2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Aš tikiu Lietuva



  Kovojanti Lietuva

     Kai kas sako, kad anų dienų Pakaunės įvykiai ne tik pakeitė, bet ir supriešino didelę dalį Lietuvos žmonių. Ar tikrai supriešino?
      Citata iš internautų laiško: ,,Važiuokit, žmonės, mielieji... Kas tik krutat, gelbėkit Lietuvą nuo išgamų šturmo...“ Tai Dr. Kedžio dukrelės gynimo akcijos Garliavoje atgarsis. Tokį atvejį, panašų kaip Garliavoje, Lietuvos istorijoje jau turėjome – tai Perlojos Respublikos gynimas. Truputis praeities... 
 
Kovojanti Lietuva

      Sakoma, kad šauliai – tautos kariuomenė. Taikos metu šauliai rengiasi tėvynės gynimui. Kam tai reikalinga, geriausiai 1928 metais atsakė Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis Pūtvis: „Pagrindinis tėvynės gynėjo ypatumas glūdi žmogaus sieloje. Jos negalima sudaryti ūmai, trumpu laiku. Jis auklėjamas iš pat mažens. Tėvynės gynimo dvasia reikalinga ne vien tiems, kurie su ginklu rankose ją gina. Tikrai nenugalimas kraštas bus tiktai tas, kurio visi gyventojai – ir dideli, ir maži, ir vyrai, ir moterys – brangins savo krašto laisvę ir kaip galėdami ją stiprins ir gins. Tebūnie visi mūsų darbai nušviesti tėvynės meilės, tėvynės gynimo dvasios, tada visi jie tėvynei bus naudingi, ją stiprins ir gins.“

Svarbiausia ,,visuomenės reikalas“

 Perlojos respublika turėjo net savo pinigus ir antspaudą su herbiniu kunigaikščio Perliaus atvaizdu. Veikė teismas, tvarką palaikė 6 vyrų milicija, surasta vieta ir daboklei. Iš 300 ginkluotų vyrų sudaryta kariuomenė sugebėjo atremti ne vieną puolimą. Savo kovingą dvasią perlojiškiai demonstravo ir vėliau, kai pokario metais į partizanus išėjo keliasdešimt kaimo vyrų.
      Naujoji savivalda paskelbė, kad pagrindinis jos veiklos principas – „visuomenės reikalas“, o „valdymo forma: visi aukščiausieji valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba atstovaujamų organų sudaromi“. Taigi daugiau kaip 90 ies metų senumo įvykiai – puikus patikimos savivaldos ir demokratijos pavyzdys.

Valdžios dėmesys žmonių skriaudoms ir ginčams

    Perlojos respublikos prezidento J. Lukoševičiaus užrašai ir dar gyvi senoliai liudija apie tai, kad įkūrus savivaldą pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas. Pavyzdžiui, pavogus arklį, teismas reikalaudavo jį grąžinti šeimininkui ir dar sumokėti 500–700 markių bei praleisti 10–15 parų daboklėje.
      Už tai, kad vienas perlojiškis viešai keikė moterį, vadino ją paleistuve, teismas nusprendė, kad vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios, nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Priešingu atveju, jam teksią kelias paras praleisti kalėjime.
      Teismo paslaugomis naudojosi ir nesutariančios poros: ,,Teisėjai, išnagrinėję vienos šeimos nesutarimus, nusprendė siųsti pas juos milicininką, kad šis įkrėstų „skūron svetimoteriaujančiam“, o teismo pirmininkas dar pagąsdino porą. Viskas baigėsi tuo, kad šeima susitaikė.“
      ...Tai tiek nuotrupų apie Perlojos Respublikos veiklą ir apie šalies gynybą praeitame amžiuje. Su ginklu rankose. Mūsų gi atvejis – beginklis, kaip ir atgauta šalies Nepriklausomybė, kurią atkovojome be ginklų, su negausiom, ačiū Dievui, netektim, ir su dainom lūpose bei džiaugsmo ašarom akyse.
      Beliko tik laimėti galutinę Tautos Nepriklausomybę: nuo baimės, nuo netikėjimo, nuo įsišaknijusios giliai širdyse nuodėmės...

Tikrosios Nepriklausomybės link...

     Štai nuo ko pradėjo nykštukinės Perlojos Respublikos vyriausybė: ,,pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas...“
      Prezidento institucijos veiklos prioritetas turėtų būti ne buhalterinė apskaita, bet Tautos vienybės, jos vidinio saugumo bei bendro dvasinio stovio priežiūra ir puoselėjimas. Prezidento institucija privalėtų labiau užtikrinti visuomenės rimtį, o ne užsiiminėti vien ekonominių rebusų šaradų sprendimais! Taip būtų užtikrinta tikroji rimtis.
      Kažkieno taip puoselėjama ,,rimtis“ vos nepavertė šalį užakusia kūdra, į kurią tik kuo greičiau įleidus šviežio vandens, įmanomas jos pavertimas švariu telkiniu, kuriame vietoj prisiveisusių gyvių gyventų karališkos žuvys – lašišos ir upėtakiai.
      Dabar gi mūsuose matome vien tik skriaudas: plėšiami vidury baltos dienos žmonės, nes valdžia nebaudžiamai plėšia šalį, jos turtą, ir nebe tūkstančiais, bet dešimtimis milijonų. Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios laukų ganyklos. Jie eiklūs daryti, kas nedora (pikti siekiai), jų jėga – neteisybė (Jeremijo 23, 10). Ir nereikia sakyti, kad tai gal kiek perdėta. Nė kiek neperdėta, nė kiek!
      O nuo ko viskas prasidėjo, štai kas įdomu?! Manau, viską puikiai iliustruoja (atspindi) sekančios eilutės: „Tėvynę pardaviau kaip prekę, už šiltą vietą komisaro, prie Stalino kritau apakęs –ką nori su manim tą daro. Tai kas, kad išdaviau gimtinę, – karjera man brangesnė, nes ji ir pinigas auksinis gyvenimo sudaro prasmę.“ Kas tai?.. Eilėraštis apie komunistą, štai kas.
      Ką mes padarėm, kad raudonasis maras liautusi siautėjęs šalyje... Ką? Ogi nieko. Tuo metu, kai Rusiją vis stipriau apima imperinis ilgesys, kai imperinių jėgų kruoščiai puoselėjama grėsmingai skleidžiasi putiniškos ,,deržavos“ vizija, mes gi ,,bac“, ir pardavėm energetinį saugumą, – uždarėm IAE, nors vienu metu kažkuri naujokė ES šalis ir parodė mums ženklą kaip elgtis, pasipriešindama ES ponų užmačioms. Deja, tik trumpam. Nes niekas jos nepalaikė. O mus ar ne maža Islandija anuomet palaikė ir pirmoji pripažino? Kažką juk ir mes karts nuo karto galėtume kitiems padaryti – turėtume palaikyti. Bet še tau... Negana to, kad atsukome Gruzijai nugarą, vėl puolame glebėsčiuotis su meška. Tik pasitraukėme nuo kontroliuojančio ir vėl lendame prie jo. Ko... Medaus?
***
      Teko girdėti per radiją, kad Pensilvanijoje egzistuoja labai autonomiška krikščionių bendruomenė: savo ūkiai, sava elektra, važinėja bričkomis, augina ekologišką produkciją, pelningai ją parduoda ir yra turtingi. Toks autonomiškumas uždarė kelioms kartoms kelią tokioms nuodėmėms kaip homoseksualizmas, nekalbant jau apie pedofiliją. Kadangi bendruomenė išties didelė, tai nėra nei kraujomaišos, nei kitokių moralinių išsidirbinėjimų. Žmonės, dirbdami žemės ūkyje, neturi laiko panašiems dalykams. O ir dvasinė atmosfera ten yra tokia švari, kad negali prigyti joks moralinis purvas, nes iš kartos į kartą perduodamas ir nuolat siekiama šventumo. Juk ir Raštas sako, kad be šventumo nė vienas neregėsime Dievo.
      Tad jei kas tvirtina, kad mes negalime apsieiti be didžiųjų valstybių paramos, tas klysta, nes Vakarai padės tik tada, kai mes ryžtingai stosime ginti savo valstybės bei joje gyvenančios lietuvių tautos moralines vertybes, tarp kurių prioritetinis turėtų būti šventumas. O kai kieno siekiamas (bet kokiom priemonėm) progresas, iš tikrųjų yra tiesiausias kelias į regresą!
      Šventumas, tai visų pirma nepakantumas netyrumui, kurį sudaro visos seksualinės nuodėmės, eskaluojamos taip vadinamų ,,mažumų“. Tai ir nuolatinis visuomenės teršimas seksualine informacija – nuogybių viešinimas per įvairias TV ir kai kurias žiniasklaidos priemones, o dabar dar ir itin subtiliai perduodamas reklaminių stendų pagalba gatvėse – vadybininkų, išaugusių be jokio supratimo apie moralę, kursiniai darbai...
     Šokiruojanti bedievystė, ištvirkęs ir vis mažiau puoselėjantis dorovės normas visuomenės elitas, vykdantis antimoralią sekso revoliuciją, lydimą homodrylų paradų, nuogybių demonstravimu viešoje erdvėje, tai ne tas kraitis, su kuriuo galima stoti prieš Dievo ir istorijos teismą! 
      Tad nebūtina ir laukti kažkieno leidimo, kad išvalyti šį purvą. Reikia pasipriešinti, o po to išmiežti bjaurastį, kol ji mūsų neapsėmė. Ir nebūtina žinoti, iš kur tada ateis pagalba, nes tai jau nebebus tikėjimas, nes tikėjimas nėra žinojimas kas ir kaip tave palaimins, t.y. padės krizės metu. Tikėjimas, tai visų pirma Pasitikėjimas, kad Tas, kuris tave atpirko savo krauju ant Kryžiaus, lemiamu momentu ateis į pagalbą. Tik toks tikėjimas, virtęs kasdieniu pasitikėjimu, ir yra vertas Viešpaties akyse. Ir tik toks tikėjimas užaugina drąsą bei dvasios stiprybę, be kurių jokia tauta neišstovės amžių kryžkelėje.
Nėra Dievo baimės tautoje, nėra, o turėtų būti... Šiom dienom per TV vienas žmogelis po škvalo pasakė: ,,Dievulis mus nubaudė...“ Dievulis ar ne, ne tiek svarbu, svarbu, kad tas žmogus turi Dievo baimę, kuri, kaip sako senovės išmintis, yra ,,išminties pradžia“.
      Tik tikėjimas yra ta jėga, kuri pajėgi tautas išvesti į laisvę ir tikrąją Nepriklausomybę!
***
      Jei tikėdami įsakysit šiam kalnui mestis, tai jis ir mesis į jūrą (Mato 21, 21). Taip sakė Jėzus. Nesąmonė, to negali būti pasakysi tu. O gal dar pasakysi, kad ir Kristaus nebuvo? Nebuvo? Tada papasakosiu apie keliautoją Marką Polą. O gal ir... Buvo? Tai klausykis.
      ,,Kartą kinų imperatorius ir Markas Polas nuvyko į vieną kaimą ir ten sutiko nedidelę krikščionių grupelę. Imperatorius buvo labai žiaurus ir liepė savo kareiviams juos išžudyti. Jis dar pridūrė: ,,Prieš nužudydamas aš įrodysiu, kad Dievas miręs, ir Biblija meluoja. Jūsų Biblijoje rašoma, kad jei turėsite tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir liepsite kalnui pasitraukti, jis pasitrauks. Už jūsų kaimo yra kalnas - duodu jums tris dienas, kad jį pajudintumėt!“
      Trys dienos kalnui pajudinti! Markas Polas rašo, kad pirmą dieną tikintieji verkė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ Bet kalnas nejudėjo. Kitą dieną jie surado vieną žmogų, kuris buvo ,,dvasingesnis“ už kitus ir privertė jį melstis, todėl tas visą dieną meldė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ O kalnas vis nejudėjo. Trečią dieną grįžęs imperatorius įsakė savo kariams išrikiuoti tikinčiuosius už kaimo ir nukirsti jiems galvas!
      Tačiau prieš tai jis pasakė: ,,Daviau jums tris dienas pajudinti kalnui, o jis vis dar čia! Jūs neturite Dievo, jūsų Biblija meluoja ir aš noriu, kad jūs mirtumėt žinodami, jog Dievo nėra – todėl privalote paskutinį kartą pasimelsti man stebint! O tada aš jus nužudysiu.“
      Toliau Markas Polas rašo: ,,Šį kartą tikintieji meldėsi kitaip, su tikėjimu! Jie žvelgė į kalną ir liepė jam pasijudinti Jėzaus Kristaus vardu! Imperatoriaus akyse kalnas PAJUDĖJO! Jis tapo tikinčiuoju ir išsiuntė Marką Polą atgal į Italiją, kad pakviestų misionierius skelbti Evangeliją Kinijoje. Dėl šio vieno stebuklo visa Kinija atsivėrė Evangelijai ir šiandien joje yra daugiau nei 100 milijonų tikinčiųjų! Kodėl? Nes Dievas pajudino kalną!
***
      Praeitais metais  Dievas atvėrė neregei moteriai akis. Per maldos susirinkimą Kaune. Štai taip. Misionieriai meldėsi ir įvyko stebuklas.
Netikiu – vėl pasakys kuris... Ir Jėzumi netikiu. Iš kur žinai, kad jis buvo..?
– O iš kur žinai, kad Jo nebuvo? Istorijos vadovėliuose nerašo? Ne tuos vadovėlius skaitai, Bibliją skaityk...
      Praeitais metais Vilniuje ,,Siemens“ arenoje vykusį misionieriaus D. Hatavėjaus kruzeidą per tris dienas aplankė 30 000 žmonių... O ką tuo metu veikė didžiausios mūsų šalies TV? Kaimyninės Latvijos sostinėje, Rygoje, visas tris dienas susirinkimus įrašinėjo ir transliavo TV 3.
      Ar šimtai akyse pagijusių nuo įvairių ligų žmonių, tame tarpe ir vėžio, nėra stebuklas? O gal tai kliūvinys daktarams, jų išdidumui? O gal mūsų valdžiai? Kodėl ,,Siemens“ arenoje nebuvo nei valdžios atstovų, nei premjero, nei mero... Per krepšinio varžybas, už stiklinės sienos, tai kai kurie buvo...
      Tik per šventes į Katedrą nueinam? O išėjus už jos sienų, ir vėl savo... Tikrosios krikščionybės Lietuvoje dar nebuvo. Dar ne... Bet tas laikas nebe už kalnų.
      Grįžkim prie Perlojos įvykių...

Sovietmetį atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas

      Daugiau kaip 700 gyventojų dabar turintis kaimelis didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu. Sovietiniais laikais skulptūrą bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai.
      Šeštame dešimtmetyje buvo sumanyta paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Negana to, 1968 m. jis buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), o 1971 metais paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.
      Taip ir stovėjo visą sovietmetį tarsi laisvės simbolis Vytauto Didžiojo paminklas, ant kurio lentos užrašyti žodžiai anais laikais įkvėpė ne vieną tautietį.

Naujo Tautos dvasinio Sąjūdžio pradžia

      Kol mūsų šalyje bus gyvas nors vienas doras žmogus, tol šalis gali tikėtis Dievo malonės. Bet yra sąlyga: tauta turi gręžtis nuo daugybės stabų garbinimo prie vienintelio Gyvojo Dievo, Viešpaties Jėzaus Kristaus. ,,Ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę“ (2 Kronikų 7, 14).
      Laikas pradėti domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, nes įkišusio smėlin galvą stručio pozicija, o dar blogiau, užakusios kūdros sindromas, tai terpė veistis įvairiausiems parazitams: burtininkėms ir astrologėms, gėjams ir pedofilams bei panašiems į juos... Kaip taikliai sako rusų patarlė: tykioje kūdroje velniai veisiasi...
      Vien geranoriškų šūkių nebeužtenka! Tauta privalo atgailauti! Visi kiti keliai jau išbandyti!
  ...Judėjimą Garliavoje, apėmusį kone visą Lietuvą ir tame tarpe užsienyje gyvenančius tautiečius, daugelis jau vadina violetine revoliucija. Violetinė spalva, tai atgailos spalva. Tiesos šalininkų simboliu tapusi spalva. Ir tikėkime, kad tai... galutinio Tautos dvasinio, ne smurtinio, prabudimo pradžia.
       Aš tikiu Lietuva!

     A. K. 
2011 0513