Pasaulių sankirtoje
Gan dažnokai tenka išgirsti žodžius – kosmosas, marsiečiai, ufonautai. Pasirodė piktoji dvasia su ausytėmis – jau ufonautai. Lakūnas nufotografavo švytintį objektą, jau ir sensacija. Dar taurelę vieną kitą maktelėjo viršaus – ir NSO už lango. Lyg angelai neskraido ir nespinduliuoja. Gert mažiau reikia. Kosmocentrai, kosmoso ,,gyventojai“, kas dar šiandien mus traukia? Blogieji angelai irgi skraido, vaikšto, kalba ir moko. Juk jie nematomi? – pasakysi tu. Bet užtat – girdimi. Kiek tu įlindęs į dvasinį pasaulį su melo terba, ir kuo ji didesnė, tuo daugiau velnių tau kalba – už įvairių tavo įsivaizdavimų, veikiau ,,tiesų“, stovi dvasios, kurių šiame pasaulyje milijardai. Du trečdaliai – Dievo angelų, vienas – šėtono. O tas vienas trečdalis, išvarytas iš Dangaus už sukilimą prieš Viešpatį, ir kabina makaronus. Ir daro tai jau ne vieną tūkstantmetį. Tad nieko nuostabaus, kai juos susitinki pasaulių sankirtoje.
Šiomis Vėlinių ir Advento dienomis pasirodė itin daug straipsnių – tiek internetinėse svetainėse, tiek laikraščiuose – apie skaistyklą ir pomirtinį gyvenimą. ,,Žmogus, netekęs mylimojo, nors ir vaikšto žeme, gyvena vien prisiminimais, graužiamas kaltės jausmo“ – rašo vienur. Ypatinga žiūrėjimo į veidrodį technika (ŽVT), pasak tokio R. Moudžio, ,,suteikia žmonėms galimybę išvysti mirusių artimųjų dvasias praktiškai bet kuriuo metu, ir tai palengvina gyvųjų skausmą“ – rašo žurnalistė laikraštyje. ,,Nuo senų senovės žmonės naudodavosi poliruotomis taurėmis, pripildytomis vandens, stikliniais rutuliais ir taip bandydavo patirti įvairių regėjimų...“ – rašoma ten pat. Toliau dar gražiau: ,,ŽVT padeda visiškai nauju ir saugiu būdu įsiskverbti į anapusinį pasaulį. Ir čia kitaip nei knygose ir kino filmuose, šmėklos ne baisios, o geranoriškos. …Po tokių susitikimų žmonės dažniausiai nurimdavo supratę, kad jų artimieji ten laimingesni nei buvo gyvenime. Ir patys patikėdavo, kad kiekvieno mūsų ten laukia šviesos, o ne tamsos karalystė“.
***
Apie tamsos ir šviesos karalystes. Spiritizmas tebevilioja žmones visame pasaulyje. Kaimo gyventojai traukia pas karpų užkalbėtojas, žiniuones ir aiškiareges. Viena tokia moterėlė gali būti viso kaimo nelaimių priežastimi. Būtent ji, o ne kas kitas, pritraukia dvasines blogio jėgas į tą vietovę ar miesto rajoną, kurioje ji gyvena ir vysto savo veiklą.
Tikrai yra žmonių, kurie mato antgamtinį pasaulį. Teko kalbėtis su viena moteriške turguje. Ji man papasakojo, kaip jai būna baisu, nes nuolat mato piktąsias dvasias, besislepiančias už to ar kito žmogaus. Toks dvasių matymas – aiškiaregystė yra viena iš okultizmo formų. Įspėjau ją, kad nebendrautų su mirusiais, nesvarbu, ar tai ,,artimieji“, ar ,,buvę draugai“, nes tuo metu, kai gedime, netyčia galime pradėti bendrauti su „mirusiuoju“. Tada ir prisistato demonai, apsimetę išėjusiais anapilin artimaisiais ir imituoja jų balsus. Šita piktųjų dvasių rūšis – familiariosios arba giminės dvasios (apskritai dvasios nei miršta, nei kur dingsta – jos amžinos), gerai juos pažinojo, todėl be vargo apgauna patikliuosius. Dvasios yra itin kruopščios ir gali atkartoti ne tik kažkada pasakytus žodžius, bet ir atkurti žmogaus, kurį cituoja, balso tembrą bei toną.
Priminsiu, kad Dievas griežtai draudžia tokią veiklą, nes ji užtraukia toli siekiantį prakeikimą: ,,Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu (būrimais, astrologija, hipnoze, Taro kortomis), turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties“ (ST, Kun 20, 27).
Piktosios dvasios nevaržomai juda laike ir erdvėje, ir kas, jei ne jos, geriau žino, kada ir kaip pakenkti žmogui. Išvarytos iš Dangaus už sukilimą prieš Dievą, jos turi tik vieną tikslą, – kuo labiau trukdyti Evangelijos plitimui Žemėje. O didelė dalis žmonijos net neįtaria, kad jos egzistuoja.
Nematomas priešas – pats pavojingiausias. Todėl šėtonas sapnuose ir naudoja prieš mus mylimų, kažkada gyvenusių žmonių veidus! Kai tu matai priešą puolant tave lazda, žinai, iš kur pavojus ir gali pasipriešinti jam. Bet jei tu nuolat sapnuoji juos, ir dar blogiau, pradedi su jais bendrauti, žinok, kad tai yra demonai, kurie prisiima mylimųjų pavidalus. Įspėju, kad tokia ilgalaikė veikla gali mus nuvesti į spąstus, kurių pavadinimas – spiritizmas!
Didelis noras greit ir neskausmingai kompensuoti sielos skausmą gali nuvesti į priklausomybę nuo įvairių sielos norų, kurie dažnai priešingi Dvasiai ir prieštarauja Biblijai. Gi ,,Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12). Štai dėl ko įvyksta teigiami pasikeitimai ne tik žmonių sąmonėje, jų kūnuose, bet ir visuomenėje, jei nuolat skaitoma Biblija, nes Dievo Žodis turi galią, Jis ir Visatą išlaiko.
O siekiant dirbtinai, ne Dievo Žodžiu nuskausminti sielą, dažnai griebiamasi stiprių, greitai veikiančių trankvilizatorių, kurie yra tiesiausias kelias į narkotikų pasaulį. Esu skaitęs atsivertusio į Kristų indo R. R. Maharadžos knygą ,,Vieno guru mirtis“. Štai ką jis rašo apie narkotikus: ,,Rimtai susimąsčiau ir pradėjau melstis dėl to, kad tiek daug narkomanų, nors anaiptol ne visi išgyvena tą patį kaip ir jogai – tik pirmieji vartodami narkotikus, o antrieji per rytietišką meditaciją. Sužinojau, kad narkotikai sukelia panašią kaip ir meditacija sąmonės būseną, sudarydami galimybę demonams (piktosioms dvasioms, velnio angelams) manipuliuoti neuronais smegenyse ir sukelti tariamai tikrus išgyvenimus, kurie tačiau yra ne kas kitas, tik apgaulinga, veikianti sielą gudrybė“.
Kita piktojo gudrybė yra alkoholis. Dar viena gudrybė – laisva meilė, kuri pasąmonėje užfiksuoja malonų atsipalaidavimą, ir kai atsiranda nauji sunkumai, siela vėl daro tai, ką jai pasufleruoja pasąmonėje išlikusi greito malonumo, sielos nuskausminimo informacija – ,,daryk tai, ką aną kartą darei (paleistuvauk), tada greičiau skausmas praeis…“ Tas skausmas gali būti ir artimųjų netektis, darbo kaip pagrindinio finansų išteklių šaltinio praradimas ir t. t.
Šėtoniška jėga sielą traukia prie transcendentinės meditacijos, laisvo sekso, narkotikų, alkoholio, Rytų misticizmo, jogos, kad tik toliau nuo Dievo ir Jo Kristaus. Bet priešpastačius sielai Dvasios norus ir patarimus, rezultatai būna visai kitokie: ištvermė, charakterio tvirtumas, valios užgrūdinimas, sielos nuskaistinimas. Šios savybės yra pagrindiniai ir svarbiausi charakterio bruožai pakeliui į Dangų. ,,Toks būtų pagrindinis žmogiškos prigimties įstatymas: veiksmai ugdo įpročius, įpročiai formuoja būdą, būdas – valią, o teisingai suformuota valia yra charakteris“ – Andrew Murray.
Be to, mes žinome, kad žmogus, kovojantis ir pasitikintis vien tik savo jėgomis, gana greit užkietina savo valią. Gi pasitikintis Dievu ir Jam pavedantis savo problemas asmuo niekada nebus sugėdintas, nes ,,ištikimas Tas, kuris pažadėjo“.
Tad grįžtant prie apgaulingų būdų ir kelių sielai nuraminti, reikia pasakyti, kad kai kada geriau tą skausmą panešioti ir leisti Dievui bei laikui jį užgydyti. Tai tiktų ir eutanazijos idėjų neutralizavimui, nes siela kančioje apsivalo ir turi šansą išsigelbėti į amžinybę, šaukiantis kančios metu Gelbėtojo Jėzaus.
***
Tiek internetinėse svetainėse, tiek laikraščiuose apie pomirtinį gyvenimą klausiama: negi Dievas, būdamas toks geras, įkūrė koncentracijos stovyklą? Ne Dievas, bet šėtonas, būdamas nuo pat pradžių žmogžudys, veda žmones į pražūtį pragaran, apgaudamas milijonus sielų, ten vedamų. Ir kažin ką jos, tos apgautos sielos, išrėš tiems, kurie suokia melą suplonintais liežuviais, kai jie patys ten pateks? Ar ne laikas palikti ramybėje Šventajame Rašte aiškiai neįvardytas, bet kažkieno įsteigtas tarpines poilsio stotis tarp Žemės ir Dangaus, kaip tai nutiko su ,,Limbus Infantum“ vieta? Nežinia su kuo pasitarus ir kur gavus leidimą, buvo nuspręsta, kad vaikai po mirties eis tiesiai į Dangų, o ne į laikiną stovyklą kažkur tarp Žemės ir Dangaus. Kiek reikia turėti arogancijos, kad šitaip manipuliuotum Biblijos ir amžinybės sąvokomis!?
Dievui nereikia koncentracijos stovyklų, ir klausimas būtų toks: kam tada Jis leido niekinti savo Sūnų tokiu mastu, jei išgelbėjimą galima pelnyti indulgencijomis ar panašiomis manipuliacijomis apie tarpines sielų poilsio stovyklas tarp Dangaus ir Žemės?! ,,Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius karčiais“ (ST, Iz 5, 20).
,,Bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 5). Ar parašyta, kad bijotų to, kuris nužudęs įmes į kokią tarpinę stovyklą, o po to už kažkieno kažkam sumokėtus pinigėlius žemėje leis nukeliauti į Rojų? Pragaras yra finalinė instancija atmetusiems Kristų, kitos ir tarpinės nebus. Juk seniai žinoma, kad būtent šis ir kiti panašūs melai Šventojo Rašto atžvilgiu pagimdė Reformaciją Europoje.
Ir jei Reformacija tuščias reikalas, tai kas (ir kam) tada atsiprašė už G. Galilėjaus, M. Koperniko, J. Huso, tūkstančių protestantų persekiojimus ir žudymus praeityje, ar ne Vatikanas? Katalikų kunigas jėzuitas A. Saulaitis, būdamas jėzuitų ordino provinciolu, taip pat yra viešai (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) atsiprašęs už jėzuitų ordino klaidas ir už kontrreformaciją.
***
Sieliniai, neatgimę iš Dvasios žmonės, kupini melagingų žmogiškų doktrinų, bet ne Tėvo Dvasios apreiškimo, nuolat interpretuos Šventąjį Raštą taip, kaip jiems patogu, todėl nesvarbu, kokį postą kuris užima, kokio rango, tiesa tokia – šiame gyvenime neburnok prieš Dievą, bijok Jo, išskaistink save, savo poelgius, savo motyvus, gerbk Tėvą ir Jo Dvasią, nes Šventoji Dvasia ištiria ne tik žmogaus gelmes, bet ir paties Dievo Tėvo.
O dėl žmogaus nuopuolio, tai kažin ar didesnė tragedija kada nors yra ištikusi žmoniją. Juk ne Dievo angelai verčia žmones ištvirkauti, bet šio amžiaus tamsybių valdovai ir valdžios, ne žemiškos (juo labiau ne NSO), bet dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose (žr. NT, Ef 6, 12). O jei ne, tai ką tada Jėzus išvarė iš gadariečio: ,,Išėjusios (iš apsėstojo) netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė“ (Mk 5, 13). Ir jei ne demonai, tai kas gi privertė tą legioną kvailų kiaulių mestis į ežerą?
Kas klykdamas ir smarkiai jį purtydamas išėjo iš kurčnebylio? (žr. Mk 9, 25–26). Kam skirti ir ką reiškia šie žodžiai: ,,Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus“ (Mk 3, 14–15). Negi kiškius iš morkų laukų? Ar tas dvasias, kurios pašauktos kankinti žmogų, nes kaip kitaip paaiškinsi pedofilų nusikaltimus, savižudybes, žmogžudystes? Ir ar ne velnio pasityčiojimas iš žmogaus yra homoseksualų ir lesbiečių gyvenimo būdas?
Aš dalyvavau sąšaukoje už ,,Tautą ir Dorą“ 2005 m. surengtoje akcijoje prieš gėjų paradą Vilniuje, ir kai vienas itin piktas homoseksualistas pradėjo savo propagandą, priėjau prie jo ir... apkabinęs pasakiau, kad Dievas jį myli, bet tai, kuo jis užsiiminėja, nuves jį į pražūtį. O kad pražūties nasrai yra plačiai atverti, abejonių nekyla. Juk jau išsiaiškinome, kad Jėzus po mirties prisikėlė, ir žemės gelmėse (pragare) pamokslavo ten esančioms dvasioms (1 Pt 3, 19), kurios pateko ten už neklusnumą Dievui, nekalbant apie tai, kad Jis gyveno.
Turtuolis, kuris kentėjo pragare, taip pat nėra išgalvotas personažas ar biblinis sceninis vaidmuo aktorystei – ši ištrauka nėra palyginimas, bet tikrovė – vargšas elgeta Lozorius yra Jėzaus matytas asmuo, kurį taip pat pažinojo šimtai to meto žmonių, vaikščiojusių pro šalį kiekvieną dieną ir mačiusių, kaip jis dienų dienas gulėjo prie turtuolio vartų su ištiesta ranka. Jėzus pasakoja: ,,Kentėdamas pragare, jis (turtuolis) pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje“ (Lk 16, 23–24). Ši vieta, kurioje jis kenčia, tikrai neprimena Druskininkų kurorto garų vonias ar karšto vandens versmes Birštone...
Liberalioms jėgoms pavyko nustumti Biblijos tiesas į pasakų lentyną, kur ji baigia užtrokšti nuo melą propaguojančiųjų. Jei nuosavų tiesų aiškintojai kasdienę hipnozę vadina dieviška psichologine priemone sielai apsivalyti, tai visai nestebina, kad apreiškimas apie sielos amžinybę yra taip iškraipomas.
***
Dar apie sielas, kurios ieško kontaktų su gyvaisiais... Vienas didžiausių kada nors piktojo sugalvotų melų yra apokrifinės Makabiejų antros knygos įtraukimas į Bibliją. Štai čia velnias ir pakišo daugeliui koją – spąstai paspęsti. Daugelis mano sutiktų žmonių, tarp jų ir pažįstamų tikinčiųjų, yra pakliuvę į šiuos spąstus, ir keisčiausia, – tose vietose, kuriose turėtų būti saugiausia, – beskaitant Šventajame Rašte patalpintą ne kanoninę, bet apokrifinę – Makabiejų antrą knygą: ,,Todėl jis (Judas) ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš šios nuodėmės“ (2 Mak 12, 46).
Šios eilutės kontekste yra pasakyta, kad kai kurie Judo pusėje kovoję vyrai žuvo dėl nuodėmės – po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasti stabų atminai, kuriuos nešioti žydams draudžia įstatymas. Visiems buvo aišku, dėl ko vyrai žuvo (čia kalba eina apie gamtos dievų garbinimą žydų tautoje, kas taip būdinga ir lietuvių tautai). Taigi Judas nusprendė, jog melsdamiesi už žuvusius, jie aukos tinkamą Dievui auką, kad mirusieji būtų išlaisvinti iš šios okultinės bei stabmeldiškos nuodėmės (2 Mak 12, 40–42). Priminsiu, kad Makabiejų antroje knygoje aprašyti įvykiai yra 175–134 m. pr. Kristų.
Apokrifinės knygos nėra Šventojo Rašto kanonas, todėl daugelis kaip klupo, taip ir tebeklumpa melsdamiesi už mirusiuosius, nors skaitydami toliau pamatytume, kad tas pats Senasis Testamentas aiškiai įspėja apie bet kokius kontaktus su anapusiniu pasauliu (ST, Kunigų knyga; 1 Krn 10, 13) – juk nei tu, žmogau, žinai, nei ką, kur tavo artimieji, o melsdamasis ir kalbindamas anapilin išėjusiuosius, prisišauksi piktųjų dvasių. Tegu geriau tavo Tėvas pasikalba su išėjusiaisiais...
Be to, tikiu, kad Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, kuris atėjo į Žemę vietoj Jėzaus ir dabar sulaiko nedorybės sūnų (antikristą) ir smurtą Žemėje, tobulai sutvarkė knygų seką ir skaičių Biblijoje! Ir Jos mokyti nederėtų.
Savo veikale ,,Adversus Haereses“ (,,Prieš erezijas“) Šv. Ireniejus (130–200 m. po Kr.) kalba apie ,,neapsakomą skaičių apokrifinių ir suklastotų raštų, kuriuos jie patys (eretikai) padirbinėja, siekdami sujaukti kvailių protus“. Tad lygiai taip, kaip mus šiurpina Naujojo Testamento apokrifai: pvz., viename iš seniausių NT apokrifų, ,,Kančios Evangelijoje“ skaitome, kad ,,Jis kentėjo ant kryžiaus, tačiau tai tebuvusi tik regimybė, nes iš tikrųjų Jis nekentėjęs, ir apskritai Jis buvęs be kūno, tik atrodė, kad Jis turi kūną...“, lygiai taip pat ir Senojo Testamento apokrifai neturėtų būti mūsų kelrodžiu, ir geriausia būtų, kad juos, jei kas to labai nori, išspausdintų atskira knyga.
Dar visai neseniai pakeitėm laikiną ,,Limbus infantum“ vietą mirusiems vaikams į kitą, amžiną ir nelaikiną, tad, tikiuosi, ,,suderinę“ savo pozicijas su Dangumi, pakeisim ir savo nuostatas dėl Senojo Testamento apokrifų.
***
Apie prakeikimus ir įvairius nužiūrėjimus. Tam tikrai politikų daliai reiktų itin moraliai elgtis, nes elektoratas moka ne tik keiktis, bet ir prakeikinėti. Moka šio amato ir tam tikri profesionalai – aiškiaregiai, būrėjos, ekstrasensai ir visa piktojo kariauna. Neapsaugotam žmogui tai labai pavojinga. O kaip apsisaugoti? Yra toks mokslas – Kristaus mokslas, ir kas nesupranta šio mokslo arba netiki juo, pakliūna į rimtus gyvenimo spąstus. Paulius nuolat mums primena, kad yra nematomo pasaulio jėgos, kurios manipuliuoja žmonija. Kaip? Apie tai ir bandome čia kalbėti.
Ką daro žmogus, kai jį nužiūri, ar nelaimės nuolat lanko jo namus, ir tai tęsiasi iš kartos į kartą? Ieško atsakymo. Pas ką? Pas įvairaus plauko ezoterininkus. Tai ekstrasensai – radiastezininkai, spiritistai–mediumai, Kabalos žinovai, transcendentinės meditacijos kultivuotojai, astrologai, hipnotizuotojai, būrėjai iš arbatos ir kavos tirščių, telepatai, aiškiaregiai ir t.t. O pas ką tu eini? Kuo tiki tavo konsultantas, koks jo moto, ir ar jis tiki Kristumi? Daugelio žmonių problemų šaknys glūdi giliai dvasiniame pasaulyje, ir jų autorius tikrai ne Kristus. O jei ne Kristus, tai kas? Jeigu ne Dievas, tai kas? Atsakymas, turbūt, aiškus. ,,Viešpatie Jėzau, Tavo vardu atsižadu tų dvasių šaukimosi“, – štai koks turėtų būti tavo širdies noras po panašių seansų. Dėl tokio neišmanymo ir turime tautoje tiek savižudybių. Piktosios jėgos per mūsų nežinojimą ir įsipainiojimą į Dievo uždraustą veiklą įgauna teisę žudyti žmones, pvz., pasakyti: ,,Šok iš devinto aukšto!“ – ir vieną dieną nušoksi, nes pasipriešinti nebesugebėsi.
Tokius negatyvius pasireiškimus kaip prakeikimas – šeimose ir visuomenėje – lydi pasikartojančios savižudybės, avarijos keliuose, nelaimingi nutikimai, priešlaikinės vyriškos lyties asmenų mirtys, – dar daug ką galima būtų išvardyti. Tai demonai (piktosios dvasios), uždaryti tavo šeimoje, kankina ir siunčia įvairias vizijas, nes nei mes, nei mūsų proseneliai neatgailavome už savo ir protėvių nuodėmes. Tačiau pakvietus Kristų į savo širdį ir atgailavus už tėvų nužudytuosius ar praeityje įskaudintus žmones, giminės dvasios pasišalins daugiau nebekenkdamos šeimai! Kai kas pergyvena ir netiki, kad prakeikimas paliaus graužti jų šeimas, todėl nenori nieko nei daryti, nei stengiasi ką nors pakeisti savo gyvenime. Bet Geroji Žinia yra ta, kad Jėzus Kristus sutraukė bet kokių prakeikimų pančius!
Todėl žiūrėkim, pas ką einame konsultuotis dėl tam tikrų problemų, pvz., dėl prakeikimo ar nužiūrėjimo. Dar daug yra dalykų arba reiškinių, garbinamų visuomenėje, kurių šaknys gana abejotinos. Bet apie juos gal kitą kartą.
Dvasinės būtybės, demonai, daug ką gali. Pakanka pamatyti vien tik Sai Babos triukus, kurie yra realūs, kad suvedžiotų daugumą: ,,Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai“ (2 Tes 2, 9). Dvasios (puolę angelai) patarinėja ir kužda apie karjerą, apie tai, kaip investuoti (,,čenelingo“ kursai), kuo tu būsi – gal premjeru, o gal meru ir t. t.
Kadangi jos gyvena laike – dabartyje, ateityje ir praeityje, tad nieko nuostabaus, kad per mediumus ir pasako, kas kuo bus. Ir tai nėra akių dūmimas ar magų ,,DiArchy“ triukai, bet tikri ir realūs demonų sukeliami reiškiniai, kai daiktai atsiranda iš oro arba dingsta tau akyse. Tai – materializacija ir dematerializacija. Ir tai tik maža dalis antgamtinių dalykų, vykstančių aplink mus, kuriuos sukelia demonai. Yra ir toks fenomenas, kaip perėjimas kiaurai sieną – aporte, pvz., D. Koperfildo perėjimas per Kinų sieną matant daugumai žiūrovų. Ir dar daug ko yra. Bet... Jei tai gali piktojo angelai, tai kaip daugiau gali Dievas, Visatos Kūrėjas, nes kipšas viso labo – tik plagiatorius.*
***
Mielas žmogau, atmink! Jei eisi pas ekstrasensą ar į kokį kosmocentrą – vieną dieną žūsi ir dvasiškai, ir fiziškai, o amžinąjį gyvenimą praleisi kančiose, kurių nesulyginsi su tokiu vaizdu, net jei matytum kaip tavo akyse žūna tavo šeima, prievartaujama žmona ar vaikai. Ir dar milijonus metų kiekvieną dieną naktį, jei ten, pragare, yra diena, kęsi nesibaigiančias patyčias nuo būtybių, kurių net blogiausiame sapne nematei. Galų gale ten per karšta... O jei nori bent akies krašteliu žvilgtelėti, kaip atrodo pragaras, tai pažiūrėk filmą ,,Svetimas prieš grobuonį“, bet vaizdas bus, toli gražu, nepilnas, nes tavęs ten nebuvo.
O jei eisi pas Dievo žmogų, laimėsi amžiną gyvenimą. Kaip atrodo Dievo žmogus? Gali būti mažas ir storas, aukštas ir plonas, – ne tai svarbu. Bet jei jis kalbės apie reinkarnaciją, ne pas tą patekai... Jei kalbės apie magiją, apie NSO, apie žvaigždžių padėtį, bėk iš ten, ir kuo greičiau. O jei paklaus, ar tavo siela išgelbėta, ar turi Kristų širdyje, tada patekai į geras rankas.
Dievo priešininkas ir žmogžudys (žr. Jn 8, 44) nuo amžių pradžios trokšta įtakoti žmogų. Todėl su skausmais, kuriais kankina žmoniją, piktasis kartu pakišo ir ezoterinį masalą, kad žmogus ieškotų pagalbos pas jį. Tame masale pilna tokių ingredientų kaip burtai, hipnozė, užkalbėjimai, kurie, nors ir įvilkti į kasdienį rūbą, gerai pažįstami tikintiems Viešpačiu Kristumi.
Jau geriau visą gyvenimą sirgti ir neieškoti pas okultistus ,,išgijimo“, nei eiti į pragarą – taip Jėzus moko (žr. Mt 5, 29–30). Panašiai Viešpats kalba ir kitoje vietoje: ,,Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mt 16, 26). Niekuo, nes nėra piniginio atitikmens žmogaus sielai įvertinti.
Ir tikrai verta laikytis atokiau nuo spiritizmo propaguotojų ir neskaityti įvairiose ,,sankirtose“ buitinių patarimų apie kasdienę hipnozę, autohipnozę, jogą ir t. t. Štai su kuo mes flirtuojame, kai einame pas ekstrasensus, astrologes, kalbiname mirusiuosius ar tikėdami tuo, kas ten vyksta, žiūrime TV laidas ,,su Palmira“, ,,Ekstrasensų mūšis“ – su pragaro jėgomis, kurios tik to ir laukia.
Profesinė kompetencija, specialybės įvaldymas tebūnie, – visa tai reikalinga ir būtina asmenybės ugdymui bei valstybės statymui, bet nelįskime į abejotinas vietas ir sankirtas, ten kur net Dievo angelai nevaikšto. Tik tada išsaugosime savo tautą nuo žlugimo – nebebūsime savižudžių tauta, ir ne tik, kad apsaugosime valstybę nuo suniokojimo bei dirbtinio tautos naikinimo, bet išsigelbėsime ir išgelbėsime savo vaikus nuo pragaro vartų ir amžinos mirties.
Tad apsaugok, Viešpatie, nuo įvairių paklydimų, į kuriuos veda melagingi ir pikti liežuviai.
2008 11 15
Gan dažnokai tenka išgirsti žodžius – kosmosas, marsiečiai, ufonautai. Pasirodė piktoji dvasia su ausytėmis – jau ufonautai. Lakūnas nufotografavo švytintį objektą, jau ir sensacija. Dar taurelę vieną kitą maktelėjo viršaus – ir NSO už lango. Lyg angelai neskraido ir nespinduliuoja. Gert mažiau reikia. Kosmocentrai, kosmoso ,,gyventojai“, kas dar šiandien mus traukia? Blogieji angelai irgi skraido, vaikšto, kalba ir moko. Juk jie nematomi? – pasakysi tu. Bet užtat – girdimi. Kiek tu įlindęs į dvasinį pasaulį su melo terba, ir kuo ji didesnė, tuo daugiau velnių tau kalba – už įvairių tavo įsivaizdavimų, veikiau ,,tiesų“, stovi dvasios, kurių šiame pasaulyje milijardai. Du trečdaliai – Dievo angelų, vienas – šėtono. O tas vienas trečdalis, išvarytas iš Dangaus už sukilimą prieš Viešpatį, ir kabina makaronus. Ir daro tai jau ne vieną tūkstantmetį. Tad nieko nuostabaus, kai juos susitinki pasaulių sankirtoje.
Šiomis Vėlinių ir Advento dienomis pasirodė itin daug straipsnių – tiek internetinėse svetainėse, tiek laikraščiuose – apie skaistyklą ir pomirtinį gyvenimą. ,,Žmogus, netekęs mylimojo, nors ir vaikšto žeme, gyvena vien prisiminimais, graužiamas kaltės jausmo“ – rašo vienur. Ypatinga žiūrėjimo į veidrodį technika (ŽVT), pasak tokio R. Moudžio, ,,suteikia žmonėms galimybę išvysti mirusių artimųjų dvasias praktiškai bet kuriuo metu, ir tai palengvina gyvųjų skausmą“ – rašo žurnalistė laikraštyje. ,,Nuo senų senovės žmonės naudodavosi poliruotomis taurėmis, pripildytomis vandens, stikliniais rutuliais ir taip bandydavo patirti įvairių regėjimų...“ – rašoma ten pat. Toliau dar gražiau: ,,ŽVT padeda visiškai nauju ir saugiu būdu įsiskverbti į anapusinį pasaulį. Ir čia kitaip nei knygose ir kino filmuose, šmėklos ne baisios, o geranoriškos. …Po tokių susitikimų žmonės dažniausiai nurimdavo supratę, kad jų artimieji ten laimingesni nei buvo gyvenime. Ir patys patikėdavo, kad kiekvieno mūsų ten laukia šviesos, o ne tamsos karalystė“.
***
Apie tamsos ir šviesos karalystes. Spiritizmas tebevilioja žmones visame pasaulyje. Kaimo gyventojai traukia pas karpų užkalbėtojas, žiniuones ir aiškiareges. Viena tokia moterėlė gali būti viso kaimo nelaimių priežastimi. Būtent ji, o ne kas kitas, pritraukia dvasines blogio jėgas į tą vietovę ar miesto rajoną, kurioje ji gyvena ir vysto savo veiklą.
Tikrai yra žmonių, kurie mato antgamtinį pasaulį. Teko kalbėtis su viena moteriške turguje. Ji man papasakojo, kaip jai būna baisu, nes nuolat mato piktąsias dvasias, besislepiančias už to ar kito žmogaus. Toks dvasių matymas – aiškiaregystė yra viena iš okultizmo formų. Įspėjau ją, kad nebendrautų su mirusiais, nesvarbu, ar tai ,,artimieji“, ar ,,buvę draugai“, nes tuo metu, kai gedime, netyčia galime pradėti bendrauti su „mirusiuoju“. Tada ir prisistato demonai, apsimetę išėjusiais anapilin artimaisiais ir imituoja jų balsus. Šita piktųjų dvasių rūšis – familiariosios arba giminės dvasios (apskritai dvasios nei miršta, nei kur dingsta – jos amžinos), gerai juos pažinojo, todėl be vargo apgauna patikliuosius. Dvasios yra itin kruopščios ir gali atkartoti ne tik kažkada pasakytus žodžius, bet ir atkurti žmogaus, kurį cituoja, balso tembrą bei toną.
Priminsiu, kad Dievas griežtai draudžia tokią veiklą, nes ji užtraukia toli siekiantį prakeikimą: ,,Vyras ar moteris, kurie užsiima mirusiųjų dvasių iššaukimu ir žyniavimu (būrimais, astrologija, hipnoze, Taro kortomis), turi mirti; juos užmuškite akmenimis; jie patys kalti dėl savo mirties“ (ST, Kun 20, 27).
Piktosios dvasios nevaržomai juda laike ir erdvėje, ir kas, jei ne jos, geriau žino, kada ir kaip pakenkti žmogui. Išvarytos iš Dangaus už sukilimą prieš Dievą, jos turi tik vieną tikslą, – kuo labiau trukdyti Evangelijos plitimui Žemėje. O didelė dalis žmonijos net neįtaria, kad jos egzistuoja.
Nematomas priešas – pats pavojingiausias. Todėl šėtonas sapnuose ir naudoja prieš mus mylimų, kažkada gyvenusių žmonių veidus! Kai tu matai priešą puolant tave lazda, žinai, iš kur pavojus ir gali pasipriešinti jam. Bet jei tu nuolat sapnuoji juos, ir dar blogiau, pradedi su jais bendrauti, žinok, kad tai yra demonai, kurie prisiima mylimųjų pavidalus. Įspėju, kad tokia ilgalaikė veikla gali mus nuvesti į spąstus, kurių pavadinimas – spiritizmas!
Didelis noras greit ir neskausmingai kompensuoti sielos skausmą gali nuvesti į priklausomybę nuo įvairių sielos norų, kurie dažnai priešingi Dvasiai ir prieštarauja Biblijai. Gi ,,Dievo žodis yra gyvas, veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies sumanymus bei mintis“ (Hbr 4, 12). Štai dėl ko įvyksta teigiami pasikeitimai ne tik žmonių sąmonėje, jų kūnuose, bet ir visuomenėje, jei nuolat skaitoma Biblija, nes Dievo Žodis turi galią, Jis ir Visatą išlaiko.
O siekiant dirbtinai, ne Dievo Žodžiu nuskausminti sielą, dažnai griebiamasi stiprių, greitai veikiančių trankvilizatorių, kurie yra tiesiausias kelias į narkotikų pasaulį. Esu skaitęs atsivertusio į Kristų indo R. R. Maharadžos knygą ,,Vieno guru mirtis“. Štai ką jis rašo apie narkotikus: ,,Rimtai susimąsčiau ir pradėjau melstis dėl to, kad tiek daug narkomanų, nors anaiptol ne visi išgyvena tą patį kaip ir jogai – tik pirmieji vartodami narkotikus, o antrieji per rytietišką meditaciją. Sužinojau, kad narkotikai sukelia panašią kaip ir meditacija sąmonės būseną, sudarydami galimybę demonams (piktosioms dvasioms, velnio angelams) manipuliuoti neuronais smegenyse ir sukelti tariamai tikrus išgyvenimus, kurie tačiau yra ne kas kitas, tik apgaulinga, veikianti sielą gudrybė“.
Kita piktojo gudrybė yra alkoholis. Dar viena gudrybė – laisva meilė, kuri pasąmonėje užfiksuoja malonų atsipalaidavimą, ir kai atsiranda nauji sunkumai, siela vėl daro tai, ką jai pasufleruoja pasąmonėje išlikusi greito malonumo, sielos nuskausminimo informacija – ,,daryk tai, ką aną kartą darei (paleistuvauk), tada greičiau skausmas praeis…“ Tas skausmas gali būti ir artimųjų netektis, darbo kaip pagrindinio finansų išteklių šaltinio praradimas ir t. t.
Šėtoniška jėga sielą traukia prie transcendentinės meditacijos, laisvo sekso, narkotikų, alkoholio, Rytų misticizmo, jogos, kad tik toliau nuo Dievo ir Jo Kristaus. Bet priešpastačius sielai Dvasios norus ir patarimus, rezultatai būna visai kitokie: ištvermė, charakterio tvirtumas, valios užgrūdinimas, sielos nuskaistinimas. Šios savybės yra pagrindiniai ir svarbiausi charakterio bruožai pakeliui į Dangų. ,,Toks būtų pagrindinis žmogiškos prigimties įstatymas: veiksmai ugdo įpročius, įpročiai formuoja būdą, būdas – valią, o teisingai suformuota valia yra charakteris“ – Andrew Murray.
Be to, mes žinome, kad žmogus, kovojantis ir pasitikintis vien tik savo jėgomis, gana greit užkietina savo valią. Gi pasitikintis Dievu ir Jam pavedantis savo problemas asmuo niekada nebus sugėdintas, nes ,,ištikimas Tas, kuris pažadėjo“.
Tad grįžtant prie apgaulingų būdų ir kelių sielai nuraminti, reikia pasakyti, kad kai kada geriau tą skausmą panešioti ir leisti Dievui bei laikui jį užgydyti. Tai tiktų ir eutanazijos idėjų neutralizavimui, nes siela kančioje apsivalo ir turi šansą išsigelbėti į amžinybę, šaukiantis kančios metu Gelbėtojo Jėzaus.
***
Tiek internetinėse svetainėse, tiek laikraščiuose apie pomirtinį gyvenimą klausiama: negi Dievas, būdamas toks geras, įkūrė koncentracijos stovyklą? Ne Dievas, bet šėtonas, būdamas nuo pat pradžių žmogžudys, veda žmones į pražūtį pragaran, apgaudamas milijonus sielų, ten vedamų. Ir kažin ką jos, tos apgautos sielos, išrėš tiems, kurie suokia melą suplonintais liežuviais, kai jie patys ten pateks? Ar ne laikas palikti ramybėje Šventajame Rašte aiškiai neįvardytas, bet kažkieno įsteigtas tarpines poilsio stotis tarp Žemės ir Dangaus, kaip tai nutiko su ,,Limbus Infantum“ vieta? Nežinia su kuo pasitarus ir kur gavus leidimą, buvo nuspręsta, kad vaikai po mirties eis tiesiai į Dangų, o ne į laikiną stovyklą kažkur tarp Žemės ir Dangaus. Kiek reikia turėti arogancijos, kad šitaip manipuliuotum Biblijos ir amžinybės sąvokomis!?
Dievui nereikia koncentracijos stovyklų, ir klausimas būtų toks: kam tada Jis leido niekinti savo Sūnų tokiu mastu, jei išgelbėjimą galima pelnyti indulgencijomis ar panašiomis manipuliacijomis apie tarpines sielų poilsio stovyklas tarp Dangaus ir Žemės?! ,,Vargas vadinantiems piktą geru, o gerą piktu, keičiantiems tamsą į šviesą, o šviesą į tamsą, laikantiems karčius dalykus saldžiais, o saldžius karčiais“ (ST, Iz 5, 20).
,,Bijokite to, kuris nužudęs turi galią įstumti į pragarą. Taip, sakau jums, šito bijokite!“ (Lk 12, 5). Ar parašyta, kad bijotų to, kuris nužudęs įmes į kokią tarpinę stovyklą, o po to už kažkieno kažkam sumokėtus pinigėlius žemėje leis nukeliauti į Rojų? Pragaras yra finalinė instancija atmetusiems Kristų, kitos ir tarpinės nebus. Juk seniai žinoma, kad būtent šis ir kiti panašūs melai Šventojo Rašto atžvilgiu pagimdė Reformaciją Europoje.
Ir jei Reformacija tuščias reikalas, tai kas (ir kam) tada atsiprašė už G. Galilėjaus, M. Koperniko, J. Huso, tūkstančių protestantų persekiojimus ir žudymus praeityje, ar ne Vatikanas? Katalikų kunigas jėzuitas A. Saulaitis, būdamas jėzuitų ordino provinciolu, taip pat yra viešai (Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčioje) atsiprašęs už jėzuitų ordino klaidas ir už kontrreformaciją.
***
Sieliniai, neatgimę iš Dvasios žmonės, kupini melagingų žmogiškų doktrinų, bet ne Tėvo Dvasios apreiškimo, nuolat interpretuos Šventąjį Raštą taip, kaip jiems patogu, todėl nesvarbu, kokį postą kuris užima, kokio rango, tiesa tokia – šiame gyvenime neburnok prieš Dievą, bijok Jo, išskaistink save, savo poelgius, savo motyvus, gerbk Tėvą ir Jo Dvasią, nes Šventoji Dvasia ištiria ne tik žmogaus gelmes, bet ir paties Dievo Tėvo.
O dėl žmogaus nuopuolio, tai kažin ar didesnė tragedija kada nors yra ištikusi žmoniją. Juk ne Dievo angelai verčia žmones ištvirkauti, bet šio amžiaus tamsybių valdovai ir valdžios, ne žemiškos (juo labiau ne NSO), bet dvasinės blogio jėgos dangaus aukštumose (žr. NT, Ef 6, 12). O jei ne, tai ką tada Jėzus išvarė iš gadariečio: ,,Išėjusios (iš apsėstojo) netyrosios dvasios apniko kiaules, ir visa kaimenė, apie du tūkstančius kiaulių, ūmai metėsi nuo skardžio į ežerą ir prigėrė“ (Mk 5, 13). Ir jei ne demonai, tai kas gi privertė tą legioną kvailų kiaulių mestis į ežerą?
Kas klykdamas ir smarkiai jį purtydamas išėjo iš kurčnebylio? (žr. Mk 9, 25–26). Kam skirti ir ką reiškia šie žodžiai: ,,Jis paskyrė dvylika, kad jie būtų kartu su Juo ir kad galėtų siųsti juos pamokslauti ir jie turėtų valdžią gydyti ligas ir išvarinėti demonus“ (Mk 3, 14–15). Negi kiškius iš morkų laukų? Ar tas dvasias, kurios pašauktos kankinti žmogų, nes kaip kitaip paaiškinsi pedofilų nusikaltimus, savižudybes, žmogžudystes? Ir ar ne velnio pasityčiojimas iš žmogaus yra homoseksualų ir lesbiečių gyvenimo būdas?
Aš dalyvavau sąšaukoje už ,,Tautą ir Dorą“ 2005 m. surengtoje akcijoje prieš gėjų paradą Vilniuje, ir kai vienas itin piktas homoseksualistas pradėjo savo propagandą, priėjau prie jo ir... apkabinęs pasakiau, kad Dievas jį myli, bet tai, kuo jis užsiiminėja, nuves jį į pražūtį. O kad pražūties nasrai yra plačiai atverti, abejonių nekyla. Juk jau išsiaiškinome, kad Jėzus po mirties prisikėlė, ir žemės gelmėse (pragare) pamokslavo ten esančioms dvasioms (1 Pt 3, 19), kurios pateko ten už neklusnumą Dievui, nekalbant apie tai, kad Jis gyveno.
Turtuolis, kuris kentėjo pragare, taip pat nėra išgalvotas personažas ar biblinis sceninis vaidmuo aktorystei – ši ištrauka nėra palyginimas, bet tikrovė – vargšas elgeta Lozorius yra Jėzaus matytas asmuo, kurį taip pat pažinojo šimtai to meto žmonių, vaikščiojusių pro šalį kiekvieną dieną ir mačiusių, kaip jis dienų dienas gulėjo prie turtuolio vartų su ištiesta ranka. Jėzus pasakoja: ,,Kentėdamas pragare, jis (turtuolis) pakėlė akis ir iš tolo pamatė Abraomą ir jo prieglobstyje Lozorių. Jis ėmė šaukti: ‘Tėve Abraomai, pasigailėk manęs! Atsiųsk Lozorių, kad, suvilgęs vandenyje piršto galą, atvėsintų man liežuvį, nes baisiai kenčiu šioje liepsnoje“ (Lk 16, 23–24). Ši vieta, kurioje jis kenčia, tikrai neprimena Druskininkų kurorto garų vonias ar karšto vandens versmes Birštone...
Liberalioms jėgoms pavyko nustumti Biblijos tiesas į pasakų lentyną, kur ji baigia užtrokšti nuo melą propaguojančiųjų. Jei nuosavų tiesų aiškintojai kasdienę hipnozę vadina dieviška psichologine priemone sielai apsivalyti, tai visai nestebina, kad apreiškimas apie sielos amžinybę yra taip iškraipomas.
***
Dar apie sielas, kurios ieško kontaktų su gyvaisiais... Vienas didžiausių kada nors piktojo sugalvotų melų yra apokrifinės Makabiejų antros knygos įtraukimas į Bibliją. Štai čia velnias ir pakišo daugeliui koją – spąstai paspęsti. Daugelis mano sutiktų žmonių, tarp jų ir pažįstamų tikinčiųjų, yra pakliuvę į šiuos spąstus, ir keisčiausia, – tose vietose, kuriose turėtų būti saugiausia, – beskaitant Šventajame Rašte patalpintą ne kanoninę, bet apokrifinę – Makabiejų antrą knygą: ,,Todėl jis (Judas) ir darė auką už mirusiuosius, kad jie būtų išlaisvinti iš šios nuodėmės“ (2 Mak 12, 46).
Šios eilutės kontekste yra pasakyta, kad kai kurie Judo pusėje kovoję vyrai žuvo dėl nuodėmės – po kiekvieno žuvusiojo tunika buvo rasti stabų atminai, kuriuos nešioti žydams draudžia įstatymas. Visiems buvo aišku, dėl ko vyrai žuvo (čia kalba eina apie gamtos dievų garbinimą žydų tautoje, kas taip būdinga ir lietuvių tautai). Taigi Judas nusprendė, jog melsdamiesi už žuvusius, jie aukos tinkamą Dievui auką, kad mirusieji būtų išlaisvinti iš šios okultinės bei stabmeldiškos nuodėmės (2 Mak 12, 40–42). Priminsiu, kad Makabiejų antroje knygoje aprašyti įvykiai yra 175–134 m. pr. Kristų.
Apokrifinės knygos nėra Šventojo Rašto kanonas, todėl daugelis kaip klupo, taip ir tebeklumpa melsdamiesi už mirusiuosius, nors skaitydami toliau pamatytume, kad tas pats Senasis Testamentas aiškiai įspėja apie bet kokius kontaktus su anapusiniu pasauliu (ST, Kunigų knyga; 1 Krn 10, 13) – juk nei tu, žmogau, žinai, nei ką, kur tavo artimieji, o melsdamasis ir kalbindamas anapilin išėjusiuosius, prisišauksi piktųjų dvasių. Tegu geriau tavo Tėvas pasikalba su išėjusiaisiais...
Be to, tikiu, kad Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, kuris atėjo į Žemę vietoj Jėzaus ir dabar sulaiko nedorybės sūnų (antikristą) ir smurtą Žemėje, tobulai sutvarkė knygų seką ir skaičių Biblijoje! Ir Jos mokyti nederėtų.
Savo veikale ,,Adversus Haereses“ (,,Prieš erezijas“) Šv. Ireniejus (130–200 m. po Kr.) kalba apie ,,neapsakomą skaičių apokrifinių ir suklastotų raštų, kuriuos jie patys (eretikai) padirbinėja, siekdami sujaukti kvailių protus“. Tad lygiai taip, kaip mus šiurpina Naujojo Testamento apokrifai: pvz., viename iš seniausių NT apokrifų, ,,Kančios Evangelijoje“ skaitome, kad ,,Jis kentėjo ant kryžiaus, tačiau tai tebuvusi tik regimybė, nes iš tikrųjų Jis nekentėjęs, ir apskritai Jis buvęs be kūno, tik atrodė, kad Jis turi kūną...“, lygiai taip pat ir Senojo Testamento apokrifai neturėtų būti mūsų kelrodžiu, ir geriausia būtų, kad juos, jei kas to labai nori, išspausdintų atskira knyga.
Dar visai neseniai pakeitėm laikiną ,,Limbus infantum“ vietą mirusiems vaikams į kitą, amžiną ir nelaikiną, tad, tikiuosi, ,,suderinę“ savo pozicijas su Dangumi, pakeisim ir savo nuostatas dėl Senojo Testamento apokrifų.
***
Apie prakeikimus ir įvairius nužiūrėjimus. Tam tikrai politikų daliai reiktų itin moraliai elgtis, nes elektoratas moka ne tik keiktis, bet ir prakeikinėti. Moka šio amato ir tam tikri profesionalai – aiškiaregiai, būrėjos, ekstrasensai ir visa piktojo kariauna. Neapsaugotam žmogui tai labai pavojinga. O kaip apsisaugoti? Yra toks mokslas – Kristaus mokslas, ir kas nesupranta šio mokslo arba netiki juo, pakliūna į rimtus gyvenimo spąstus. Paulius nuolat mums primena, kad yra nematomo pasaulio jėgos, kurios manipuliuoja žmonija. Kaip? Apie tai ir bandome čia kalbėti.
Ką daro žmogus, kai jį nužiūri, ar nelaimės nuolat lanko jo namus, ir tai tęsiasi iš kartos į kartą? Ieško atsakymo. Pas ką? Pas įvairaus plauko ezoterininkus. Tai ekstrasensai – radiastezininkai, spiritistai–mediumai, Kabalos žinovai, transcendentinės meditacijos kultivuotojai, astrologai, hipnotizuotojai, būrėjai iš arbatos ir kavos tirščių, telepatai, aiškiaregiai ir t.t. O pas ką tu eini? Kuo tiki tavo konsultantas, koks jo moto, ir ar jis tiki Kristumi? Daugelio žmonių problemų šaknys glūdi giliai dvasiniame pasaulyje, ir jų autorius tikrai ne Kristus. O jei ne Kristus, tai kas? Jeigu ne Dievas, tai kas? Atsakymas, turbūt, aiškus. ,,Viešpatie Jėzau, Tavo vardu atsižadu tų dvasių šaukimosi“, – štai koks turėtų būti tavo širdies noras po panašių seansų. Dėl tokio neišmanymo ir turime tautoje tiek savižudybių. Piktosios jėgos per mūsų nežinojimą ir įsipainiojimą į Dievo uždraustą veiklą įgauna teisę žudyti žmones, pvz., pasakyti: ,,Šok iš devinto aukšto!“ – ir vieną dieną nušoksi, nes pasipriešinti nebesugebėsi.
Tokius negatyvius pasireiškimus kaip prakeikimas – šeimose ir visuomenėje – lydi pasikartojančios savižudybės, avarijos keliuose, nelaimingi nutikimai, priešlaikinės vyriškos lyties asmenų mirtys, – dar daug ką galima būtų išvardyti. Tai demonai (piktosios dvasios), uždaryti tavo šeimoje, kankina ir siunčia įvairias vizijas, nes nei mes, nei mūsų proseneliai neatgailavome už savo ir protėvių nuodėmes. Tačiau pakvietus Kristų į savo širdį ir atgailavus už tėvų nužudytuosius ar praeityje įskaudintus žmones, giminės dvasios pasišalins daugiau nebekenkdamos šeimai! Kai kas pergyvena ir netiki, kad prakeikimas paliaus graužti jų šeimas, todėl nenori nieko nei daryti, nei stengiasi ką nors pakeisti savo gyvenime. Bet Geroji Žinia yra ta, kad Jėzus Kristus sutraukė bet kokių prakeikimų pančius!
Todėl žiūrėkim, pas ką einame konsultuotis dėl tam tikrų problemų, pvz., dėl prakeikimo ar nužiūrėjimo. Dar daug yra dalykų arba reiškinių, garbinamų visuomenėje, kurių šaknys gana abejotinos. Bet apie juos gal kitą kartą.
Dvasinės būtybės, demonai, daug ką gali. Pakanka pamatyti vien tik Sai Babos triukus, kurie yra realūs, kad suvedžiotų daugumą: ,,Ano nedorėlio atėjimą, šėtonui veikiant, lydės visokios jėgos, ženklai ir netikri stebuklai“ (2 Tes 2, 9). Dvasios (puolę angelai) patarinėja ir kužda apie karjerą, apie tai, kaip investuoti (,,čenelingo“ kursai), kuo tu būsi – gal premjeru, o gal meru ir t. t.
Kadangi jos gyvena laike – dabartyje, ateityje ir praeityje, tad nieko nuostabaus, kad per mediumus ir pasako, kas kuo bus. Ir tai nėra akių dūmimas ar magų ,,DiArchy“ triukai, bet tikri ir realūs demonų sukeliami reiškiniai, kai daiktai atsiranda iš oro arba dingsta tau akyse. Tai – materializacija ir dematerializacija. Ir tai tik maža dalis antgamtinių dalykų, vykstančių aplink mus, kuriuos sukelia demonai. Yra ir toks fenomenas, kaip perėjimas kiaurai sieną – aporte, pvz., D. Koperfildo perėjimas per Kinų sieną matant daugumai žiūrovų. Ir dar daug ko yra. Bet... Jei tai gali piktojo angelai, tai kaip daugiau gali Dievas, Visatos Kūrėjas, nes kipšas viso labo – tik plagiatorius.*
***
Mielas žmogau, atmink! Jei eisi pas ekstrasensą ar į kokį kosmocentrą – vieną dieną žūsi ir dvasiškai, ir fiziškai, o amžinąjį gyvenimą praleisi kančiose, kurių nesulyginsi su tokiu vaizdu, net jei matytum kaip tavo akyse žūna tavo šeima, prievartaujama žmona ar vaikai. Ir dar milijonus metų kiekvieną dieną naktį, jei ten, pragare, yra diena, kęsi nesibaigiančias patyčias nuo būtybių, kurių net blogiausiame sapne nematei. Galų gale ten per karšta... O jei nori bent akies krašteliu žvilgtelėti, kaip atrodo pragaras, tai pažiūrėk filmą ,,Svetimas prieš grobuonį“, bet vaizdas bus, toli gražu, nepilnas, nes tavęs ten nebuvo.
O jei eisi pas Dievo žmogų, laimėsi amžiną gyvenimą. Kaip atrodo Dievo žmogus? Gali būti mažas ir storas, aukštas ir plonas, – ne tai svarbu. Bet jei jis kalbės apie reinkarnaciją, ne pas tą patekai... Jei kalbės apie magiją, apie NSO, apie žvaigždžių padėtį, bėk iš ten, ir kuo greičiau. O jei paklaus, ar tavo siela išgelbėta, ar turi Kristų širdyje, tada patekai į geras rankas.
Dievo priešininkas ir žmogžudys (žr. Jn 8, 44) nuo amžių pradžios trokšta įtakoti žmogų. Todėl su skausmais, kuriais kankina žmoniją, piktasis kartu pakišo ir ezoterinį masalą, kad žmogus ieškotų pagalbos pas jį. Tame masale pilna tokių ingredientų kaip burtai, hipnozė, užkalbėjimai, kurie, nors ir įvilkti į kasdienį rūbą, gerai pažįstami tikintiems Viešpačiu Kristumi.
Jau geriau visą gyvenimą sirgti ir neieškoti pas okultistus ,,išgijimo“, nei eiti į pragarą – taip Jėzus moko (žr. Mt 5, 29–30). Panašiai Viešpats kalba ir kitoje vietoje: ,,Kokia gi žmogui nauda, jeigu jis laimėtų visą pasaulį, o pakenktų savo sielai? Arba kuo žmogus galėtų išsipirkti savo sielą?“ (Mt 16, 26). Niekuo, nes nėra piniginio atitikmens žmogaus sielai įvertinti.
Ir tikrai verta laikytis atokiau nuo spiritizmo propaguotojų ir neskaityti įvairiose ,,sankirtose“ buitinių patarimų apie kasdienę hipnozę, autohipnozę, jogą ir t. t. Štai su kuo mes flirtuojame, kai einame pas ekstrasensus, astrologes, kalbiname mirusiuosius ar tikėdami tuo, kas ten vyksta, žiūrime TV laidas ,,su Palmira“, ,,Ekstrasensų mūšis“ – su pragaro jėgomis, kurios tik to ir laukia.
Profesinė kompetencija, specialybės įvaldymas tebūnie, – visa tai reikalinga ir būtina asmenybės ugdymui bei valstybės statymui, bet nelįskime į abejotinas vietas ir sankirtas, ten kur net Dievo angelai nevaikšto. Tik tada išsaugosime savo tautą nuo žlugimo – nebebūsime savižudžių tauta, ir ne tik, kad apsaugosime valstybę nuo suniokojimo bei dirbtinio tautos naikinimo, bet išsigelbėsime ir išgelbėsime savo vaikus nuo pragaro vartų ir amžinos mirties.
Tad apsaugok, Viešpatie, nuo įvairių paklydimų, į kuriuos veda melagingi ir pikti liežuviai.
2008 11 15
