Ne vien katalikybė, ne vien protestantizmas...

Nei katalikybė, nei  protestantizmas...   
 

       Nuo seno Lietuva buvo lyg ir pasidalijusi į dvi stovyklas – vienoje pusėje katalikybė, kitoje – protestantizmas. Nuo seno, tai maždaug nuo to laiko, kai Lietuva galutinai priėmė krikščionybę. Tuo laiku Reformacija Europoje jau valė dvasinius voratinklius nuo žmonių protų. Kad Reformacija buvo Dievo darbas nekyla net abejonių, jau sprendžiant iš to, kokius žmones Dievas pasirinko tam darbui (Viklifas, Husas, Savonarola).

    Lietuvius ir giminingas gentis pradėta krikštyti maždaug prieš tūkstantį metų, tačiau pirmas istoriškai užfiksuotas Mindaugo krikštas 1251 metais. Tada apsikrikštijo Mindaugas, jo žmona Morta, du jo sūnūs ir būrys dvariškių. Šie metai laikomi oficialiu krikščionybės įvedimu; įvyko Lietuvos krikštas. Popiežius Inocentas IV ,,priėmė“ Lietuvą Apaštalų Sosto globon, pažadėjo karališkąjį vainiką. 1253 m. Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi.

     Nuo to laiko daug vandens nutekėjo, kol Lietuva pergyveno savo antrąjį krikštą. Prieš tai buvusius kunigaikščius Kęstutį ir Algirdą popiežiai ir Europos šalių karaliai bandė palenkti krikščionybėn, bet tuščiai, o ir nuolatiniai kryžiuočių puldinėjimai nedavė ramybės bei akstino kažką keisti.

      Tik Algirdui mirus ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapus jo sūnui Jogailai, pradėjo keistis aplinka ir susidarė sąlygos krikščionybei galutinai įvesti, mat Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos sostas. Priedo Jogaila, vesdamas lenkų karalaitę Jadvygą, pažadėjo pats apsikrikštyti ir apkrikštyti visą Lietuvą. 1386 m. vasario 15 d. Jogaila su broliais apsikrikštijo Krokuvos katedroje, o 1387–1388 m. Jogaila pagoniškų giraičių bei alkų prisėtoje krašto gilumoje jau krikštijo žmones. Tais pačiais metais buvo įsteigta Vilniaus vyskupija su septyniomis parapijomis.

     Ilgiausiai krikštui priešinosi žemaičiai – tik po 1411 metų, kai buvo sudaryta Torno sutartis ir Žemaitija grįžo į Lietuvos glėbį, Vytautas ir Jogaila pradėjo masišką krikštą.

    Likęs vieninteliu Lietuvos valdovu, Vytautas nenustojo rūpintis krikščionybe Lietuvoje. Pats krikštas visoje Lietuvoje buvo skubotas, todėl žmonių protų, o juo labiau širdžių nepakeitė. Visos apeigos buvo tik formalumas. Mes buvome paskutiniai, priėmę krikščionybę ir esame paskutiniai, dar neatsisakę pagonybės, nors, kita vertus, jei širdis nesutaria su protu, toks tikėjimas taip ir lieka paviršutiniška, žmonių gyvenimo nekeičiančia kultūrine–religine tradicija.

    O iš Europos į Lietuvą jau keliavo protestantizmas. Išplitęs kaimyninėje Vokietijoje, gana greit pasiekė ir Lietuvą.

    Martynas Liuteris, stoiškai oponavęs oficialiajai Bažnyčiai, yra pasakęs: ,,Jei manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti prieš savo sąžinę“.

     To meto Bažnyčia mokė apie indulgencijas, kas visai neatitinka Šventojo Rašto, kuris tvirtina, kad vienintelis kelias žmogaus išganymui tai tikėjimas Atpirkėju. O kyšinė indulgencijų sistema yra tiesiausias kelias į pragarą, instituciją tada ir dabar tebeveikiančią visu pajėgumu. Ir jokios tarpinės poilsio stoties tarp Žemės ir Dangaus Šventasis Raštas nepripažįsta. Taip pamokslavo Liuteris, o po jo J. Kalvinas ir kiti. Tai buvo tie laikai, t.y. 1517 metų spalio trisdešimt pirmos dienos vidurdienis, kai Liuteris prikalė savo garsiąsias 95 tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų. Tai Reformacijos pradžia, oficiali jos gimimo diena – diena, pakeitusi naktį. 

  *** 

       XVI a. per Prūsiją į Lietuvą ėmė sklisti ir liuteronų tikėjimas. Šveicarijoje Ulrichas Cvinglis ir Jonas Kalvinas reformavo M. Liuterio mokymą dar radikaliau, ir jų sekėjai pradėjo save vadinti reformatais (kai kas vadino juos kalvinistais).

     XVI a. kelią Lietuvoje skynėsi ir reformatų tikėjimas, bet liuteronai dažniau buvo vokiečių miestelėnai, o reformatai – lietuviai ir lenkai bajorai.

      Bažnyčios padėtis viduramžiais buvo nepavydėtina. Dauguma žmonių aklai tikėjo Bažnyčios doktrinomis bei tradicijomis ir niekuomet nesidomėjo, kiek jos atitinka Šventąjį Raštą. Be to tik nedaugelis mokėjo skaityti, tad nieko nuostabaus, kad klestėjo nuodėmių atleidimas už pinigus – indulgencijos, iškreiptas išganymo kelias, mokama paslauga.

   1525 metais vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis metė vienuolio aprangą ir vedė. Tapdamas pasaulietišku Prūsijos kunigaikščiu, jis davė pavyzdį daugumai vienuolių riterių, virtusių dvarininkais. 1544 metais Albrechtas įsteigė Karaliaučiuje universitetą. Tuo pačiu jis rūpinosi, kad būtų knygų lietuvių kalba. Protestantų didiesiems kunigams: M. Mažvydui, B. Vilentui ir J. Bretkūnui buvo patikėta parengti Katekizmą, giesmyną ir kitas knygas. Dar 1539 metais A. Kulvietis buvo įsteigęs Vilniuje protestantišką mokyklą, kurią kiek vėliau uždarė, nes Žygimantas Senasis draudė ,,naują“ mokslą. Bet atėjus į valdžią jo sūnui Žygimantui Augustui, Reformacija pradėjo plisti nekliudomai. 

     Jau 1547 metais Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – M. Mažvydo katekizmas. Mažvydas ne tik davė mūsų spausdintai raštijai pradžią, bet ir dvidešimt trejus metus buvo jos kūrėjas (1547–1570).

      Ir tik po trisdešimt aštuonerių metų katalikai išleido Kanizijaus katekizmo vertimą, bet, deja, nė vienas šios knygos egzempliorius neišliko. Dar po dešimties metų M. Daukša 1595 metais išvertė Jokūbo Ledesmos katekizmą. Tais pačiais metais Vilniaus jėzuitų spaustuvėje jis ir buvo išspausdintas. O 1599 metais buvo išleista M. Daukšos ,,Postilė“...

      Vienas ryškiausių to meto protestantų šviesulių buvo taip vadinamas ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis, pirmasis Lietuvoje pradėjęs skelbti M. Liuterio mokslą. Turbūt mažai kas žino, kad 1538–1541 metais jis buvo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. 1539 m., persekiojimų priverstas, Kulvietis iškeliavo į Prūsus. Šis Dievo vyras, mokėjęs graikų, hebrajų kalbas, prieš pat mirtį vėl sugrįžo į Lietuvą, kūrė evangeliškas giesmes, vertė psalmes. Mirė labai anksti, 1545 metais.

    Vėliau lietuviškas knygas, žodynus, giesmynus Prūsų Lietuvoje rašė kiti protestantų veikėjai – Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Pilypas ir Povilas Ruigiai, Kristijonas Donelaitis.

    1539 m. Vilniuje įsteigta pirmoji Lietuvoje lietuviška mokykla buvo didelė kliūtis tolimesniam krašto žmonių rusinimui ir lenkinimui. Protestantizmas praskynė lietuvių kalbai kelią į visas Lietuvos krikščionių bažnyčias – pamaldos jose pradėtos laikyti žmonėms jų suprantama gimtąja kalba. Taip buvo sustabdytas lietuvių nutautinimas per bažnyčias – vietoj visuotinai priimtos lenkų kalbos bažnyčiose Dievo Žodis buvo pradėtas skelbti lietuvių kalba. Protestantizmas paskatino ir Romos katalikų Lietuvos Bažnyčią leisti religinę literatūrą lietuvių kalba, steigti mokyklas.

    Tuo metu Reformacijos stulpais Lietuvoje tapo garsių kunigaikščių giminė – Radvilos, ypač Radvila Juodasis. Ši viena garsiausių LDK didikų šeima ženkliai prisidėjo prie protestantizmo plėtros Lietuvoje. Radvila Rudasis Vilniuje ir Biržuose atkūrė ir įsteigė reformatų mokyklas. Kito šios giminės atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo dvaruose nuolat pamokslavo liuteronų ir evangelikų reformatų pamokslininkai. Abu didikai buvo išsimokslinę, mokėjo daug kalbų. M. Radvila Juodasis ilgą laiką susirašinėjo su Šveicarijos bažnyčios vadovais – J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bulingeriu. 1557 m. jo iniciatyva buvo sukviestas pirmas evangelikų reformatų suvažiavimas (sinodas). Reformatais buvo ir Pacų, Hornostajų, Tiškevičių, Chodkevičių ir kitos šeimos.

    Žymiausi reformatų Bažnyčios steigėjai Lietuvoje be Radvilų buvo M. Čechovičius, J. Licijus, S. Minvydas, J. Morkūnas, M. Petkevičius.

    Dar vienas įžymus mūsų šalies protestantas – Andrius Volanas. Jo plunksnai priklauso daugybė kalvinistų tikėjimą gynusių ir naujoves LDK skleidusių raštų, savo aktualumo nepraradusių iki mūsų dienų. Labiausiai A. Volaną išgarsino 1572 metų veikalas ,,Apie politinę arba pilietinę laisvę“. Jame Volanas kalba apie būtinas ateities gyvenimo reformas. Jose jis kritikuoja tų laikų požiūrį į visuomenės hierarchiškumą ir luominį susisluoksniavimą. Šis veikalas garsus ir tuo, kad Volanas pabrėžė žmogaus laisvę, akcentuodamas visų individų prigimtinę laisvę ir lygybę, o valstybės pareigą tą laisvę ginti, ir tai turi būti daroma visų pirma per įstatymus, kurie galioja visiems vienodai. Turbūt Volaną galima laikyti liberalizmo (gerąja prasme) pradininku. Kiek žinau, paskesni autoriai, tokie kaip Džonas Lokas ar A. Smitas, 1776 m. parašęs vadinamąją ekonomikos liberalų bibliją (,,Tautų turtas“), yra iš vėlesnių amžių, praėjus 100–200 metų.

    A. Volano apmąstymuose ir paieškose tarp piliečio teisių ir pareigų pagrindinė vieta tenka ne atskiram, bet gyvenančiam pilietinėje visuomenėje individui.

     Viena iš svarbiausių Reformacijos – mums dar žinomos mokymosi ir atgimimo vardu – dorybių buvo ta, kad ji padėjo žmonėms nusimesti neraštingumo ir baudžiavos jungą, priemones, kurių dėka dvasininkija savo valdžioje laikė daugybę žmonių. Dėl šio jungo Lietuvą buvo priversti palikti M. Mažvydas, ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis ir daugelis kitų. 

     Todėl noriai sutinku su mintimi, kad Reformacija atsirado būtent kaip pasipriešinimas tuometiniam krikščionybės ceremonializmui bei turtinei pompastikai. Ir ne tik...

    Priminsiu, kad ir Kristijonas Donelaitis buvo protestantas. 1743 metais įšventintas į kunigus evangelikus, jis iki pat gyvenimo pabaigos pastoriavo, 1780 m. mirė ir buvo palaidotas Tolminkiemyje. 1977 metais UNESCO įtraukė K. Donelaičio ,,Metus“ į ,,Europos literatūros šedevrų biblioteką“. Šiais faktais noriu atkreipti visuomenės dėmesį į nepaprastai didelį ir reikšmingą protestantų indėlį Lietuvos kultūrai, kurio jokiais būdais negalima nuvertinti ir kuris yra neleistinai užmirštas. Nuo XVI a. iki XIX a. antros pusės vien tik Karaliaučiuje esančios spaustuvės išspausdino apie 600 knygų ir įvairių periodinių leidinių. O Karaliaučiaus universitetas Albertina keturis šimtus metų (1544–1944) buvo protestantizmo tvirtovė Rytuose.

***

    Kadangi istorija turi savybę atsikartoti, kad ir dėl persekiojimų – ,,tolerancijos pertekliaus“ (kai kada tai tik į naudą), tad noriu pakalbėti apie šių dienų Lietuvos protestantizmą. Šiuo metu turime daug įvairių protestantiškų denominacijų šalyje: evangelikai liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), metodistai, sekmininkai, Tikėjimo Žodžio bendrija ir kt.

    Kai kurie asmenys, begindami tam tikras konfesines dogmas, oponuodami tvirtina, kad jehovistai būdami krikščionimis – protestantais, gana stipriai klysta teologiniuose dalykuose... Teisingai. Pasakysiu dar daugiau, – jehovistai nėra krikščionys, nes jie teigia Jehovos karalystę, nors pagal Raštą visa valdžia Danguje ir Žemėje priklauso Viešpačiui Jėzui Kristui (žr. Mt 28, 18). Pagaliau ne Jehova mirė ant kryžiaus ir prisikėlė, bet Kristus. Ir nepripažindami pragaro bei Šventosios Dvasios kaip Asmens, jie atsiduria ant ilgo, nežinia ko laukiančiųjų atsarginių suolelio...

    Kartą buvau pakviestas svečio teisėmis į netikinčiųjų susirinkimą. Vienas vyriškis kalbėjo apie tikėjimą. Bet kai jis prakalbo apie Tikėjimo Žodžio (TŽ) bendriją, kad ten žmonės koduojami, t.y. hipnotizuojami, man užvirė kraujas, tad neištvėręs atsistojau ir pasakiau: ,,Melas!“

    Taip pat noriu oponuoti ir tokį melą, kurį man išsakė vienas dvasininkas radijo laidos metu, kad TŽ buvo daug savižudybių. Netiesa! Jei mes vadiname savo šalį katalikiška (80% gyventojų save įvardija katalikais), tai ką pasaulis vadina savižudžių tauta, jei ne mus? Jei mes būtume protestantai, tada galima būtų sakyti, kad protestantiška Lietuva – savižudžių kraštas. Bet kaip yra dabar?

    Aš gerai pažįstu tuos žmones (TŽ narius) ir niekada nemačiau, kad susirinkimų metu vyktų bent kažkas panašaus į hipnozę ar kodavimą, nes ten jų ir būti negali. Taip pat dėl kai kurių atsiliepimų internetinėse svetainėse pasakysiu, kad geresnių atsiliepimų apie TŽ bendruomenę yra žymiai daugiau nei prastų. Ir kodėl turėtų būti prasti, jei jie (TŽ) pirmieji pokario metais (1993 m.) pakartotinai išleido M. Mažvydo ,,Katekizmą“ ir dar daugybę naudingų knygų, iš kurių galime pasisemti svarbių dvasinių žinių. Tad ačiū Dievui už juos.

    Laiške romiečiams Paulius kiekvieną ragina būti klusniais aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Nežinau kaip jūs, bet aš pasitikiu šiuo mąstytoju. Ar daug šalyje yra tų, kurie nekeikia, bet meldžiasi už policiją, Seimo narius, šalies vyriausybę? O jie meldžiasi ir laimina, tuo padėdami valstybei klestėti, o ne smukti vis gilyn į ekonominę ir moralinę duobes. Ir tai yra labai daug, nes netikintys dažniausiai prakeikinėja. Ir kas, jei ne jie, kartu su broliais katalikais ir visais Lietuvos gyventojais Sąjūdžio pradžioje ir eigoje, dieną naktį budėjo už mūsų Tėvynės laisvę ir meldėsi, kad okupantų tankai ir kariuomenė paliktų šalį?! Šventasis Raštas sako, kad iš vaisių pažinsite juos. Na, ir iš darbų...

***

      Mažytė aliuzija į praeitį. Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš vadinamosios Liuterio Biblijos (t.y. vokiško vertimo) į lietuvių kalbą 1579–1590 m. išvertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602); deja, jo vertimas, nors ir pasiekęs mūsų laikus, niekada nebuvo išleistas. Daug sėkmingesnis buvo vėlesnis jungtinis evangelikų liuteronų ir evangelikų reformatų bandymas – keleto vertėjų parengtas naujas Liuterio Biblijos lietuviškas vertimas, pirmą kartą išleistas 1735 m. Karaliaučiuje ir neretai pavadinamas jį globojusio Prūsijos evangelikų liuteronų generalinio superintendento, pagal šių dienų kriterijus – arkivyskupo, prof. dr. Jono Jokūbo Kvanto (Quandt, 1686–1772) vardu. Šis vertimas plačiai pasklido tarp protestantų ir vien iki 1931 m. sulaukė devyniolikos leidimų, kuriuos nuolat tobulino Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: 1816–1824 m. prof. dr. Liudvikas Rėza (1776–1840), 1853 ir 1856–1869 m. kun. prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), 1908 m. kun. dr. Vilius Gaigalaitis (1870–1945) ir kiti.

      Beje, Alfredo Vėliaus (Brukfildas, 1998 m.) ir Kosto Burbulio (Vilnius, 1996 m., išleido Biblijos centras ,,Tikėjimo žodis“) parengtos Biblijos laidos nelaikytinos savarankiškais vertimais. K. Burbulis, prieš karą tarnavęs metodistų pastoriumi Lietuvoje, leido redaguoti ir išleisti jo darbą – visos Biblijos vertimą, nes tokio leidinio, parašyto dabartine lietuvių kalba dar neturėjome. Tad ,,Tikėjimo žodžio“ Bažnyčios 1996 m. išleista Biblija buvo tikra dvasinė bomba į tamsos karalystę, įvykis, kurio svarbą sunku ir nusakyti. Ar mažas indėlis į šalies kultūrą išleisti pačią svarbiausią ir skaitomiausią pasaulyje knygą, Senąjį ir Naująjį Testamentus kartu – Bibliją, Dievo Žodį? Tikrai, kad ne. O padaryti tai pirmiems yra garbinga dar ir todėl, nes ir tikintieji, ne tik sportininkai, bėga gana nelengvą savo gyvenimo maratoną.

     Taip pat TŽ nėra jokia sekta, o Teisingumo ministerijoje įregistruota tikinčiųjų bendrija. Ir tikrai nederėtų vadinti sektantais tuos, kurie savo lėšomis leidžia pasaulio dvasinio literatūros lobyno knygas, spausdina puikų krikščionišką laikraštį ,,Ganytojas“, moko vaikus nuosavoje mokykloje būti moraliais, apsišvietusiais inteligentais, ginti savo Tėvynę, dirbti, tarnauti jai, melstis už ją; kurie savo lėšomis išlaiko Šventojo Rašto – Biblijos mokyklą ir t. t.

      Kaip minėjau, pirmoji TŽ leidyklos išleista knyga buvo M. Mažvydo ,,Katekizmas“. Jo anotacijoje pastorius G. Saulytis rašo: ,,Atmesdami M. Mažvydo atneštą Evangelijos gelbėjančią žinią Lietuvai pakliuvome į nuolatinę priklausomybę nuo stipresnių priešų, o dažniau – ir į tikrą vergystę jiems...“ Negali nesutikti su šia tiesa, juolab matome, kad visa lietuvių tautos istorija nusėta vargais ir dejonėmis. Su JAV istorija nelabai sulyginsi, o norėtųsi...

      Šalia 1996 metais išleistos Biblijos negaliu nepaminėti ir dar vienos knygos, neatsiejamos protestantiškos Reformacijos dalies – giesmyno išleidimo svarbą. 268 giesmės, tarp kurių autorių yra tokių puikių kompozitorių, kaip G. Abariaus, A. Chalikovo ir kitų, kūriniai. Kaip matome, niekas nebando dalyti žmonių į ,,mūsų“ ar ,,jūsų“. Visi mes – tikintieji Jėzumi – Dievo vaikai ir broliai Kristuje.

     O kur dar ,,Tikėjimo žodžio“ bendrijos TV laida ,,Kertinis akmuo“ – fenomenalus reiškinys mūsų visuomenės bedieviškų dekoracijų padangėje!

     Kas toliau? Toliau reiktų grįžti prie bendrijos ištakų. Apie 1986–87 metus, besiformuojant būsimajai TŽ bendruomenei, prie jų, tuo metu dar mažos saujelės žmonių, prisijungė dabar gerai žinomas kunigas V. Rudzinskas su grupele katalikų. Kiek vėliau ta grupė katalikų charizmatų su V. Rudzinsku atsiskyrė ir įkūrė ,,Gyvųjų akmenų“ bendruomenę. Įvyko skilimas. Bet...

     Kiekvienas žmogus yra laisvas rinktis tai, kas jam arčiau širdies – savo kelią. Buvusių bendražygių ar kolegų pasitraukimas iš mūsų ,,regėjimo“ zonos yra geras testas kai kurių organizacijų, bendrijų ar bažnyčių dvasingumui patikrinti. Ir ne visi šį testą išlaiko – ne paslaptis, kad kai kurie juos palikusius šmeižia, apkalbinėja ar įvairiais kitokiais būdais kenkia...

     O štai kaip kunigas V. Rudzinskas, kurį pažįstu ir gerbiu, atsako į dar vieną melagingą tezę, kad TŽ bendrija – sekta: ,,Aš tikrai (TŽ bendrijos) nesmerkiu. Jų bendruomenės narių mes pamatysime Dangaus karalystėje daugiau negu katalikų...“

     ,,Tai nėra sekta, – toliau tęsia jis. – Jie išpažįsta Jėzų, Trejybę, Bibliją. ,,Tikėjimo Žodis“ – viena iš protestantizmo atšakų, o juk protestantų ar liuteronų bendruomenių nevadiname sektomis. Sektos yra bendruomenė, atsiribojusi nuo kristologinio, biblinio pagrindo, tarkim, Jehovos liudytojai. O ,,Tikėjimo Žodžio“ jaunimas kasdien sąvartyno (Alytuje) žmonėms veža karštus pietus, skelbia jiems Evangeliją. Mane toks faktas labai džiugina. Juk nė vienas iš mūsų šito nepadarė, ir aš nepadariau...“ Taip 1997 m. apie TŽ bažnyčios atliekamą darbą tarp vargšų ,,Lietuvos žiniose“ rašė kunigas.

      Evangelijos skelbimas yra Dievo skeptras, vainikuojantis bet kokį kitą darbą šioje Žemėje – tai yra visų pasaulio kalnų viršūnių viršūnė.

     Svarbus TŽ bendrijos veikloje buvo ir 1991 m. Lesterio Samralo įkurto tarptautinio labdaros fondo remtas projektas ,,Pamaitinkime alkstančius“, kurio koordinatoriumi sutiko būti pastorius G. Saulytis. Kaune net penkerius metus veikė bažnyčios TŽ prižiūrima labdaros tarnystė asocialiems gyventojams.

      Dar vienas TŽ projektas, pradėtas 1998 m. ir padedantis skelbti Evangeliją tautoje – tai didžiojo mūsų laikų evangelisto Bilio Greimo sūnaus, Franklino Greimo, labdaringos organizacijos ,,Samariečio krepšys“ akcijos vaikams ,,Vaikų Kalėdos“ koordinavimas, kuris verčia daug ką susimąstyti apie praktinę krikščionybės paskirtį, Kristaus meilės bei gailestingumo išraiškas. Nuo 1998 m. iki šiol Lietuvoje išdalyta daugiau kaip 230 tūkstančių dovanėlių. Šis projektas apjungė tokias tarpkonfesines jėgas kaip baptistų, liuteronų, metodistų, laisvųjų krikščionių, katalikų, reformatų, sekmininkų, ,,Vynuogyno“, Pilnos Evangelijos ir kitas Bažnyčias.

      Ir dar vienas nuostabus faktas, kurį noriu paminėti, tai pastoriaus G. Saulyčio ir TŽ bendrijos nario G. Abariaus (dabar jau buvusio) svečiavimosi faktą pas tuometinį Islandijos Prezidentą Olafurą Ragnarą Grimssoną. Ar ne nuostabu? Po fizinio valstybės pripažinimo sekė ir dvasinis...

     Ir kas, jei ne TŽ pažadino snaudalius katalikus, kurie nežada užmigti...

***

     Manau, kad mūsų rūpintojėliai per daug liūdni. ,,Ite, missa est“ – Kristus paėmė visus mūsų vargus ir rūpesčius, galima, na ir reikia, džiaugtis, nes Jis jau kartą mirė, ir kas svarbiausia, prisikėlė, paimdamas vieną kartą visiems laikams mūsų nuodėmes, savo kūno auka vieną kartą pašventino mus (tikinčiuosius) visiems laikams ir viena vienintele atnaša amžiams padarė tobulus šventinamuosius (Hbr 10, 10.14).

     ,,Tad nebedalysim visuomenės į tuos ar anuos, bet žiūrėkime, ką reikia daryti!“ – rašė mūsų tautos patriarchas J. Basanavičius.

     Kaip sako žymus šių dienų Dievo tarnas Rikas Džoineris: ,,Galime rodyti į kai kurias denominacijas ir kaltinti jas dėl istorijos žiaurumų, tačiau jei taip darysime, patys neišvengsime kritimo. Yra daug nedenominacinių Bažnyčių, kurios tokios pat sektantiškos ir netolerantiškos kaip ir bet kuri denominacinė Bažnyčia. Lygiai taip pat yra ir daug denominacinių Bažnyčių, tarp jų ir kai kurios katalikų Bažnyčios, kuriose labai nedaug arba visai nėra sektantizmo dvasios. Kurios gi labiau patinka Dievui?“

     Šventasis Raštas sako: ,,Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt 5, 9). Mes turime ieškoti kas mus vienija, o ne skiria. Mus vienija Kristus, Jo vėliava virš mūsų yra meilė. Mylėti vienas kitą, o ne peštis dėl doktrinų, štai kur kviečia mus Jėzus.

     R. Džoineris toliau rašo: ,,Aš neginu katalikų Bažnyčios, tačiau faktas, kad ji yra davusi ir tebeduoda šiandien tokių vyrų ir moterų, kurie labiausiai panašūs į Kristų...

     Tiesa ir tai, kad ji yra davusi ir labiausiai nepanašių į Kristų vyrų ir moterų. Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąją Bažnyčią“.

     Siono kalno papėdėje (,,Sionas“ hebrajų kalboje – ,,neapykanta“, aut. past.) mes nerasime taikos ir tarpusavio sutarimo, bet jį rasime ant Golgotos kalno, ten kur buvo pralietas kraujas už mus ir mūsų nuodėmes.

     O jei ir toliau kovosime tarpusavyje, rodysime prastą pavyzdį žūstančiam pasauliui, kuris ir taip neturi kur ieškoti pagalbos, nes aplink vien tik kariaujama – žmonės bėga iš karo zonos ir vėl patenka pas kariaujančius, ir taip be galo. O kas toliau? Bažnyčios tuštėja, žmonės žūsta.

     Kalbėdamiesi Siono ar Tauro kalno papėdėje nuolat skaudinsime vienas kitą. Kalbėdami ant Golgotos kalno turėsim viską – meilė, taika ir tikroji vienybė galima tik žvelgiant į Kryžių Golgotoje.

     Mūsų tautos didvyris, Lietuvos atgimimo tėvas, Petras Vileišis dar atgimimo priešaušrio laikotarpiu suprato vienybės galybę ir nuosaikiai ją vykdė gyvenime.

     Patriotizmas ir tarpusavio vienybė yra taip pat ir tikinčiųjų prerogatyva. Todėl pamirškime doktrinų skirtumus – ne dėl jų mirė Viešpats Jėzus, bet už mūsų žūstantį pasaulį. Tik Kristus yra ta vienintelė vienijanti ašis, aplink kurią turime burtis: ,,Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18, 20).

     Kertinis Dievo Bažnyčios pastato akmuo yra Jo Sūnus, kuris lieka nepajudinamas ir nesikeičiantis – Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per amžius!

     Galingas Dievo įsikišimas į istoriją – Jėzaus Kristaus atėjimas į šią Žemę atvėrė kelią pas Tėvą, parodė naują bendravimo kokybę, nubrėžė naujas tarpžmogiškų santykių gaires.

     Visiems mums šiame pasaulyje reikia meilės, nė vienas mūsų per daug nemylėjo. Yra daug žmonių, kurie nori, kad juos mylėtų, bet patys tos meilės nėra pasėję. Todėl nesantaiką, kerštą, simpatijas ir antipatijas palikim nuošalyje. Pradėkime sėti tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę kaip Žemėje, taip ir Danguje: meilės, tiesos, gėrio sėklas, ir kas žino, gal daugelį paklydusių sielų pavyks išgelbėti amžinybėn.

     Šia optimistine gaida ir norėčiau baigti savo pasakojimą apie tai, kas nerūdija ir negenda, bet turi išliekamąją vertę ,,kaip Žemėje, taip ir Danguje“.   

,,Blogio triumfui reikia tik vieno – kad geri žmonės nieko nedarytų“ – Edmundas Burke.

                                           

        2011 02 03                                                               

Apie ,,Gender loops" kultūrą...

Evoliucija pagal Dievą ar pagal Darviną...     
 

Štai ir darvinizmas pasibeldė į visuotinai pripažintos Bažnyčios duris, ne tik į visuomenės. Seniai jis laukė savo eilės, panašiai kaip puma grobio – kantriai ir ilgai. Jei nepavyko atvirai sutriuškinti Kristaus mokslo, bando patyliukais... Darvino evoliucijos teorija ant Bažnyčios durų slenksčio? Taip. Ką ji ten ruošiasi veikti – dar nežinau. Bet tikrai ne tylėti. O jei ne tylėti, tai tikrai – kalbėti, o po to – rėkti. Nes evoliucijos autoriaus krikštatėvis toks nuo pat pradžių – rėksnys (žr. Jn 10, 10).

      New Age platformai sutvirtinti Darvino evoliucija – itin geras cementas. Ir nenuostabu: jei noriai įsileidžiam pokalbius su mirusiais, šliaužiojimą aplink statulas bei paveikslų garbinimą, kas yra spiritizmas ir stabmeldystė, – tai ar turėtų stebinti diskusijos šia tema, prisidengiant Dievo vardu. Juk aiškiai parašyta, kad paskutiniais laikais ne tik feminizmas pretenduos į Dievo sostą, bet ir ateizmas, religija, prisidengusi evoliucijos skraiste ir ,,anti“ veikla.

      Žinau, kad evoliucija pagal Dievą – tai nuolatinė kaita, darbas su savo (ne kaimyno) charakteriu, ydų išnaikinimas, malda, kova su nuodėme ir gerų idėjų skleidimas bei gerų darbų darymas, veikla visuomenėje.

      O kas yra evoliucija pagal Darviną? Dar vienas labirintas, kuriuo einant (aiškinantis bei filosofuojant) kai kurie apaugsim vis storesne abejonių „velėna“ dėl žmogaus Sukūrimo bei jo Atpirkimo dieviškumo.

     Evoliucija formuojant charakterį, o ne silikonines krūtis, yra gerai. Kasdienė žmogaus ir jo aplinkos evoliucija vyksta negailestingame fone – nuodėmė sendina viską kas gyva – žmogaus kūną, augmeniją, gyvūniją ir pačią žemę. Bet darviniškoji evoliucija bejėgė sielai ir dvasiai, pripildytoms Kristumi iš niekad neišsenkančio Kūrėjo meilės šaltinio. O ateizmo sklidinai sielai ir dvasiai Darvino evoliucija rengia pakasynas ir pačias liūdniausias mišias, gal net juodąsias... 

      Aiškintis, ar buvo dinozaurai, ar nebuvo? Kas pasakė ,,miau...“ Kai kam tai įdomus ir malonus laiko praleidimas. Tuštybė – gal rasiu dar kokią teoriją prisidengdamas Dievo vardu, kad būtų išaukštintas mano vardas. Tuštybių mugė, kurioje vienintelis tikslas – patenkinti gyvenimo tikslo nebuvimą, veikiau nenorą palikti supelijusį gyvenimo būdą ir pasirinkti Tiesą ir Gyvenimą.

      Mirties kultūra – viena gajausių. Todėl ir rūkoma, geriama, iš to paties šaltinio abortai, begaliniai ,,izmai“ ir fobijos. Klausimų lavinos, kurių vienintelis tikslas – nenoras išgirsti atsakymą, nes reikės keistis, o to nenori mūsų didenybė – kūnas. Piktasis nuolat kovoja su mūsų viduje slypinčiu žvėrimi – nuodėme, pasidalijusiu žmogumi – ko jis paklausys: ar ištižusio, nuolat ilsėtis trokštančio kūno, ar savo dvasios?

     New Age judėjimas todėl ir atkeliavo tyliai – kad liktų mažiau pastebimas ir galėtų turėti daugiau įtakos. Būtent jame yra sinchronizuotos visos pragaro jėgos vienam vieninteliam tikslui – visas prieš žmogų sukurptas religijas, sulipdytas iš visokių ,,izmų“, nukreipti vienui viena linkme – suvedžioti. 

      Ką suvedžioti? Aišku, kad žmogų. Žemėje nėra daugiau mąstančių būtybių, todėl velnias ir slankioja tarp žmonių. Juk ne į mėnulį jis išmestas, bet į žemę. O gal jau atėjo laikas pradėti jo vardą rašyti iš didžiosios raidės? Gal jis kur Himalajų kalnuose, budistų vienuolių celėje atgailavo ir pasiprašė prieglobsčio? Tai pradėkim jo gailėtis, ypač tie, kurie nenori suprasti, kad yra amžinoji kančia: ,,Kaip gi mes galim tuo patikėti, kur logika? Mirti ant Kryžiaus...“

      Meilė neturi logikos. Meilė todėl ir yra meilė, kadangi be išskaičiavimo, nes kitaip ji būtų ne meilė, bet geismas. O tai visiškai priešingi dalykai.

***

      Egzistuoja toks dalykas – dvasinis paveldas. Kas žmogų, kaip mąstančią būtybę daro išskirtinę iš kitų? Arba sąlyginai primityviai mąstančių? Apskritai, kas mus kasdien skatina, priverčia keltis tam tikru laiku, eiti gulti, kažką daryti, rūpintis kitais arba piktnaudžiauti kažkieno rūpesčiu? Juk turi būti kažkoks variklis.

      Kas yra tavo variklis kasdienybėje?.. Koks tavo gyvenimo moto? Ko mes norime kaip asmenys? O kaip valstybė? Ko siekiame? Kitų valstybių pripažinimo ar elementarių teisių egzistuoti taip, kaip norime patys, kaip manome gerai esant sau, savo vaikams ir vaikaičiams? Juk norisi pasidžiaugti ir litu, kuris yra stabilus ir teikia saugumą, tiek ekonominį, tiek moralinį.

      Ar vis stengiamės įtikti kažkam, kad po to, gavus šiltesnę bei pelningesnę vietelę, nuolat kažkam įsiteikinėti už grašius ar milijonus. Ir taip parduoti savo sielą. O jei paprasčiau – atskiesti savo sąžinę tiek, kad po kurio laiko nebegirdėtum nei ką ji šneka, nei ką – aplinkiniai.

     Juk ir gyvuliai kas rytą kelia, kas vakarą gula. Kasdien ėda, veisiasi. Kažkokia energija valdo visus. Kokia tai energija, kieno ji, kas pasakys? Fiziologija judina juslingumo svertus. Bet kas verčia nuolat ieškoti, kaip užpildyti tuštumą žmogaus viduje? Juk primatai nevaikšto į biblioteką... 

      Gyvūnai neturi dvasios – toks būtų pirmas atsakymas į klausimą, kodėl jie daro beveik viską, ką ir žmogus, tik nekuria. Nors kai kuriose gyvių ir gyvūnų bendruomenėse taip pat pastebimas organizuotumas – skruzdėlės, bitės, skėriai, triušiai, kregždės, pavianai. Jie irgi turi bendruomenes (ES anksčiau irgi vadinosi bendruomene). Kas juos varo? Taip, kad net žmogus, aukščiausias Dievo tvarinys, susimąsto ir susižavi jų inžinerija, socialine struktūra, net hierarchija ar tarpusavio etikos kodeksu. Pralaimint silpnesniajam vilkui, jam gulint ant nugaros iškėlus letenas į viršų, jo pasigailima. Kodėl jie nemuša savų iki mirties? Ar tai meilė? Jei taip, tai labai primityvi, nepalyginsi su Romeo ir Džiuljeta... Nors argi galima pavadinti meile tai, dėl ko žudomasi? Juk tai nesveika meilė. Kas tiki žmogaus Sukūrimu, tas supranta ir vaikams pasako, kad savižudybė yra kelio pabaiga – tai fizinio ir, kas rimčiausia, – dvasinio pragaro pradžia. Nereikia idealizuoti mirties. Gyventi (ir dar mūsų sąlygomis) – žymiai sudėtingiau ir garbingiau nei tuščiai mirti. 

      Yra dar viena energijos rūšis, veikiau šaltinis, iš kurio gerdami jaučiame nuolatinį energijos perteklių, sveikatą ir džiaugsmą. Koks tai šaltinis? Tai Dievo Dvasia, plūstanti į žmogaus dvasią.

      Žemėje yra viskas, ko reikia žmogui ir jo energijai palaikyti: maistas – gyvulinis, augalinis, vanduo ir t. t. Šių išteklių teikiamos energijos pakanka visiems – daugintis, egzistuoti. Bet pabandyk išbūti be vandens bent savaitę – mirsi, nes neištversi. O be maisto ilgiau ištveriam... Dar ilgiau ištveria gauruotieji – naminiai gyvūnai ar miško žvėrys. Na, o dėl dvasinio maisto su keturkojais neverta diskutuoti, o ir nėra kaip.

      Mes suprantam, kad gyvuliai nežino, kodėl jie egzistuoja, kam gyvena, koks jų egzistencijos tikslas. Kas juos pakelia, kas guldo. Jų vienintelis tikslas – prisiėsti. O jei žmogaus tikslas vien tik prisiėsti, prisigerti, kuo dažniau ir bet kur išlieti spermos perteklių, kuo tada jis skiriasi nuo gyvūno? Žmogus vienintelis turi dvasią, jos gyvūnai neturi.

     Tad jei mums, suaugusiems, svarbiausia tik prisiėsti iki soties, tai kas tada laukia mūsų vaikų? Kas bus su jais? Negi Europos komisariatų teletabinė aplinka geriau nei lietuviška  ,,Mamos mokykla“?

***

      Yra tik viena būtybė dvasiniame pasaulyje, valdanti netikintį žmogų – piktasis. Bet ir jis nevadovauja tol, kol žmogus klauso savo sąžinės ar ieško Dievo.

      Bet kai į sąžinę pripilama nuodų, kai ji nuolat skiedžiama neteisybe ir kada kalba melo tėvas (Jn 8, 44), ko galima laukti? Ar kada teko girdėti, kad pagautas Seimo vagis pasakytų – ,,aš vagis“? O melagis – ,,aš melagis...“

      Nors ir pagimdytų mūsų šalis žmogų, nugalintį super kompiuterį šachmatų mače ar fizikos–matematikos galvosūkių turnyre, šaliai tai nepadėtų. Nes ne žmogus lemia valstybės ateitį. Ne nuo žmogaus priklauso planetų padėtis...

      Pakako vieno sapno, mestelto D. Mendelejevui iš aukščiau, ir pasaulį išvydo periodinė cheminių elementų lentelė. Užteko vienos idėjos apšviesti I. Niutono protui, ir turime gravitacijos dėsnius. Vienas žodis iš Dievo padėjo Mozei išvesti hebrajų tautą iš vergystės.

     Dievas taip pat nepaklausė nė vieno asmeniškai, ar suteikti Lietuvai laisvę, ar ne – tiesiog Jis ėmė ir atsakė į daugybės mano ir tavo, brangus tautieti, maldas. Taip pat į mūsų tėvų, partizanų, tremtinių ir kitų, nukankintų NKVD požemiuose ar mirusių Sibiro platybėse, – maldas.

      Nors... Žmogus, suvokiantis savo tautą kaip moralią, dorą ir tikinčią, nekalbant jau apie kantrybę, toks žmogus su bendraminčių komanda daug ką gali. Kažin kokią mintį ir kam, Viešpats mestels šįkart?

***

      Tauta yra kaip šeima. Ar taip? O ar pamenat, kad šeimoje kas viešai kalbėtų apie berniukų ir mergaičių šlapinimosi skirtumus ir panašiai? Dabar tokios temos – TV reklamų penas. Išviešinimas. Tiesiog iškrypimas. Net šuo žino, kad berniukai skiriasi nuo mergaičių, kai gauna batu į pasturgalį. O gal jau norima pradėti vienodinti lytis nuo pat vaikystės? Kad būtų patogiau paruošti paauglius homoseksualizmo propagandai? Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo žydrojo maro!

      Ar taip ir pulsim aklai vykdyti Lisabonos sutartį? Kas ją ratifikavo? Lietuvos liaudis jos neratifikavo! O jei nevykdysim – tai ką, neduosit valgyti Briuselio kopūstų? Na ir gerai. Lieknesni būsim, o ir vidurių nuo jų neišpūs...

      Iškrypėliai jau paruošė ,,Gender mainstreaming“. Žinot, kas tai yra? Tai nauja ideologija, nukreipta prieš šeimą. Anglų kalboje lytis vadinama dvejopai: žodis ,,gender“ reiškia gramatinę giminę, pvz. daiktavardžio, o žodžiu ,,sex" nusakoma biologinė lytis. Dabar Europoje žodžiu ,,gender“ nusakoma žmogaus prigimtis taip, kaip ją įsivaizduoja visuomenė. Žodžiu, ne pagal prigimtį, bet kaip kas supranta, įsivaizduoja. O vaizduotė – galingas ginklas. Feminizmo pranašė S. de Beauvoir yra pasakiusi: ,,Moterimi ne gimstama, bet tampama“, tiksliau – moterimi žmogų padaro visuomenė... Suprask – bet koks lytinis elgesys kyla ne iš prigimties, o yra išmokstamas.

      Vadinasi, galimos tokios lytinės orientacijos, kaip heteroseksuali, homoseksuali, lesbiška, biseksuali ir transseksuali. Svarbu, kad tik visuomenė jas priimtų. O ES komisarams paspaudus, kas nepalūš ir atsilaikys? Taip, kaip Rocco Buttiglione ar Genujos arkivyskupas Angelo Bagnasco, 2007 metais turėjęs prašyti policijos apsaugos, nes jam buvo pagrasinta nužudymu už tai, kad jis pasisakė prieš homoseksualių darinių sulyginimą su normalia šeima.

      Į pasaulį įžengia Naujoji Pasaulio tvarka, – Apreiškimo knygoje parašyta apie tai. Bet ją geriau skaityti tik gerai „pasikausčius“ dvasiškai. Nors įvadas Apreiškimo knygai parašytas: turi apsireikšti nedorybės žmogus, pražūties sūnus, prieštarautojas, kuris iškelia save virš kiekvieno vadinamojo dievo ir pats sėdasi Dievo šventykloje, dėdamasis Dievu (žr. 2 Tes 2, 3–4). Kalbu apie asmenį, paminėtą Apreiškimo knygoje. Tai – misteris 666. Gal juo bus naujasis ES prezidentas? Gal koks filantropas, nešinas metadono programa? Nežinau. Matysim.

      Naująją Pasaulio tvarką sudaro ir laisvas požiūris į lytis, ir New Age teiginiai. O diegti pažiūras galima pradėti jau vaikų darželyje, – taip teigia genderizmo politika. Cituoju: ,,viename darželyje mergaitės gali būti pratinamos peštis ir apsiginti, o berniukai – rengtis princesėmis ir lakuotis nagus“. Taip kaip moko kai kurie importinės „kultūros“ apologetai iš Rytų, pvz., Verka Serduchka. Tai akivaizdus vaikų rengimas lesbiškam ir homoseksualiam gyvenimo būdui. Mums suteikiama galimybė laisvai pasirinkti lytį... O visus valdys vyriškos pakraipos homoseksualūs reproduktoriai. Panašiai kaip filme ,,Beždžionių planeta“, tik ten žmones prižiūrėjo beždžionės.

      ,,Gender mainstreaming“ yra politinė programa, vykdoma pasaulio mastu. Jai vadovauja ES ir Jungtinės Tautos. Jau dabar Bazelyje kai kuriuose viešo naudojimo tualetuose neatskirti vyriškieji ir moteriškieji – „liepta“ turėti bendrus. Kalifornijos valstijoje „leista“ berniukams mokyklose naudotis mergaičių tualetais, o mergaitėms – berniukų, jei jie to panorės. Mūsuose gi per TV jau rodomos reklamos, pratinančios prie lyčių suvienodinimo. Ar į kariuomenę taip pat įsileisime ,,lyčių lygybę“? Tradicinės lytinės orientacijos karys, netradicinės... ,,Gėjų karių kuopa, lygiuot!“
   Kaip sakė vienas JAV generolų, dalyvavusių Srebrenicoje: ,,Olandijos kariuomenė priėmė homoseksualus ir matote, kas ten įvyko“. Tokią nuomonę apie gėjų vaidmenį kariuomenėje JAV Senate išsakė buvęs generolas Johnas Sheenanas, po to, kai JT ginkluotoms pajėgom užėmus saugumo zoną Srebrenicoje, ten buvo nužudyti keli tūkstančiai bosnių vyrų ir berniukų. Jis diskutavo apie prezidento Baracko Obamos planus leisti JAV kariuomenėje tarnauti atvirai savo homoseksualumą demonstruojantiems asmenims. 

      Taigi matome, kad antimoralė turi įtaką net tokiose visuomenės struktūrose, kaip kariuomenė. Tikrai verta prisiminti kelių dešimčių pasaulio civilizacijų likimą...

      Cituoju toliau: ,,Britanijos valdžia nurodė, kad vaikų darželių auklėtojos negali vaikams girdint kalbėti apie tėtį ir mamą, kad nesijaustų diskriminuojami homoseksualių porų įvaikinti vaikai. Juk ištaręs žodį mama įžeisi tą, kurio tėvai vadinami partneriu Nr. 1 ar partneriu Nr. 2“.

      Negi vaikų darželiai yra privalomi dėl to, kad formuoti gėjzombius, nes ,,gender" samprata turi būti įvesta į visą švietimo sistemą, nuo vaikų darželio iki aukštosios mokyklos... Negali atsistebėti, jog ir į Lietuvos universitetus skverbiasi tokios idėjos: ,,jei būdamas tradicinės orientacijos pripažįstu sau teisę į santuoką ir šeimą, tai ir homoseksualios orientacijos asmenys turi turėti teisę į santuoką ir vaikus“ (Rowls. J. 1991. A Theory of Justice. Oxford University Press). Ši teorija apie orientacijas – lyčių lygybę jau dėstoma Lietuvos aukštosiose.

      Judėjimas, parengęs dirvą ,,gender“ ideologijai, yra feminizmas, kartu su New Age judėjimu paskatinęs viešosios nuomonės perkeitimą, – veikiau neigiamą ,,perauklėjimą“.

      Kiekviena ideologija puošiasi moksliškumo apsiaustu, ne išimtis ir genderizmas. Daugelis pasaulio universitetų jau turi ,,gender“ studijų institutus, kuriuose vystomi modeliai, skiriantys ne dvi, o penkias skirtingas lytis.

      Tad.. Dabar yra laikas rimtai susimąstyti apie savo šalį, nes laikas toks, kito nebebus. Išstovėjom prieš Vakarų grobuonis, prieš raudonuosius, tai negi dabar – dėl maisto – pasiduosim Europos purvui? Ar Lietuva gyvuos dar tūkstantmetį po tokių eksperimentų? Ir jau tikrai geriau mirti kovojant už Evangelijos šviesą Lietuvoje, nei leisti taip iš mūsų tyčiotis...

      Pasaulinis tvanas jau būtų per menka galimybė nuplauti tą bjaurastį, kuri apėmusi Europą ir bando įslinkti pas mus. Bus taip kaip Loto laikais – kai žmonės valgė, gėrė, gimdė ir rodos nieks jiems negrasė. Tik staiga – bum!, ir užklupo potvynis. Apaštalas Petras rašo apie ugnies teismą: „O dabartiniai dangūs ir žemė tuo pačiu žodžiu palaikomi ugniai, saugomi teismo dienai...“ (2 Pt 3, 7). Ugnis jau aplankė Sodomą, Gomorą, Admą, Seboimą, Belą, Pompėją... 

      Bet tie, kurie priims Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, itin baisių laikų nematys. Kodėl? Jei mirusieji prisikėlė, tai neabejokit, kad bus ir Bažnyčios paėmimas. 
 

***

      1973 metais D. Vilkersonas, kurio knyga ,,Kryžius ir peilis“ – apie Niujorko mafijos klano vadeivų atsivertimą į Kristų – buvo išleista ir Lietuvoje, užrašė ne vieną pranašystę apie ateitį. Viena jų – apie Niujorko kataklizmus. Bokštų dvynių griūtį jau matėme. Dar ten kalbama apie finansinę krizę, apimsiančią pasaulį, apie visuotinį moralės nuosmukį; apie Europos Sąjungos susidarymą dešimties valstybių pagrindu. Taip pat autorius rašo (1973 m.) apie gaujas homoseksualistų, užpuldinėjančius nekaltus žmones parkuose, tualetuose ir kitose viešose vietose.

      Kodėl apie tai kalbam? Todėl, kad kai kas jau vyksta. Britanijos Leiboristų partijai pavyko prastumti įstatymą, kad ,,visos įvaikinimo agentūros, taip pat ir katalikiškos, privalo duoti vaikus homoseksualistų poroms arba teks užsidaryti“. Austrijoje iš darbo atleistas mokytojas, nesutikęs įvesti ,,gender“ ideologijos į pamokas.

      Didelę baudą gavo ir vienas Prancūzijos parlamento narys, nes TV laidoje pasakė, kad negerai propaguoti homoseksualų gyvenimo būdą – tai yra nevaisingas santykis, neatitinkantis kūrinijos tvarkos. Ne vienas pamename Darvino posakį, kad išlieka tik stipriausieji... O štai ką skelbė Ž. Polio Sartro draugužė madam Margaret Sanger, skatinusi vargingųjų visuomenės sluoksnių sterilizavimą, kad būtų išvesta pilnavertė rasė: ,,daugiau vaikų iš gabių, mažiau iš nevykėlių“. Argi tai ne Darvino ir Hitlerio anūkų moralinis palikimas?

      Nuo 1966 metų ,,gender mainstreaming“, kaip lygių galimybių įtvirtinimo strategija, yra privaloma visose ES valstybėse. Esu kalbėjęs su Lietuvos feminisčių judėjimo lyderėmis. Jos nuolat pabrėžia, kad draugauja su gėjų aktyvistais. Verčiau jau draugautų su savo vyrais... Visos politinės ir administracinės struktūros ES įpareigotos ištirti savo programas, nutarimus ir taisykles, ar juose nelikę (kad ir netiesioginio) ,,gender“ diskriminavimo. ,,Gender mainstreaming“ yra politinė koncepcija, kuri sistemingai siekia sulyginti lyčių galimybes visose darbo vietose. 1995 m. įsigaliojo Amsterdamo sutartis, kuri numatė ,,gender mainstreaming“ kaip lygių galimybių strategiją, kuri privaloma ne vien valstybinėse struktūrose, bet visuose susivienijimuose, Bažnyčioje, sąjungose ir partijose.

      Taigi šiam diktatui tampa pavaldi ir Bažnyčia, nes ,,negalima diskriminuoti žmogaus dėl jo rasės, tautybės, lyties, religijos ar pasaulėžiūros, amžiaus bei „lytinės orientacijos“, kuri gali būti bet kada keičiama“. Priminsiu, kad New Age judėjimas palaiko gėjų kultūrą ir formaliai yra šio judėjimo krikštatėvis bei globėjas.

      Strateginės vizijos, kuri keltų lietuvių savimonę, nėra. Pasiteisinimui politikai be perstojo kartoja vis tas pačias frazes – Europos Sąjunga, NATO, euras ir t. t. Negi tai Lietuvos, kaip unikalios valstybės išlikimo laiduotojai? Gal todėl ir pasai keičiami kasmet? Ruošiamasi? Apie moralę – jokių kalbų, tik apie pinigus. Jei ES komisarai žinojo, kad energetikai bus blogai, tai ko anksčiau tylėjo? Taktika?

      Feminizmas siekia visiškai panaikinti šeimą, ,,nes biologinės šeimos galas, – kaip sakoma vienoje studijų programoje, – reikš ir lytinės priespaudos pabaigą. Reikia siekti, kad nesantuokinis, homoseksualus, lesbiškas gyvenimo būdas būtų įtvirtintas teisiškai, o ne vien toleruojamas“. Štai kokio pavyzdžio Lietuvos vaikams nelinkiu nė už jokius pinigus, už jokias sanglaudas, tuo labiau už miglotus ateities pažadus, kad ir kaip jie masinančiai atrodytų. Mes net gatvių pavadinimų negalime atsikovoti, nes kai kas iš Lietuvos pasiskųs į ES teismus. Jau beveik aklai priėmėm viską, ką rekomendavo Briuselio galvos...

      Todėl ir reikia, kad Lietuvos valdžios aukščiausieji turėtų tradicines šeimas, kad žinotume jų vertybes, santykį su Dievu ir Bažnyčia.

***

      Taigi, sveiki dar kartą atvykę į monstrų virtuvę! Ar ne to siekė Volteras ir Prancūzų revoliucija? Kursim zombišką kultūrą? Tai ne Lietuvos, tai ES komisariatų kultūra. Lai panašios ES „vertybės“ jai pačiai ir lieka. Kas baisiau: ar visuotinai apsėti šalį kukurūzais, kalnus įkasti į žemę ir apsukti upes, ar paversti Lietuvą beprotiškų moralinių eksperimentų bei bedieviškų idėjų šalimi? Juk po to tai bus nebe šalis, nebe tauta, nebe žmogus...

      Aš ne prieš Europos Sąjungą, bet prieš amoralius įstatymus, kylančius iš Lisabonos sutarties bedieviškumo. Negi dar nematome, kokia už viso to slepiasi dvasia? Antikristinė. Prieš Kristų. Nes Kristaus mokslas paverstų niekais bet kokius tamsos jėgų planus prieš mūsų tautą. Ir prieš kitas ES tautas. Nes kiekviena šviesa pritraukia dar didesnę šviesą.

      O šiandien okultizmo tamsa pritraukia homoseksualizmą, nes jis taip pat yra nepaklusnumo Dievo Žodžiui forma – pasipriešinimas Dievo nustatytai lyčių tvarkai šeimoje. Štai kokia okultizmo „mokslo“ ir ezoterinių įstaigų „nauda“.

***

      Kaip yra jaukinamos žuvys, žvejo „elektoratas“? Šeriama ilgai ir nuobodžiai (kryptingai), kol žuvys: karosai ar kuojos pripras. Vėliau, jau kitą dieną ateinama tuo pačiu laiku ir metamas masalas – jaukas.

     Šiandien mes esame jaukinami žodžiais ,,partnerystė, partneris“ ir t. t. Kai priprasime, kai kur Europoje vyrą vadins ,,jis“ arba ,,ji“, moterį – ,,ji“ ar ,,jis“... Priklausomai nuo to, kiek ,,jis“ arba ,,ji“ aktyvūs sanguliavime. Visuotinio nužmogėjimo era prasidėjo. Didžioji dalis Lietuvos žmonių tokios moralės nenori, tikrai! Štai dėl ko mums reikalingi Lietuvos patriotai valdžios viršūnėje, ir ne tik, įrodę tai savo veiksmais ir gyvenimo būdu, o ne tuščiomis deklaracijomis, ar stereotipinėmis, iš anksto paruoštų kalbų frazėmis.  

      Taip pat prisiminkim, kad ką išrinksim į europarlamentą, tą ir turėsim. Susilaikyti balsuojant prieš homoseksualizmo invaziją į pasaulį – tai pasakyti ,,taip" gėjų subkultūrai, mirties kultūrai. Tokie europarlamentarai neturi teisės vadintis krikščionimis, nes tai nesąmonė – pasiskaitykit Šv. Raštą.

      ...Jei ir turėsim mažiau, ar valgysim mažiau, bet pasipriešinsim ES liberalizmui, kaip protėviai kryžiuočiams, tai laimėsim ne tik savo vaikus, bet ir Lietuvos ateitį. Juk neketiname savo šalyje įkurti Europos gėjų poligoną? Jau turėjom Pabradėje raudonųjų, negi dabar kursim žydrųjų...

      Taigi kas toliau? Ar įsileisim Europos liberalizmo vėjus? Dar gerai prisimenu tuos laikus, kai reikėdavo berniukams kariniuose komisariatuose nuogiems tūpčioti prieš raudonąsias komisares. Keista tąsa – tarybų komisarai, eurokomisarai...

      Kaip kadaise pakilome už ,,Žalgirį“, taip pakilkime ir už Lietuvą, juk lietuviais esame mes gimę!

***

      Biblija mums pasakoja apie Visagalį Kūrėją, Dievą, kuris, viską numatęs, pasilenkė prie žemės ir Savo didžiam tikslui sutvėrė žmogų. Tai Kūrėjas padarė iš karto ir be jokios evoliucijos. Tad ką rinksimės mes – evoliuciją pagal Darviną ar gyvybės kelią pagal Dievą?...

2010 12 11

Glėbesčiavimosi su meška kaina…

       Dovydo kova su Galijotu   

  
    Ne kiekvienas galėtų (nebijodamas) galynėtis su lokiu.  Kai kurių turbūt niekas neįkalbėtų. Prisimenu tokią frazę iš daugelio pamėgto serialo ,,Namelis prerijose“: ,,Mačiau kaimyną Edvardsą, miške kalbinantį lokį“. Viena yra kalbinti cirko mešką, o visai kita – lokį miške. Bet net ir cirko meška yra pavojinga ir gali bet ką iškrėsti, todėl geriau laikytis nuo jos atokiau, nes užtektų vieno letenos grybštelėjimo, kad galva nulėktų nuo pečių. 

     O kai kada neprognozuojami ne tik lokiai, bet ir kai kurie žmonės. Bet dar pavojingesnės už lokį yra kai kurios tautos. Lokį galima greit sutramdyti – vaistais užmigdyti, bet ką daryti su gerai ginkluota pačiais moderniausiais ginklais tauta, kuri amžių amžiais demonstruoja agresiją – arba prieš kitas tautas, o jei nėra prieš ką, rengia pučus savo šalyje – verčia valdžią, kelia revoliucijas, eksperimentuoja gamtos dėsniais…

     1939 metais viena tokia šalis, nebodama tarptautinės opinijos, puolė nedidelę, bet išdidžią tautą, pasipriešinusią atkakliu tikėjimu ir mažais peiliais, kurie ilgainiui agresoriams tapo pralaimėjimo simboliu.

     Ką Rusija nepadarė tankais ir automatais anais laikais, dabar toje šalyje daro nešvariais pinigais, tokia pačia morale ir pseudokultūra… Ir tą patį bando daryti kitose šalyse. Blogio jėgos ir joms paklūstantys ir toliau bando įtakoti mūsų gyvenimą. Tie žmonės, kurie pasidavę blogiui, ir už jų stovinčios būtybės, niekada nenurims, bet sieks savo. Vienintelė išeitis – būti budriems! Ir nesileisti į jokius ilgalaikius kontaktus su jais. Nei energetikoje, nei kultūroje. Jokio dominavimo, jokios tolerancijos! Leisk velniui įkalti į sieną vinį tavo bute, tai jis ateis su dvokiančia marška, sakydamas, kad jo vinis – ką noriu, tą ir kabinu! Uždraudus miestų savivaldybėms homoseksualų paradus ir jų vėliavos ištiesimą, lendama tarptautiniais autofurgonais į visuomenę reklamos tikslais – gal olimpiados metu nepastebėti praslys… Nepraslys, neleisim iškrypėlių į gatves, ir tikiuosi – niekada. 

     Manau, prieš rinkimus reiktų pasiklausti tų, kuriuos rinksime į valdžią, ką jie mano apie homoseksualų paradus, viešnamius ir jų ,,kultūrą“. Tai būtų geras testas kai kurių moralei patikrinti. Gėjų viešnamio klerkams ramybės neduoda, kad krikščioniškoje Lietuvoje jų bjaurastis nepriimama. Tada rengiami užjūrio gėjų žvaigždžių koncertai, uždaros konferencijos ir t. t.

     Bet kai to nebepakanka tautai palaužti, griebiamasi ginklų. Agresyvius nusikaltėlius reiktų sodinti į kalėjimą nebandant jų perauklėti, kaip kad buvo daroma nepašventinto ir iškrypusio humanizmo šalyse, bet kad gautų tai, ko nusipelnė.  

     O kaip patalpinti į kalėjimą su niekuo nesiskaitančią, piktą ir agresyvią šalį, – veikiau, tokios šalies vyriausybę, – amžinai įsižeidusią, nepatenkintą ir pretenzingą? Niekaip. Nebent aptverti tarptautine izoliacijos tvora. Bet jei tos šalies vadovas iš anksto davė kažkuriam dovanų, dar kelis kartus apsikabino, nusišypsojo, kažką padovanojo, kažką prižadėjo… 

     Rugsėjo 11 –osios įvykiai Niujorke parodė, kad yra tokių, kurie niekada nepasikeis. Ir tai – tiesa. Yra žmonės, yra ir tautos, kurios niekada nesikeis! Yra tautos – ožiai, ir tautos – avys. ,,Mano avys klauso mano balso“ – sakė Jėzus. Biblijoje yra toks Dievo verdiktas tiems, kurie užsispyrę kaip ožiai: ,,Paskui Jis prabils ir į stovinčius kairėje (ožius): Eikite šalin nuo manęs, prakeiktieji, į amžinąją ugnį…“ (Mt 25, 41).
     Štai tokia šalis ir yra Rusija, kurios valdžia niekada, – girdit!? – niekada nepasikeis! Yra biblinės pranašystės, kurios išsipildė iki smulkiausių detalių, pvz., Kristaus gimimas prakartėlėje, tvarte. Apie Rusiją Biblijoje taip pat parašyta.

***

     Senajame Testamente yra apie 60 pranašysčių, kurios išsipildė viename žmoguje, Jėzuje Kristuje. Štai viena jų: ,,Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė laukiasi kūdikio; ji pagimdys sūnų ir pavadins jį vardu Emanuelis (ST, Iz 7, 14). Vardas Emanuelis reiškia ,,Dievas su mumis“. Ši pranašystė Šventajame Rašte užrašyta daugiau kaip 700 metų pr. Kr. Apie Viešpatį parašyta, o apie Sai Babą ar Nostradamusą istorinių žinių nerasta…
     Kitoje Senojo Testamento pranašystėje – 520 metų pr. Kr. – skelbiama, kad Mesijas bus išduotas už 30 sidabrinių: ,,...Jie pasvėrė mano užmokestį – trisdešimt sidabrinių“ (ST, Zch 11, 12). O štai žodžiai iš Naujojo Testamento, patvirtinantys tai, kas buvo parašyta daugiau kaip prieš 520 metų: ,,Tie suderėjo su juo (Judu Iskarijotu) trisdešimt sidabrinių“ (Mt 26, 15). Negi ši biblinė pranašystė ne labiau įkvepianti nei Mikaldos?
     Pagaliau paskaitykime žydų istoriko Juozapo Flavijaus liudijimą. Šio žmogaus neapkaltinsi meile Kristui, kaip ir daugelio kitų ano laikmečio žydų. Štai ką jis rašo apie Jėzų kaip istorinę asmenybę 90–ais metais po Kristaus savo metraščiuose ,,Antiguitates (XXVIII 3, 3)“: ,,Tuo metu gyveno Jėzus, labai išmintingas žmogus, jei jį iš viso tinka vadinti žmogumi. Jis darė neįtikėtinus stebuklus ir buvo mokytojas tų, kurie priėmė jo mokslą. Taip jis aplink save subūrė daugybę žydų ir pagonių. Mūsų seniūnams jį apkaltinus, Pilotas nuteisė Jėzų mirti ant kryžiaus. Jėzaus mokiniai jo neišsižadėjo, kadangi jis trečią dieną jiems pasirodė gyvas, kaip apie tai ir apie daugybę kitų nuostabių dalykų skelbė Dievo pranašai“.
     Taigi ką Dievo pranašai skelbė, tai ir įvyko. Tai, kad Mesijas gims iš mergelės Marijos, taip ir atsitiko. Kad bus nukryžiuotas, mirs ir trečią dieną prisikels – įvyko. Bet taip pat parašyta, kad Rusija puls Izraelį, ir bus žiauriai nubausta.
     Teko skaityti vieno seno egiptiečio pasakojimą apie 1948, 1956, 1967 metų arabų karus prieš Izraelį. Jis pasakojo, kad musulmonai daug nusidėjo, nes Egipto prezidentas Naseras pasakė: ,,Tai bus didysis karas, kurio tikslas – Izraelio sunaikinimas!“
     Kiek vėliau jis pasakė šiuos žodžius: ,,Atėjo laikas nušluoti Izraelį nuo žemės paviršiaus“.
     Arabai norėjo sunaikinti visus izraelitus, ne tik kareivius. Sakė, kad senius ir moteris su vaikais suvarys į jūrą ir paskandins. ,,Todėl Alachas (jų dievybė) ir nusisuko nuo mūsų…“ – kalbėjo senasis arabas. Šiuo atveju nesvarbu kas nusisuko, svarbiau, kas nenusisuko ir gynė izraelitus. 
     Viešpats Jahvė, Izraelio Dievas, gynė savo tautos karius, o ne Alachas. Kaip visa tai įvyko? Tuo metu Izraelyje gyveno apie du su puse milijono žmonių, o arabų šalyse – 110 milijonų. Sinajaus pusiasalyje buvo dislokuotos septynios arabų tankų divizijos ir dar 900 tankų prie Eilato miesto.

     ,,Rusai pastatė mums raketines bazes. Ir per 100 valandų viskas buvo suniokota, užgrobta arba išvesta iš rikiuotės“ – apie 1956 metų karą pasakojo egiptietis. Ir dar vieną faktą paminėjo senolis: ,,Mes matėme ugnies stulpą, kuris išdygo prieš izraeliečių tankų koloną ir vedė ją aplink minų lauką“. Ar žinot, kas tai per stulpas? Tai vienas Viešpaties angelų, kurių pasirodymai laikų pabaigoje tik dažnės. Saujelė izraelitų nugalėjo žymiai galingesnį ir gausesnį priešą. Dovydas – Galijotą!
     ,,Dabar dykumoje tyla. Bet ar ilgam? – mąstė sau senasis karys. – Paskutinis karas dar ateityje. Ačiū Alachui (jų dievybė), ne mes kovosime prieš Izraelį, ne arabai, bet tauta, kuri pagal pranašystę ateis iš šiaurės“ – taip baigia savo pasakojimą egiptietis. 
     Jeigu skaitytojui įdomu, kai Biblija kalba apie šiaurę, tai reiškia į šiaurę nuo Palestinos, o būtent ten šiandien ir yra Rusija. 
     Senajame Testamente (Ez 38, 14–15) parašyta, kad Izraelis bus užpultas šiaurėje gyvenančios tautos. Ten pat, 38 ir 39 skyriuose parašyta, kad Rusija ima dominuoti. Gogas yra Rusijos kunigaikštis, o Magogas reiškia Rusiją, Rusijos kunigaikščio žemę. Mesekas ir Tubalas yra du pagrindiniai Rusijos miestai, būtent Maskva ir senasis Tobolskas (Ez 38, 1–3).
     Šiandien matome, kaip Rusijos sandrauga ima dominuoti… Ar ne nuostabi knyga yra Biblija? Ar ne Dievo įkvėpta?! Juk ši pranašystė parašyta prieš 2500 metų, kai Rusijos valstybės dar nebuvo. O dabar Rusija yra milžiniška šalis, ir nieko nebestebina Rusijos imperinis apetitas, jos vadovų moralė ir diktatoriškumas. Vien ką reiškia mumifikuoto lavono garbinimas tos šalies sostinėje! Ir kas ten guli? Vienas didžiausių žmonijos istorijoje žmogžudžių, Volodia Uljanovas – Leninas. Dar vienas velnio indas, tik, ačiū Dievui, sudužęs…
*** 

      Rusijos agresija prieš Gruziją – tai generalinė blogio jėgų repeticija prieš ilgai ir nuosekliai rezgamą suokalbį iš naujo aneksuoti Pabaltijo šalis ir ne tik… Tą patį tvirtina ir Dievą girdintys žmonės. Praeitame tūkstantmetyje Dievo žmonės įspėjo armėnus palikti šalį, ir daugelis jų išvengė baisaus genocido. 1914 metais turkai išžudė apie 2 milijonus armėnų, tai vėliau leido Hitleriui planuoti žydų išnaikinimą.

      Niekada ši mūsų kaimynė, Rusija, neatsisakys savo imperinio mąstymo, taip kaip lokys – medaus. Tik kai kurie lokiai ėda dar ir mėsą.

      Čia iškyla klausimas – kur link eina pasaulis? Nei Jungtinės Tautos, nei Europos Sąjunga niekuo nepadėjo Gruzijai, tik kartojo tai, ką ir be jų pagalbos teisingai ir ryžtingai pasakė Lietuvos bei kelių kitų šalių prezidentai ir tautos. Ši situacija labai aiškiai parodė, kas yra kas. Užteko vieno konflikto, kad apnuogintų daugelį…

      Ir manau, kad pati liaudis turi spręsti, su kuo, kaip ir kada eiti į mišką grybauti. Šventasis Raštas, kuriuo galima pasikliauti, patvirtina, kad amžinasis Dievas tikrai neliks nuošaly, jei tikinti Juo tauta, nors ir maža, nepasiduos, bet maldomis sieks, o morale seks savo Viešpačiu, liks kantri ir Juo tikės. Iš Biblijos žinome, kad Dovydas, nors ir žemo ūgio, nugalėjo Galijotą. Pergalės neaplenkia ir mažų tautų, ir ne tik sporte…

      Apie arabų senolį papasakojau ne atsitiktinai, bet norėdamas sustiprinti daugelio tikėjimą. Daug didesnės pajėgos niekuo negalėjo pakenkti Dievo išrinktajai tautai. Mūsų, lietuvių tautos, istorija daug kuo primena Izraelio tautos kelią. Tas pats, beveik pusės tūkstančio metų vergijos etapas ,,Egipte“ – pagonybės labirintuose, Sibiro platybėse. Ta pati netikėjimo, dirbtinio supriešinimo, susiskaldymo era, ir, tikiu, atėjo laikas pažvelgti istorinei tiesai į akis!

      Vienybė – tai ne vienodumas. Būrimasis į bendruomenes, sąjungas, sandraugas dėl bendro darbo – sveikintinas noras. Bet kaip visa tai skausmingai pažįstama. Buvo komunizmo kūrimo laikai – viskas bendra, nieko savo, diktatas ir savo nuomonės neturėjimas, ar tokių darinių individui reikia? Pavianai taip pat turi bendruomenes…

      Dėl ko vyksta karai? Nuodėmė pagimdo karą, ji – pagrindinė visų karų priežastis. Kol vyksta nusidėjėlio konfliktas su Kūrėju, tikros taikos negali būti nei žmoguje, nei jo santykiuose su kitais. ,,Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose“ (Jok 4, 1). Nuodėmės išeiga – revoliucija. Nuodėmės variacija tikėjimo tema – okultizmas ir ezoterika. Nuodėmės racionalizacija Dievo nustatytai šeimyninio gyvenimo tvarkai – paleistuvystė ir ištvirkimas. Vietoj etikos, vietos Naujojo Testamento pamokų mokyklose – nesibaigiančios prezervatyvų reklamos. Pakaitalai…

      Žmonija vietoj Dievo Žodžio renkasi įvairių filosofijų, religinių labirintų kelią. Net ir įstatymai nuolat keičiami, matyt, pritaikomi masiniam vartojimui. Įžūli mažuma diktuoja moralę ir madą. Pakeitus vardus ir pavadinimus, nuodėmė įteisinama kaip gyvenimo būdas, moralė keičiama amoralumu; ištikimybė vadinama prievarta, o nuodėmė – laisve. Tik ši laisvė labai greit gali nugalėti, nes juk niekas nekovos prieš jos didenybę – ,,Laisvę“. Apie šlykštų viešą apsinuoginimą sakoma – laisvė nudizmui. Ekshibicionizmas lenda į viešumą prisidengdamas kova už gyvūnų teises (į kailį?). Homoseksualizmas maskuojasi kova už romų ir neįgaliųjų teises. Tik ką bendra jie turi tarpusavyje?

      Nekrofilai eksperimentuoja kapinėse, morguose, ir turbūt nebe pirmi metai. Savižudybė vadinama laisvu išėjimu anapus – eutanazija, tik klausimas, kas ten anapus laukia… Paleistuviškai porai valstybė privalo suteikti socialines garantijas, lyg jie būtų susituokę?! Girtuokliai, kurių niekad nemėgo mūsų liaudis ir kurie suklestėjo socializmo laikais vykstant ,,laisviems“ kultūriniams mainams su kaimynais iš Rytų, vadinami ligoniais.

      Alkoholizmas ir visokie įvairūs ,,izmai“ bando užlipti ant sprando. Užuot sutramdžius AIDS platintojus, ŽIV nešiotojus, siūlomas saugus guminis seksas, lyg vėžininkui gali padėti purvo vonios.

      Gal kas mano, kad Dievas prieš taiką žemėje? Ne, ir dar kartą – ne! Tiek gerų norų ir pastangų rodoma kariniams konfliktams užkirsti, neleisti jiems plisti Žemėje! To siekia kai kurios valstybės, to siekia dauguma religijų ir vis nauji judėjimai Žemėje. Žmonės, kurie jiems vadovauja, tikisi įvairiomis priemonėmis pasiekti tai, kas iš tikro pasiekiama tik einant vienu vieninteliu keliu, per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų – atėjęs Jėzus skelbė taiką mums, nes per Jį vieni ir kiti galime prieiti prie Dievo Tėvo… (žr. Ef 2, 17–18).

      Jėzaus misija (šioje Žemėje) dvejopa – sutaikymui su Dievu ir sutaikymui priešiškai viens kitam nusiteikusių žmonių, to paties išpažinimo (tikėjimo) religinių grupių ir tautų, nes Tėvui patiko per Jį sutaikyti visa, kas yra Žemėje. Tad geroji žinia visiems, trokštantiems gerovės, visiems geros valios žmonėms, kad ,,Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris Jo bijo ir teisingai gyvena“ (Apd 10, 35).

      Šiomis dienomis kaip niekada sustiprėję rasiniai konfliktai, nesantaika ir karai tarp žmonių ir tautų išpažįstančių skirtingas religijas. Artimųjų Rytų konfliktas, Izraelio ir arabų šalių, Rusijos ir Gruzijos karas, tai pragaro jėgų darbas per žmones, kurie nenori ir greičiausiai niekada netaps kitokie. Todėl tebegalioja toks įspėjimas – mes, Žemės gyventojai, esame kare, kurio autorius – piktasis. Vienintelis jo tikslas – pražudyti kuo daugiau sielų ir pasiųsti jas į amžinų kančių vietą – pragarą.

      Klausimas, kaip mes visi papuolėme į tokią situaciją? Liberalios teologijos padedamoms piktojo jėgoms pavyko pavogti Bibliją iš tikinčiųjų, kartu ir iš pasaulio. Bet nepaisant to, Šventasis Raštas buvo ir lieka teisingumo ir tiesos matas tarp gyvuliškų žmogaus pomėgių, iškrypusių laidų ir filmų bei įvairios bjaurasties literatūroje ir muzikoje.

      Dievo Žodis tebėra gyvenimo duoną ir gyvybę teikiantis vanduo, pilnas poezijos, harmonijos, istorijos, archeologijos, neblėstančio pranašiško įspėjimo su mokymu ir pamokymais, su meile ir liūdesiu dėl žūstančiųjų, su teismu ir svarbiausia – su išteisinimu ir amžino gyvenimo dovana Jį tikintiems.

      ,,Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jn 14, 6).

      Štai kokios yra dvi armijos Žemėje ir visatoje. Viena sudaryta iš sukilusių prieš Dievą žmonių, o kita – sekančių Viešpaties Jėzaus pėdomis.

      Vienoje karvedžiai buvo Erodas, Neronas, Judas Iskarijotas, Leninas, Hitleris ir tebėra piktasis.

      Kitoje pusėje – Jėzus, Jo motina Marija, mokiniai – Paulius, Jonas, Petras. Pastarasis, priešingai kai kuriems Filipinų šarlatanams, paniekinantiems Kryžių, gerbdamas savo Mokytoją, pasiprašė, kad Jį nukryžiuotų žemyn galva. Šitoje pusėje yra ir motina Teresė, ir gal tavo, skaitytojau, ir mano tėvai…

      O kurioje pusėje tu? Apsispręsk, nes dar yra laiko. Ir traukinys, ant kurio užrašyta ,,Malonė ir amžinas gyvenimas“, juda tokiu greičiu, kad galėtum į jį suspėti.

2008 08 25 

  

Apie artimą

Mylėk savo artimą kaip save patį

    (Postvelykinis esė)           

Atsivertę laikraščių puslapius dažniausiai skaitome nelinksmas žinias – vienur cunamis nusinešė kelių dešimčių žmonių gyvybes, kitur žemės drebėjimas sugriovė kelis miesto kvartalus, ir vėl žmonių aukos, sustojusi pramonė… Kitur nuskendo keltas, nusinešęs daugybės keleivių gyvybes. Ir visa tai vainikuoja nuotraukos, iliustruojančios klaikų skurdą tam tikrose mūsų planetos vietose. Tokių vaizdų paveiktas tūlas paklaus: ,,Kodėl pasaulyje tiek skurdo, kodėl jis tarpsta?“ Kažkas jam atsakys, kad Žemės ištekliai (nafta, dujos) senka, o dėl to kyla kuro, maisto kainos ir t. t.

Ištekliai gal ir senka, bet tikrai ne tokiu mastu, kaip bandoma pavaizduoti… Ko jau ko, o resursų, patikėkit, tikrai pakanka pamaitinti skurstančią ir vargstančią žmonijos dalį. Tačiau kainos ir toliau taip didėja, kad nejučia pradedi galvoti, o kas bus toliau? Kai kuriuos apėmė panika...

Tad kame reikalas, jei nafta dar neišseko? Jei dujų daugiau negu pakanka, jei ir elektrą savo turime ir dar kaimynams už grašius parduodame. O gal tą paniką kažkas dirbtinai bando sukelti ir eskaluoti?

O kodėl ne?! Juk ne visi planetos, vardu Žemė, gyventojai aukojasi taip kaip motina Teresė. Daugelis dėl godumo ramiai miegoti nebegali… Taigi ar visi mylim savo artimą kaip save patį? Ar šis Dievo įsakymas populiarus? O gal jis neįvykdomas, per daug sudėtingas? Ir taip, ir ne…

,,Žemė, žmonių planeta“, taip vadinasi A. de Sent–Egziuperi knyga. Šis esė – taip pat apie žmones. Savo laiku dar vienas mąstytojas, tik gerokai anksčiau už didįjį prancūzą, parašė laišką, kuriame yra štai tokia mintis: paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai… Įdomu, kodėl jie užeis? Ar kad tie patys cunamiai siaubs pakrantes, bet juk į miestų vidurį jie dar neprasiskverbė, ir drebėjimai nesugriauna iškart visko, nors sugriovimai ženklūs. O dar ženklesni vargai, kuriuos jie atneša, ir manau, kad nėra ko džiaugtis, jog pas mus kitaip…

Taigi, kodėl užeis sunkūs laikai? Ar todėl, kad tos audros siaučia, ar gamtiniai resursai mažėja? Tai kad ne! Iš dalies tas mąstytojas toliau savo laiške ir atsako: ,,nes žmonės bus…“ Še tau, boba, devintinės! Tik dėl to? Neskubėkim, – panagrinėkim toliau, gal tai tiesa? Noriu atkreipti dėmesį į žodelį ,,nes“. Šis jungtukas labai populiarus liaudyje, nes tinka įvairioms gyvenimo situacijoms, pvz., išsisukti nuo kokios nors užduoties, pareigos, darbo ar… ,,Negaliu ateiti, nes…“ Variacijos begalinės.

Pasirodo, kad po žodelio ,,nes“ seka visi atsakymai, kodėl ateis ir įsitvirtins sunkūs laikai. Ir visai ne dėl gamtos stichijų ar panašiai.

Jei skaitysim toliau, tai suprasim, kad sunkūs laikai užeis, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, piktžodžiautojai, šmeižikai… (2 Tim 3, 2–3). Na, lyg ir aiškėja, ką norėjo pasakyti autorius apie paskutinius laikus. Ir manau, kad laikotarpis, kuriame mes gyvename, dabar toks ir yra, nes žmonės tokie.

Šis laikas pasižymi ryškia visuomenės sluoksnių diferenciacija, kad ir turto atžvilgiu – vieni labai turtingi, kiti lyginant su jais – skurdžiai. Vieni praturtėjo, nes gabūs, o ir dirbo sunkiai, kiti – dėl susidariusios konjunktūros. Šiuo atveju ne tiek svarbu, kas ir kaip uždirbo pinigus. Svarbu, kaip elgiamasi su tais pinigais! Kadangi žmonės išties yra pinigų mylėtojai, vadinasi kitkam ir kitiems tos meilės lyg ir nebeužtenka… O jei kitiems meilės nėra, tai gal turtai naudojami tik asmeninėms reikmėms ir užgaidoms tenkinti? Tik ar taip jau daug žmogui reikia, net jei jis ir šeimą turi?

Ką aš noriu pasakyti? Manau, jog problemos kyla todėl, kad turtus kaupia tie, kurie nė menkiausio supratimo neturi, kas yra artimo meilė. Jie gali ir žudiką pasamdyti, jei kas paprašys kokiam geram dalykui jų pinigų. Iš pavydo gali ir ką nors negera padaryti dėl to, kad kitas daugiau turi... Aišku, ne visi tokie, bet dauguma. Ir taip yra visur, ne tik mūsų mažoje šalelėje.

Šiandien pasaulyje dėl išaugusių kuro kainų dideliu tempu auga maisto kainos. Žmonės mažiau užtikrinti rytojumi, dėl to praranda pusiausvyrą ir ramybę. Alkanas žmogus – pavojingas žmogus, ir matydamas šalia savęs godžius pasipūtėlius, kurie neteisėtai lobsta jų sąskaita, jis galvoja, – kur tas Dievas? Kodėl aš kenčiu, o jie pučiasi mano akyse, ir dar žvejoti uždraudžia ežere, kuriame mano tėvai žvejojo, ar mano kiemo tvorą perkelia neatsiklausę… Kodėl Dievas jų nenubaudžia, ir tuoj pat?! Kodėl? Jei kuris niekšas šioje žemėje ir miršta ramiai, tai gal todėl, kad Dievas jį asmeniškai pasilaikė Savo teismui: ,,baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas!“ (Hbr 10, 31).

Kuro ir su juo susijusi maisto krizė prasidėjo ne dėl išteklių stygiaus, o dėl prasto planavimo – per mažai rezervuarų ir perdirbimo fabrikų buvo pastatyta. Atsiliepdami į tai, vakarai pradėjo naudoti, nors ir pavėluotai, biologinį kurą – grūdus. Duonos sumažėjo, badaujančių padaugėjo...

Tai regimi faktai, bet jie – pakeičiami. Kaip? Tikrai ne revoliucijos keliu – atimant iš turtingųjų ar panašiai. Tokios turto nusavinimo formos išbandytos… Turbūt supratot, ką turiu galvoje kaip priešpriešą godumui? Teisingai – artimo meilę, štai ką.

Kaip toliau rašo senovės mąstytojas: žmonės bus ,,pasipūtę, išdidūs…“ Išdidumas ir pasireiškia tuo, kad nenorima net žvilgtelti, kaip gyvena mano artimas, ar jis turi ko pavalgyti, o gal jis nuolat stokoja? Negi mes, visą istorijos laikotarpį kovoję su užjūrio ir užsienio priešais taip įpratome, kad jei nėra karo, tai pakovosim su kaimyno tvora ar su pačiu kaimynu, ir jei ne kumščiais, tai bent liežuviu. O juk liežuvio sukeltas skausmas dažnai stipresnis nei peilio.

Bet kas būtų, jei tie, kurie pertekę pinigais, atsigręžtų į savo artimą ir atidarytų plačiau savo pinigines? Juk turime mažų gėrio daigelių visuomenėje: rengiami koncertai – akcijos sergantiems vėžiu, beglobiams vaikams, daugiavaikėms šeimoms paremti. Nors tai tik maži daigeliai, bet ačiū ir už tai. Juk ir Šventasis Raštas sako, kad šio pasaulio turtuoliai teneuždaro savo piniginių, nes pinigų su savim nepasiims anapilin, bet viltųsi Dievu, ir tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. O kai kada ir dar griežčiau – kvaily, gal šią naktį Dievas pareikalaus tavo sielos? O tu, kaip žiurkėnas, vis kemši už žando, nors ten jau vietos nebeliko. Negi turtai saugumą užtikrina? Man regis, ėjom, ėjom ir priėjom…

Kažin ar turtai yra saugumo garantas. Ko tada milijonieriai važinėja į Indiją, tampa budistais ir kitokiais ,,istais“, ,,alais“, bet išliekančios ramybės neranda, nors už tai ir moka milijonus. Ir naktimis nemiega, kad tik kaimynas ar bendrapartietis neturėtų daugiau, o gal ir neapvogtų. Seifus įsitaiso didžiausius, seifines duris, nors yra kas juos bemat atidaro…

Šventasis Raštas pataria įsitaisyti sau piniginių, kurios nesusidėvi, ir krauti turtą Danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda (žr. Luko 12, 33). Koks jūsų požiūris į tai? Per skausminga? Bet nebijok, žmogau, ne viską juk atiduoti reikia, kai ką gali ir šioje Žemėje pasilikti, gal kam paaukosi, kad to žmogaus tikėjimas išaugtų ir jis pasakytų – tikrai Dievas yra!

Vis dėl to, kodėl yra tokia diferenciacija pasaulyje tarp turtingų ir vargšų? Kodėl vienos šalys klestinčios, o kitos – nuolat prispaustos problemų? Todėl, kad gyvenama pagal žiurkėnišką lozungą – viską, kas valgoma ir negali nuo tavęs pabėgti, – už žando!

Žemdirbiai turi gerą terminą – ,,sėja“ , kartu tai ir gyvenimo būdas. Sėti (aukoti) galima ir į žmonių gyvenimą – arba piktžoles, arba gerą grūdą. Ką tu sėji? Ar vien tik pjauni ir pjauni? Pailsėk…

***

Šiandien dažnas ieško atsakymų į nuolat iškylančius klausimus dėl sveikatos, gyvenimo problemų, ateities perspektyvų. Milijonai žmonių visame pasaulyje gyvena ko nors ieškodami: garbės, pasisekimo, malonumų, turtų.

Daugelis suranda, ko ieško, ir būna patenkinti. Bet vėliau jiems paaiškėja, jog dar kažko trūksta. Garbė, moksliniai laipsniai, darbas, malonumai patenkina tam tikrą laiką ir tik iš dalies. Ir vėl viduje atsiranda tuštuma – nepasitenkinimas, neviltis, gyvenimas tampa beprasmis… Vėl nesibaigiantys klausimai – kas, kodėl?

Neradę atsakymų pas medikus, jų ieško pas “netradicinius” dvasios darbuotojus: šamanus, žolininkus–kerėtojus, raganas, būrėjas, jogus, ekstrasensus–radiastezininkus, užkalbėtojas, burtininkus, bioenergetikus–virgulininkus ir kitus dvasinius nusikaltėlius.

Žmogus ieško durų, už kurių tikisi rasti tiesą, ir pakliūna į melo pinkles, nes ten, ne už tų durų, jo laukia ezoterinio melo brukėjai. Eidamas melo keliu, žmogus praranda darbą, sveikatą, ramybę, džiaugsmą ir pabaigoje žūna dvasiškai, o po to ir fiziškai.

Todėl, ir ne tik todėl, neseniai pirmavome Europoje savižudžių skaičiumi – mus net vadino savižudžių tauta. Vadiname šalį krikščioniška, save – krikščionimis, bet susidomėjimas okultizmu šalyje milžiniškas. Paskutiniai atsisakę pagonybės, paskutiniai priėmėm krikščionybę ir vis dar sunkiai atsisakom su pagonybe susijusių reliktų.

Būtent pagonybė, o ne kas kita, yra skurdo, nelaimių priežastis šeimose ir tautoje. Pagonybė ima, krikščionybė duoda. Sėja ir pjūtis – krikščionybės esmė, o ne vien tik pjūtis ir pjūtis. Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė.

M. Mažvydas rašė: ,,Taigi, meldžiu jus – pasvarstykite, koks pasibaisėtinas dalykas yra Dievo nepažinimas, koks baisus sielų maras stabmeldystė (pagonybė), koks pašėlimas siautėjančio velnio, sėjančio vis naują stabmeldystę ir ydingus prietarus“.

Cituoju toliau: ,,Ne be didelio širdies skausmo tatai miniu – kokia nekultūringa ir tamsi palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškos religijos yra mūsų tauta…“ Toliau M. Mažvydas pastebi katastrofišką Šventojo Rašto stoką šeimose.

Dievas prieš 450 metų suteikė Lietuvai galimybę pakeisti savo istorinį kelią. Ši galimybė atėjo su tautos raštijos paminklu – M. Mažvydo ,,Katekizmu.

,,Katekizmas“ – tai pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 metais. Tai ne pasakų rinkinys ar dar kas nors, tai – Dievo Žodis. ,,Katekizmas“ – tai Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukos iš Evangelijų ir Apaštalų laiškų.

O Evangelija yra antgamtinė žmonių ir tautų gyvenimus keičianti jėga. Imkit ir skaitykit, dabar Biblija ant puikaus popieriaus, vertimai iš graikų ir hebrajų kalbų. Bet ne… Vėl klimpstama į pseudotautinę savimonę su pagoniškais labirintais ir raganiška trobelių ant vienos kojos teologija ant pagonybės liūno kranto.

Pagonybė jau buvo, pailsėkim. O krikščionybė – tikroji? Ar išbandėm? Atminkim, kad tik Evangelija ir tautos požiūris į ją yra kelias Lietuvai į dorą, moralę ir tautos išlikimą. Na, o po to, jei norim, ir į klestėjimą! Tad išbandykim Evangelijos pricipus savo tautoje!

***

,,Bet kodėl gi Dievas leidžia tokioms krizėms įvykti Žemėje?“ – paklaus skeptikas. Na, kad Dievas leidžia, reiktų suabejoti… Jis jau parodė savo meilę atiduodamas savo Sūnų ant kryžiaus. Argi to ne gana? Tai, kas vyksta Žemėje, ne Dievo valia, – juk žmonės pasirenka veiklos ar tarpusavio bendravimo formas, negi Dievas jas įperša. O be to, dar yra ir tas, kuris blogiu užsiima ne vieną tūkstantį metų ir yra itin įgudęs savo amato meistras. Juk ir bjaurastis turi savo išskirtinių ,,guru“.

Todėl drąsiai galima tvirtinti, kad blogis ir socialinė neteisybė tarpsta dėl blogų, godžių ir korumpuotų žmonių, ,,nes žmonės bus…“ Štai ir atsakymas! Kaip V. Kernagio dainoje: ,,niekas nieko niekam nieką nė su kuo – niekada…“

Tad argi tie, kurie visko turi, negali žvilgtelti į tuos, kurie neturi? Ir dar kaip gali – paremti, ir ne vien trupiniais nuo savo stalo.

Jeigu žmogus myli Dievą, mylės ir žmogų, ir tada jam nekils abejonių kaip elgtis matant stokojantį. Tokios meilės šaknys išaugins ne tik ištikimybę santuokoje, moralumą biznyje, bet ir meilę Tėvynei, sveiką patriotizmą, nes Dievui svarbi ir tauta, ir jos kalba, ir kasdieniai paprasto žmogaus pasirinkimai. Taip elgiasi krikščioniškos šalys, sėdamos į kitų tautų pustuštę, nualintą žemę. O Tėvas gausiai atlygina jas laimindamas. Tad aukokim, ir dar kartą – aukokim, nes žmogiškieji ryšiai yra Dievo rankos mūsų Žemėje!

Gal kas ir dabar paklaus, – negi Dievas gali šios krizės metu mums padėti? Tikrai gali, todėl siūlau išbandyti Jo meilę ir Jo gailestingumą, nes Dievas yra Meilė! Ir Jis be galo myli mus visus!

Tad kokia išeitis? Nagi dalytis tuo, ką Jis dėl mūsų padarė, ir tuo, ką Jis mums savo moksle prisako: ,,Mylėk savo artimą kaip save patį…“

***

Visais laikais žmonės ieškojo laimės rakto. Rakto, kuriuo atrakinus spyną už durų rastų lobius… Deja, tokių durų pasaulyje labai maža. O ir už jų rasti lobiai, – dažniausiai materialūs – niekam laimės neatnešė. Gal kiek džiaugsmo kažkuriam laiko tarpui. Bet ramybės, išliekančio vidinio džiaugsmo pinigais nenusipirksi.

Mano raktas pataikė į tokių durų spyną, kurias atrakinus aš radau Amžinybės Perlą. Ir šio Perlo vertės negalima išreikšti jokiais pinigais. Tas Amžinybės Perlas – Jėzus Kristus! Tai, ko aš ieškojau visą gyvenimą, radau akimirksniu. Ir kuo ilgiau šį Perlą laikau prie širdies, juo labiau Jis tviska visomis vaivorykštės varsomis, skleisdamas neišmatuojamus išminties ir meilės spindulius, kurių šviesoje neįmanoma išlikti egoistu, piktavaliu, kvailu ar nesąžiningu žmogumi...

Yra du bankai – vienas Žemėje, kitas – Danguje. Į vieną tik dedame, o iš kito vien imame. Tai gal pradėkim dažniau naudoti tą banką, kuris Danguje – sėkim, sėkim ir dar kartą sėkim! Ką? Meilę, tikėjimą, gailestingumą, viltį, užuojautą, ir kartas nuo karto – savo finansus.

2008 07 12