Nuo
seno Lietuva buvo lyg ir pasidalijusi į dvi stovyklas – vienoje
pusėje katalikybė, kitoje – protestantizmas. Nuo seno, tai
maždaug nuo to laiko, kai Lietuva galutinai priėmė krikščionybę.
Tuo laiku Reformacija Europoje jau valė dvasinius voratinklius nuo
žmonių protų. Kad Reformacija buvo Dievo darbas nekyla net
abejonių, jau sprendžiant iš to, kokius žmones Dievas pasirinko
tam darbui (Viklifas, Husas, Savonarola).
Lietuvius ir giminingas
gentis pradėta krikštyti maždaug prieš tūkstantį metų, tačiau
pirmas istoriškai užfiksuotas Mindaugo krikštas 1251 metais. Tada
apsikrikštijo Mindaugas, jo žmona Morta, du jo sūnūs ir būrys
dvariškių. Šie metai laikomi oficialiu krikščionybės įvedimu;
įvyko Lietuvos krikštas. Popiežius Inocentas IV ,,priėmė“
Lietuvą Apaštalų Sosto globon, pažadėjo karališkąjį vainiką.
1253 m. Mindaugas tapo pirmuoju Lietuvos karaliumi.
Nuo to laiko daug
vandens nutekėjo, kol Lietuva pergyveno savo antrąjį krikštą.
Prieš tai buvusius kunigaikščius Kęstutį ir Algirdą popiežiai
ir Europos šalių karaliai bandė palenkti krikščionybėn, bet
tuščiai, o ir nuolatiniai kryžiuočių puldinėjimai nedavė
ramybės bei akstino kažką keisti.
Tik Algirdui mirus
ir didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu tapus jo sūnui Jogailai,
pradėjo keistis aplinka ir susidarė sąlygos krikščionybei
galutinai įvesti, mat Jogailai buvo pasiūlytas Lenkijos sostas.
Priedo Jogaila, vesdamas lenkų karalaitę Jadvygą, pažadėjo pats
apsikrikštyti ir apkrikštyti visą Lietuvą. 1386 m. vasario 15 d.
Jogaila su broliais apsikrikštijo Krokuvos katedroje, o 1387–1388
m. Jogaila pagoniškų giraičių bei alkų prisėtoje krašto
gilumoje jau krikštijo žmones. Tais pačiais metais buvo įsteigta
Vilniaus vyskupija su septyniomis parapijomis.
Ilgiausiai krikštui
priešinosi žemaičiai – tik po 1411 metų, kai buvo sudaryta
Torno sutartis ir Žemaitija grįžo į Lietuvos glėbį, Vytautas ir
Jogaila pradėjo masišką krikštą.
Likęs vieninteliu
Lietuvos valdovu, Vytautas nenustojo rūpintis krikščionybe
Lietuvoje. Pats krikštas visoje Lietuvoje buvo skubotas, todėl
žmonių protų, o juo labiau širdžių nepakeitė. Visos apeigos
buvo tik formalumas. Mes buvome paskutiniai, priėmę krikščionybę
ir esame paskutiniai, dar neatsisakę pagonybės, nors, kita vertus,
jei širdis nesutaria su protu, toks tikėjimas taip ir lieka
paviršutiniška, žmonių gyvenimo nekeičiančia kultūrine–religine
tradicija.
O iš Europos į Lietuvą
jau keliavo protestantizmas. Išplitęs kaimyninėje Vokietijoje,
gana greit pasiekė ir Lietuvą.
Martynas Liuteris,
stoiškai oponavęs oficialiajai Bažnyčiai, yra pasakęs: ,,Jei
manęs neįtikins Šventojo Rašto žodžiais arba aiškiais
argumentais, kad klystu, nes popiežiai ir susirinkimai dažnai
klysdavo ir patys sau prieštaraudavo, tuomet negalėsiu atsisakyti
savo žodžių, nes paklūstu Šventajam Raštui, kurį citavau. Mano
sąžinė yra Dievo Žodžio belaisvė. Nesaugu ir pavojinga veikti
prieš savo sąžinę“.
To meto Bažnyčia
mokė apie indulgencijas, kas visai neatitinka Šventojo Rašto,
kuris tvirtina, kad vienintelis kelias žmogaus išganymui tai
tikėjimas Atpirkėju. O kyšinė indulgencijų sistema yra
tiesiausias kelias į pragarą, instituciją tada ir dabar
tebeveikiančią visu pajėgumu. Ir jokios tarpinės poilsio stoties
tarp Žemės ir Dangaus Šventasis Raštas nepripažįsta. Taip
pamokslavo Liuteris, o po jo J. Kalvinas ir kiti. Tai buvo tie
laikai, t.y. 1517 metų spalio trisdešimt pirmos dienos vidurdienis,
kai Liuteris prikalė savo garsiąsias 95 tezes prie Vitenbergo
pilies bažnyčios durų. Tai Reformacijos pradžia, oficiali jos
gimimo diena – diena, pakeitusi naktį.
***
XVI a. per
Prūsiją į Lietuvą ėmė sklisti ir liuteronų tikėjimas.
Šveicarijoje Ulrichas Cvinglis ir Jonas Kalvinas reformavo M.
Liuterio mokymą dar radikaliau, ir jų sekėjai pradėjo save
vadinti reformatais (kai kas vadino juos kalvinistais).
XVI a. kelią
Lietuvoje skynėsi ir reformatų tikėjimas, bet liuteronai dažniau
buvo vokiečių miestelėnai, o reformatai – lietuviai ir lenkai
bajorai.
Bažnyčios
padėtis viduramžiais buvo nepavydėtina. Dauguma žmonių aklai
tikėjo Bažnyčios doktrinomis bei tradicijomis ir niekuomet
nesidomėjo, kiek jos atitinka Šventąjį Raštą. Be to tik
nedaugelis mokėjo skaityti, tad nieko nuostabaus, kad klestėjo
nuodėmių atleidimas už pinigus – indulgencijos, iškreiptas
išganymo kelias, mokama paslauga.
1525 metais vokiečių
ordino didysis magistras Albrechtas Branderburgietis metė vienuolio
aprangą ir vedė. Tapdamas pasaulietišku Prūsijos kunigaikščiu,
jis davė pavyzdį daugumai vienuolių riterių, virtusių
dvarininkais. 1544 metais Albrechtas įsteigė Karaliaučiuje
universitetą. Tuo pačiu jis rūpinosi, kad būtų knygų lietuvių
kalba. Protestantų didiesiems kunigams: M. Mažvydui, B. Vilentui ir
J. Bretkūnui buvo patikėta parengti Katekizmą, giesmyną ir kitas
knygas. Dar 1539 metais A. Kulvietis buvo įsteigęs Vilniuje
protestantišką mokyklą, kurią kiek vėliau uždarė, nes
Žygimantas Senasis draudė ,,naują“ mokslą. Bet atėjus į
valdžią jo sūnui Žygimantui Augustui, Reformacija pradėjo plisti
nekliudomai.
Jau 1547 metais
Karaliaučiuje buvo išspausdinta pirmoji lietuviška knyga – M.
Mažvydo katekizmas. Mažvydas ne tik davė mūsų spausdintai
raštijai pradžią, bet ir dvidešimt trejus metus buvo jos kūrėjas
(1547–1570).
Ir tik
po trisdešimt aštuonerių metų katalikai išleido Kanizijaus
katekizmo vertimą, bet, deja, nė vienas šios knygos egzempliorius
neišliko. Dar po dešimties metų M. Daukša 1595 metais išvertė
Jokūbo Ledesmos katekizmą. Tais pačiais metais Vilniaus jėzuitų
spaustuvėje jis ir buvo išspausdintas. O 1599 metais buvo išleista
M. Daukšos ,,Postilė“...
Vienas
ryškiausių to meto protestantų šviesulių buvo taip vadinamas
,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis, pirmasis Lietuvoje
pradėjęs skelbti M. Liuterio mokslą. Turbūt mažai kas žino, kad
1538–1541 metais jis buvo Šv. Onos bažnyčios Vilniuje
pamokslininku ir skelbė protestantiškas idėjas. 1539 m.,
persekiojimų priverstas, Kulvietis iškeliavo į Prūsus. Šis Dievo
vyras, mokėjęs graikų, hebrajų kalbas, prieš pat mirtį vėl
sugrįžo į Lietuvą, kūrė evangeliškas giesmes, vertė psalmes.
Mirė labai anksti, 1545 metais.
Vėliau lietuviškas
knygas, žodynus, giesmynus Prūsų Lietuvoje rašė kiti protestantų
veikėjai – Jonas Rėza, Danielius Kleinas, Pilypas ir Povilas
Ruigiai, Kristijonas Donelaitis.
1539 m. Vilniuje įsteigta
pirmoji Lietuvoje lietuviška mokykla buvo didelė kliūtis
tolimesniam krašto žmonių rusinimui ir lenkinimui. Protestantizmas
praskynė lietuvių kalbai kelią į visas Lietuvos krikščionių
bažnyčias – pamaldos jose pradėtos laikyti žmonėms jų
suprantama gimtąja kalba. Taip buvo sustabdytas lietuvių
nutautinimas per bažnyčias – vietoj visuotinai priimtos lenkų
kalbos bažnyčiose Dievo Žodis buvo pradėtas skelbti lietuvių
kalba. Protestantizmas paskatino ir Romos katalikų Lietuvos Bažnyčią
leisti religinę literatūrą lietuvių kalba, steigti mokyklas.
Tuo metu Reformacijos
stulpais Lietuvoje tapo garsių kunigaikščių giminė – Radvilos,
ypač Radvila Juodasis. Ši viena garsiausių LDK didikų šeima
ženkliai prisidėjo prie protestantizmo plėtros Lietuvoje. Radvila
Rudasis Vilniuje ir Biržuose atkūrė ir įsteigė reformatų
mokyklas. Kito šios giminės atstovo Mikalojaus Radvilos Juodojo
dvaruose nuolat pamokslavo liuteronų ir evangelikų reformatų
pamokslininkai. Abu didikai buvo išsimokslinę, mokėjo daug kalbų.
M. Radvila Juodasis ilgą laiką susirašinėjo su Šveicarijos
bažnyčios vadovais – J. Kalvinu, Ciuricho teologu H. Bulingeriu.
1557 m. jo iniciatyva buvo sukviestas pirmas evangelikų reformatų
suvažiavimas (sinodas). Reformatais buvo ir Pacų, Hornostajų,
Tiškevičių, Chodkevičių ir kitos šeimos.
Žymiausi reformatų
Bažnyčios steigėjai Lietuvoje be Radvilų buvo M. Čechovičius,
J. Licijus, S. Minvydas, J. Morkūnas, M. Petkevičius.
Dar vienas įžymus mūsų
šalies protestantas – Andrius Volanas. Jo plunksnai priklauso
daugybė kalvinistų tikėjimą gynusių ir naujoves LDK skleidusių
raštų, savo aktualumo nepraradusių iki mūsų dienų. Labiausiai
A. Volaną išgarsino 1572 metų veikalas ,,Apie politinę arba
pilietinę laisvę“. Jame Volanas kalba apie būtinas ateities
gyvenimo reformas. Jose jis kritikuoja tų laikų požiūrį į
visuomenės hierarchiškumą ir luominį susisluoksniavimą. Šis
veikalas garsus ir tuo, kad Volanas pabrėžė žmogaus laisvę,
akcentuodamas visų individų prigimtinę laisvę ir lygybę, o
valstybės pareigą tą laisvę ginti, ir tai turi būti daroma visų
pirma per įstatymus, kurie galioja visiems vienodai. Turbūt Volaną
galima laikyti liberalizmo (gerąja prasme) pradininku. Kiek žinau,
paskesni autoriai, tokie kaip Džonas Lokas ar A. Smitas, 1776 m.
parašęs vadinamąją ekonomikos liberalų bibliją (,,Tautų
turtas“), yra iš vėlesnių amžių, praėjus 100–200 metų.
A. Volano apmąstymuose
ir paieškose tarp piliečio teisių ir pareigų pagrindinė vieta
tenka ne atskiram, bet gyvenančiam pilietinėje visuomenėje
individui.
Viena iš svarbiausių Reformacijos –
mums dar žinomos mokymosi ir atgimimo vardu – dorybių buvo ta,
kad ji padėjo žmonėms nusimesti neraštingumo ir baudžiavos
jungą, priemones, kurių dėka dvasininkija savo valdžioje laikė
daugybę žmonių. Dėl šio jungo Lietuvą buvo priversti palikti M.
Mažvydas, ,,nutildytasis“ reformatorius A. Kulvietis ir daugelis
kitų.
Todėl noriai
sutinku su mintimi, kad Reformacija atsirado būtent kaip
pasipriešinimas tuometiniam krikščionybės ceremonializmui bei
turtinei pompastikai. Ir ne tik...
Priminsiu, kad ir
Kristijonas Donelaitis buvo protestantas. 1743 metais įšventintas į
kunigus evangelikus, jis iki pat gyvenimo pabaigos pastoriavo, 1780
m. mirė ir buvo palaidotas Tolminkiemyje. 1977 metais UNESCO įtraukė
K. Donelaičio ,,Metus“ į ,,Europos literatūros šedevrų
biblioteką“. Šiais faktais noriu atkreipti visuomenės dėmesį į
nepaprastai didelį ir reikšmingą protestantų indėlį Lietuvos
kultūrai, kurio jokiais būdais negalima nuvertinti ir kuris yra
neleistinai užmirštas. Nuo XVI a. iki XIX a. antros pusės vien tik
Karaliaučiuje esančios spaustuvės išspausdino apie 600 knygų ir
įvairių periodinių leidinių. O Karaliaučiaus universitetas
Albertina keturis šimtus metų (1544–1944) buvo protestantizmo
tvirtovė Rytuose.
***
Kadangi istorija turi
savybę atsikartoti, kad ir dėl persekiojimų – ,,tolerancijos
pertekliaus“ (kai kada tai tik į naudą), tad noriu pakalbėti
apie šių dienų Lietuvos protestantizmą. Šiuo metu turime daug
įvairių protestantiškų denominacijų šalyje: evangelikai
liuteronai, evangelikai reformatai (kalvinistai), metodistai,
sekmininkai, Tikėjimo Žodžio bendrija ir kt.
Kai kurie asmenys,
begindami tam tikras konfesines dogmas, oponuodami tvirtina, kad
jehovistai būdami krikščionimis – protestantais, gana stipriai
klysta teologiniuose dalykuose... Teisingai. Pasakysiu dar daugiau, –
jehovistai nėra krikščionys, nes jie teigia Jehovos karalystę,
nors pagal Raštą visa valdžia Danguje ir Žemėje priklauso
Viešpačiui Jėzui Kristui (žr. Mt 28, 18). Pagaliau ne Jehova mirė
ant kryžiaus ir prisikėlė, bet Kristus. Ir nepripažindami pragaro
bei Šventosios Dvasios kaip Asmens, jie atsiduria ant ilgo, nežinia
ko laukiančiųjų atsarginių suolelio...
Kartą buvau pakviestas
svečio teisėmis į netikinčiųjų susirinkimą. Vienas vyriškis
kalbėjo apie tikėjimą. Bet kai jis prakalbo apie Tikėjimo Žodžio
(TŽ) bendriją, kad ten žmonės koduojami, t.y. hipnotizuojami, man
užvirė kraujas, tad neištvėręs atsistojau ir pasakiau: ,,Melas!“
Taip pat noriu oponuoti
ir tokį melą, kurį man išsakė vienas dvasininkas radijo laidos
metu, kad TŽ buvo daug savižudybių. Netiesa! Jei mes vadiname savo
šalį katalikiška (80% gyventojų save įvardija katalikais), tai
ką pasaulis vadina savižudžių tauta, jei ne mus? Jei mes būtume
protestantai, tada galima būtų sakyti, kad protestantiška Lietuva
– savižudžių kraštas. Bet kaip yra dabar?
Aš gerai pažįstu tuos
žmones (TŽ narius) ir niekada nemačiau, kad susirinkimų metu
vyktų bent kažkas panašaus į hipnozę ar kodavimą, nes ten jų
ir būti negali. Taip pat dėl kai kurių atsiliepimų internetinėse
svetainėse pasakysiu, kad geresnių atsiliepimų apie TŽ
bendruomenę yra žymiai daugiau nei prastų. Ir kodėl turėtų būti
prasti, jei jie (TŽ) pirmieji pokario metais (1993 m.) pakartotinai
išleido M. Mažvydo ,,Katekizmą“ ir dar daugybę naudingų knygų,
iš kurių galime pasisemti svarbių dvasinių žinių. Tad ačiū
Dievui už juos.
Laiške romiečiams
Paulius kiekvieną ragina būti klusniais aukštesnėms valdžioms,
nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Nežinau kaip jūs, bet
aš pasitikiu šiuo mąstytoju. Ar daug šalyje yra tų, kurie
nekeikia, bet meldžiasi už policiją, Seimo narius, šalies
vyriausybę? O jie meldžiasi ir laimina, tuo padėdami valstybei
klestėti, o ne smukti vis gilyn į ekonominę ir moralinę duobes.
Ir tai yra labai daug, nes netikintys dažniausiai prakeikinėja. Ir
kas, jei ne jie, kartu su broliais katalikais ir visais Lietuvos
gyventojais Sąjūdžio pradžioje ir eigoje, dieną naktį budėjo
už mūsų Tėvynės laisvę ir meldėsi, kad okupantų tankai ir
kariuomenė paliktų šalį?! Šventasis Raštas sako, kad iš vaisių
pažinsite juos. Na, ir iš darbų...
***
Mažytė
aliuzija į praeitį. Pirmasis visą Šventąjį Raštą iš
vadinamosios Liuterio Biblijos (t.y. vokiško vertimo) į lietuvių
kalbą 1579–1590 m. išvertė Karaliaučiaus evangelikų liuteronų
kunigas Jonas Bretkūnas (1536–1602); deja, jo vertimas, nors ir
pasiekęs mūsų laikus, niekada nebuvo išleistas. Daug sėkmingesnis
buvo vėlesnis jungtinis evangelikų liuteronų ir evangelikų
reformatų bandymas – keleto vertėjų parengtas naujas Liuterio
Biblijos lietuviškas vertimas, pirmą kartą išleistas 1735 m.
Karaliaučiuje ir neretai pavadinamas jį globojusio Prūsijos
evangelikų liuteronų generalinio superintendento, pagal šių dienų
kriterijus – arkivyskupo, prof. dr. Jono Jokūbo Kvanto (Quandt,
1686–1772) vardu. Šis vertimas plačiai pasklido tarp protestantų
ir vien iki 1931 m. sulaukė devyniolikos leidimų, kuriuos nuolat
tobulino Mažosios Lietuvos raštijos darbininkai: 1816–1824 m.
prof. dr. Liudvikas Rėza (1776–1840), 1853 ir 1856–1869 m. kun.
prof. Frydrichas Kuršaitis (1806–1884), 1908 m. kun. dr. Vilius
Gaigalaitis (1870–1945) ir kiti.
Beje, Alfredo
Vėliaus (Brukfildas, 1998 m.) ir Kosto Burbulio (Vilnius, 1996 m.,
išleido Biblijos centras ,,Tikėjimo žodis“) parengtos Biblijos
laidos nelaikytinos savarankiškais vertimais. K. Burbulis, prieš
karą tarnavęs metodistų pastoriumi Lietuvoje, leido redaguoti ir
išleisti jo darbą – visos Biblijos vertimą, nes tokio leidinio,
parašyto dabartine lietuvių kalba dar neturėjome. Tad ,,Tikėjimo
žodžio“ Bažnyčios 1996 m. išleista Biblija buvo tikra dvasinė
bomba į tamsos karalystę, įvykis, kurio svarbą sunku ir nusakyti.
Ar mažas indėlis į šalies kultūrą išleisti pačią svarbiausią
ir skaitomiausią pasaulyje knygą, Senąjį ir Naująjį Testamentus
kartu – Bibliją, Dievo Žodį? Tikrai, kad ne. O padaryti tai
pirmiems yra garbinga dar ir todėl, nes ir tikintieji, ne tik
sportininkai, bėga gana nelengvą savo gyvenimo maratoną.
Taip pat TŽ nėra jokia
sekta, o Teisingumo ministerijoje įregistruota tikinčiųjų
bendrija. Ir tikrai nederėtų vadinti sektantais tuos, kurie savo
lėšomis leidžia pasaulio dvasinio literatūros lobyno knygas,
spausdina puikų krikščionišką laikraštį ,,Ganytojas“, moko
vaikus nuosavoje mokykloje būti moraliais, apsišvietusiais
inteligentais, ginti savo Tėvynę, dirbti, tarnauti jai, melstis už
ją; kurie savo lėšomis išlaiko Šventojo Rašto – Biblijos
mokyklą ir t. t.
Kaip
minėjau, pirmoji TŽ leidyklos išleista knyga buvo M. Mažvydo
,,Katekizmas“. Jo anotacijoje pastorius G. Saulytis rašo:
,,Atmesdami M. Mažvydo atneštą Evangelijos gelbėjančią žinią
Lietuvai pakliuvome į nuolatinę priklausomybę nuo stipresnių
priešų, o dažniau – ir į tikrą vergystę jiems...“ Negali
nesutikti su šia tiesa, juolab matome, kad visa lietuvių tautos
istorija nusėta vargais ir dejonėmis. Su JAV istorija nelabai
sulyginsi, o norėtųsi...
Šalia 1996 metais
išleistos Biblijos negaliu nepaminėti ir dar vienos knygos,
neatsiejamos protestantiškos Reformacijos dalies – giesmyno
išleidimo svarbą. 268 giesmės, tarp kurių autorių yra tokių
puikių kompozitorių, kaip G. Abariaus, A. Chalikovo ir kitų, kūriniai. Kaip
matome, niekas nebando dalyti žmonių į ,,mūsų“ ar ,,jūsų“.
Visi mes – tikintieji Jėzumi – Dievo vaikai ir broliai Kristuje.
O kur dar
,,Tikėjimo žodžio“ bendrijos TV laida ,,Kertinis
akmuo“ – fenomenalus reiškinys mūsų
visuomenės bedieviškų dekoracijų padangėje!
Kas toliau? Toliau
reiktų grįžti prie bendrijos ištakų. Apie 1986–87 metus,
besiformuojant būsimajai TŽ bendruomenei, prie jų, tuo metu dar
mažos saujelės žmonių, prisijungė dabar gerai žinomas kunigas
V. Rudzinskas su grupele katalikų. Kiek vėliau ta grupė katalikų
charizmatų su V. Rudzinsku atsiskyrė ir įkūrė ,,Gyvųjų
akmenų“ bendruomenę. Įvyko skilimas.
Bet...
Kiekvienas žmogus yra
laisvas rinktis tai, kas jam arčiau širdies – savo kelią.
Buvusių bendražygių ar kolegų pasitraukimas iš mūsų
,,regėjimo“ zonos yra geras testas kai kurių organizacijų,
bendrijų ar bažnyčių dvasingumui patikrinti. Ir ne visi šį
testą išlaiko – ne paslaptis, kad kai kurie juos palikusius
šmeižia, apkalbinėja ar įvairiais kitokiais būdais kenkia...
O štai kaip
kunigas V. Rudzinskas, kurį pažįstu ir gerbiu, atsako į dar vieną
melagingą tezę, kad TŽ bendrija – sekta: ,,Aš tikrai (TŽ
bendrijos) nesmerkiu. Jų bendruomenės narių mes pamatysime Dangaus
karalystėje daugiau negu katalikų...“
,,Tai nėra sekta,
– toliau tęsia jis. – Jie išpažįsta Jėzų, Trejybę,
Bibliją. ,,Tikėjimo Žodis“ – viena iš protestantizmo atšakų,
o juk protestantų ar liuteronų bendruomenių nevadiname sektomis.
Sektos yra bendruomenė, atsiribojusi nuo kristologinio, biblinio
pagrindo, tarkim, Jehovos liudytojai. O ,,Tikėjimo Žodžio“
jaunimas kasdien sąvartyno (Alytuje) žmonėms veža karštus
pietus, skelbia jiems Evangeliją. Mane toks faktas labai džiugina.
Juk nė vienas iš mūsų šito nepadarė, ir aš nepadariau...“
Taip 1997 m. apie TŽ bažnyčios atliekamą darbą tarp vargšų
,,Lietuvos žiniose“ rašė kunigas.
Evangelijos
skelbimas yra Dievo skeptras, vainikuojantis bet kokį kitą darbą
šioje Žemėje – tai yra visų pasaulio kalnų viršūnių viršūnė.
Svarbus TŽ
bendrijos veikloje buvo ir 1991 m. Lesterio Samralo įkurto
tarptautinio labdaros fondo remtas projektas ,,Pamaitinkime
alkstančius“, kurio koordinatoriumi sutiko būti pastorius G.
Saulytis. Kaune net penkerius metus veikė bažnyčios TŽ prižiūrima
labdaros tarnystė asocialiems gyventojams.
Dar vienas TŽ
projektas, pradėtas 1998 m. ir padedantis skelbti Evangeliją
tautoje – tai didžiojo mūsų laikų evangelisto Bilio Greimo
sūnaus, Franklino Greimo, labdaringos organizacijos ,,Samariečio
krepšys“ akcijos vaikams ,,Vaikų Kalėdos“ koordinavimas, kuris
verčia daug ką susimąstyti apie praktinę krikščionybės
paskirtį, Kristaus meilės bei gailestingumo išraiškas. Nuo 1998
m. iki šiol Lietuvoje išdalyta daugiau kaip 230 tūkstančių
dovanėlių. Šis projektas apjungė tokias
tarpkonfesines jėgas kaip baptistų, liuteronų, metodistų,
laisvųjų krikščionių, katalikų, reformatų, sekmininkų,
,,Vynuogyno“, Pilnos Evangelijos ir kitas Bažnyčias.
Ir dar vienas
nuostabus faktas, kurį noriu paminėti, tai pastoriaus G. Saulyčio
ir TŽ bendrijos nario G. Abariaus (dabar jau buvusio) svečiavimosi
faktą pas tuometinį Islandijos Prezidentą Olafurą Ragnarą
Grimssoną. Ar ne nuostabu? Po fizinio valstybės pripažinimo sekė
ir dvasinis...
Ir kas, jei ne TŽ
pažadino snaudalius katalikus, kurie nežada užmigti...
***
Manau, kad mūsų
rūpintojėliai per daug liūdni. ,,Ite, missa est“ – Kristus
paėmė visus mūsų vargus ir rūpesčius, galima, na ir reikia,
džiaugtis, nes Jis jau kartą mirė, ir kas svarbiausia, prisikėlė,
paimdamas vieną kartą visiems laikams mūsų nuodėmes, savo kūno
auka vieną kartą pašventino mus (tikinčiuosius) visiems laikams
ir viena vienintele atnaša amžiams padarė tobulus šventinamuosius
(Hbr 10, 10.14).
,,Tad nebedalysim
visuomenės į tuos ar anuos, bet žiūrėkime, ką reikia daryti!“
– rašė mūsų tautos patriarchas J. Basanavičius.
Kaip sako žymus
šių dienų Dievo tarnas Rikas Džoineris: ,,Galime rodyti į kai
kurias denominacijas ir kaltinti jas dėl istorijos žiaurumų,
tačiau jei taip darysime, patys neišvengsime kritimo. Yra daug
nedenominacinių Bažnyčių, kurios tokios pat sektantiškos ir
netolerantiškos kaip ir bet kuri denominacinė Bažnyčia. Lygiai
taip pat yra ir daug denominacinių Bažnyčių, tarp jų ir kai
kurios katalikų Bažnyčios, kuriose labai nedaug arba visai nėra
sektantizmo dvasios. Kurios gi labiau patinka Dievui?“
Šventasis Raštas
sako: ,,Palaiminti taikdariai; jie bus vadinami Dievo vaikais“ (Mt
5, 9). Mes turime ieškoti kas mus vienija, o ne skiria. Mus vienija
Kristus, Jo vėliava virš mūsų yra meilė. Mylėti vienas kitą, o
ne peštis dėl doktrinų, štai kur kviečia mus Jėzus.
R. Džoineris
toliau rašo: ,,Aš neginu katalikų Bažnyčios, tačiau faktas, kad
ji yra davusi ir tebeduoda šiandien tokių vyrų ir moterų, kurie
labiausiai panašūs į Kristų...
Tiesa ir tai, kad
ji yra davusi ir labiausiai nepanašių į Kristų vyrų ir moterų.
Tą patį galima pasakyti ir apie protestantiškąją Bažnyčią“.
Siono kalno
papėdėje (,,Sionas“ hebrajų kalboje – ,,neapykanta“, aut.
past.) mes nerasime taikos ir tarpusavio sutarimo, bet jį rasime ant
Golgotos kalno, ten kur buvo pralietas kraujas už mus ir mūsų
nuodėmes.
O jei ir toliau
kovosime tarpusavyje, rodysime prastą pavyzdį žūstančiam
pasauliui, kuris ir taip neturi kur ieškoti pagalbos, nes aplink
vien tik kariaujama – žmonės bėga iš karo zonos ir vėl patenka
pas kariaujančius, ir taip be galo. O kas toliau? Bažnyčios
tuštėja, žmonės žūsta.
Kalbėdamiesi Siono
ar Tauro kalno papėdėje nuolat skaudinsime vienas kitą. Kalbėdami
ant Golgotos kalno turėsim viską – meilė, taika ir tikroji
vienybė galima tik žvelgiant į Kryžių Golgotoje.
Mūsų tautos
didvyris, Lietuvos atgimimo tėvas, Petras Vileišis dar atgimimo
priešaušrio laikotarpiu suprato vienybės galybę ir nuosaikiai ją
vykdė gyvenime.
Patriotizmas
ir tarpusavio vienybė yra taip pat ir tikinčiųjų prerogatyva.
Todėl pamirškime doktrinų skirtumus – ne dėl jų mirė Viešpats
Jėzus, bet už mūsų žūstantį pasaulį. Tik Kristus yra ta
vienintelė vienijanti ašis, aplink kurią turime burtis: ,,Kur du
ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“ (Mt 18,
20).
Kertinis Dievo
Bažnyčios pastato akmuo yra Jo Sūnus, kuris lieka nepajudinamas ir
nesikeičiantis – Jėzus Kristus tas pats vakar, šiandien ir per
amžius!
Galingas Dievo
įsikišimas į istoriją – Jėzaus Kristaus atėjimas į šią
Žemę atvėrė kelią pas Tėvą, parodė naują bendravimo kokybę,
nubrėžė naujas tarpžmogiškų santykių gaires.
Visiems mums šiame
pasaulyje reikia meilės, nė vienas mūsų per daug nemylėjo. Yra
daug žmonių, kurie nori, kad juos mylėtų, bet patys tos meilės
nėra pasėję. Todėl nesantaiką, kerštą, simpatijas ir
antipatijas palikim nuošalyje. Pradėkime sėti tai, kas nerūdija
ir negenda, bet turi išliekamąją vertę kaip Žemėje, taip ir
Danguje: meilės, tiesos, gėrio sėklas, ir kas žino, gal daugelį
paklydusių sielų pavyks išgelbėti amžinybėn.
Šia optimistine
gaida ir norėčiau baigti savo pasakojimą apie tai, kas nerūdija
ir negenda, bet turi išliekamąją vertę ,,kaip Žemėje, taip ir
Danguje“.
,,Blogio triumfui reikia tik vieno – kad geri žmonės
nieko nedarytų“ – Edmundas Burke.
2011 02 03