| ,,Jeigu mes tylėsim - akmenys šauks! - (evangelisto užrašai) |
Netikintis indusas
Prieš kelis metus su vyrais iš VŽB teko keliauti į Škotiją. Be abejo, teko daug liudyti, pildėsi pranašystės, kad lietuviai skelbs Evangeliją Europos šalyse. Ir ką gi? Londono aerouoste taip šlovinom Viešpatį, kad žmonės, paveikti mūsų giesmių, su ašarom akyse prieidavo prie mūsų, klausdavo, kas mes, iš kur mes...
Šventoji Dvasia darbavosi žmonių širdyse. Kai kurie priimdavo Kristų į savo širdį.
Glazko mieste, Škotijoje, grupė jaunimo autobusų stotyje taip susidomėjo mūsų liudijimu, kad vienas jų paprašė pakartoti žodžius, kuriuos aš jiems pasakiau, ir juos įsirašė į diktofoną. Štai tie žodžiai: „Jėzau Kristau, ateik į mano širdį...“ Ir kas žino, gal jam juos besirašant, Jėzus ėmė ir atėjo pas jį?
Dėl ko mes gyvenam šioj žemėj jau turėdami išgelbėjimą? Tikrai ne dėl kelionių tuštybės patenkinimo...
Kodėl mes norime turėti pinigų? Aišku, – ne dėl puikavimosi jais, bet kaip Raštas sako: ,,palaiminčiau duoti negu imti...“
Kodėl turime ar norime sutuoktinio? Taip pat ne dėl persisotinimo seksu ar sutuoktinio piniginės storio...
O jei dėl to, tada iškyla klausimas, ar tu išgelbėtas? Dangstaisi religine veikla, ataskaitom, kurios nekeičia nei tavo, nei kitų likimo, o tik maitina tavo puikybę!
Manau, kad tie vaikinai iš Škotijos ilgam prisimins mūsų žodžius. Ir gal susitiksim pas Tėvą namuose...
Dabar apie „indusą“, kaip jį pavadino vienas brolis Kristuje iš Lietuvos. Mums skrendant lėktuvu iš Londono į Rygą, mane užkalbino tamsaus gymio vyriškis, paprašęs šratinuko. Paklausiau, kokia jo tautybė, pasakė, kad indusas. Kai buvo mažas, tėvai iš Indijos persikėlė gyventi į Londoną. O dabar jis skrenda į Rygą, kad jam padarytų kojos sąnario operaciją, kuri buvusioje TSRS respublikoje kainuoja mažiau, nei Anglijoje.
Paliudijau jam apie Viešpatį Jėzų, bet jo nepalietė mano pasakojimas. Rygos aerouoste vėl susidūriau su juo, – jis ėjo palengva, pasiremdamas ramentais. Įkalbinau jį maldai, ir man besimeldžiant prie mūsų prisidėjo daugiau brolių Kristuje. Kai uždėjom rankas ant jo, jis pasakė, kad „kažkoks“ karštis nuėjo per kojas. Na, ir palikom jį tam kartui su savo įsitikinimu, kad Jėzus tik „pranašas“ – „only prophet“...
Bet čia pat Šventoji Dvasia mane apkaltino, kad nelaimėjau jo sielos ir liepė grįžti, tad grįžau prie „induso“, ir jis priėmė Jėzų į savo širdį, o tada lengviau atsidusau.
Prie registracijos langelio manęs jau laukė keistai klegantys broliai. Į klausimą, kas nutiko, jie tik parodė durų link. Spėjau pamatyti išeinančio „induso“ figūrą, bet vis tiek nesupratau, kas čia vyksta...
Ogi pasirodo, kad mūsų „indusas“ iškrėtė pokštą ir man nepasivaideno, – jis iš tikrųjų išėjo pro duris, bet nebesiramstydamas, o paprasčiausiai pasikišęs ramentus po pažastimi, nes Dievas jį išgydė!
Kiek vėliau sužinojau, kad broliai Kristuje šią istoriją patalpino internete ir pasakojimas apie „indusą“ pasklido daugelyje šalių, nes VŽB skyriai yra vos ne visame pasaulyje!
Kaip gera ir malonu kai broliai vienybėje gyvena! (Psalmių 133, 1). Ir Dievo šlovei bei garbei darbuojasi, nes tikra vienybė ir meilė ateina ne gurkšnojat kavą uždaruose pseudo krikščioniškuose vakarėliuose, lydimuose apkalbų, o dar blogiau – alkoholio...
Škotijos benamis
Tai atsitiko Glazgo mieste. Grįždami iš VŽB konferencijos, vykusios Škotijoje, Aberfoyle miestelyje, užsukome čia pernakvoti, o kitą dieną jau turėjome vykti į Londoną, o iš jo – į Lietuvą.
Palikę daiktus viešbutyje, išėjom keliese apsižvalgyti po miestą. Tą vakarą išsipildė ir mano svajonė pavažiuoti tikru anglišku dviaukščiu autobusu.
Įlipę į autobusą, pastebėjom išgėrusį, pamušta akimi, vyrą. Viskas kaip ir Vilniuje, tik vietoj lietuviškų dekoracijų – škotiškos. Šiaip taip išsiaiškinau, kad jis bedarbis. Tipiška istorija, kai vyras netenka darbo, išsiskiria, ir štai jis gatvėje, girtauja.
Paliudijau jam Kristų. Bet jis buvo nešnekus. Begalvodamas, kokią taktiką pasirinkti, kaip atrakinti jo širdį, prisiminiau, kad kišenėje turiu atliekamą svarą ir padaviau jam. Jis pažiūrėjo į mane, o jo akyse pamačiau ašaras... Jį sujaudino šis gestas ir liudijimas apie Kristų, kuris ir mane ištraukė iš panašios bėdos. Ir netrukus jis jau kartojo su manimi šiuos žodžius: „Jesus Christ, come into my heart. Amen!“
Prieš priimdami Kristų į širdį mes visi buvome skurdžiai – dvasiniai „bomžos“. O kad vieni atėjome pas Jėzų su didesne pinigine, o kiti su mažesne, Jėzui neturi reikšmės, nes Jis žiūri į širdį. Ir jau geriau nebūti dvasiniu „bomža“. Tarp fizinio ir dvasinio bomžų skirtumas nedidelis...
Gerumas ir gailestingumas visur veikia vienodai. Ir Dievo meilė ta pati, ji turi galią atverti žmonių širdis tiek Lietuvoje, tiek Škotijoje.
Kristus nesikeičia, nes Jo vėliava virš mūsų yra meilė!
(Giesmių giesmė 2, 4).
Dievo dovana
Žmonės turi įvairių dovanų ir talentų iš prigimties. Vienus mes priskiriame savo tėvams, gaunamus paveldimumo keliu – dainavimas, dailės sugebėjimai, grojimas, poezijos dovana... Kiti savo talentus priskiria Dievui. Tai prigimtinės dovanos ir šias dovanas gauname iš mažumės.
O kai kurie jau subrendę gauna tai, ko iš mažens neturėjo. Aš ligoninėje gavau kūrybos dovaną, – kuriu dainas ir už tai dėkoju Dievui!
Tikiu ir žinau, kad norą rašyti ir patepimą melstis prieš įvairius burtus – okultizmą, ne tik gavau iš Dievo kaip dovaną, bet ir kaip įpareigojimą.
Yra ir kitokios, biblinės dovanos geriems darbams, kaip atsvara okultistų daromoms bedievystėms. Šventajame Rašte išvardintos šios Dvasios dovanos arba talentai – tai tikėjimo, išgydymų, stebuklų darymo ir kitos (1 Korintiečiams 12, 8–10).
Bet apie vieną, niekur neįvardintą dovaną, sužinojau tik po devynerių atsivertimo metų. Apie ją man papasakojo vienas brolis Kristuje. Štai jos pavadinimas – skausmas.
Šią skausmo dovaną gali gauti labai netikėtai. Gali ją priimti, gali jos ir kratytis. Bet kvaila būtų nepriimti to, ką tau nori duoti gailestingas Dievas. O gali ir nežinoti kad ją gavai...
Jobas irgi nežinojo kas jo laukia po šeimos netekimo ir baisių, jo kūno akimis žiūrint, išgyvenimų ir praradimų. Ačiū Dievui, mano brolio Kristuje išgyvenimai nebuvo tokie dramatiški kaip Jobo.
Pirma jo netektis buvo skyrybos su žmona. Ji buvo jam svetima, na ir pats nemažai klaidų pridarė gyvenimo kely, todėl daugelį metų pragyveno kaip kunigai – celibate.
Kai vaikai tapo pilnamečiai, jis užrašė butą ir palikęs visą savo turtą žmonai ir vaikams, išėjo...
Aišku, jį kankino mintys, kad gal nereikėjo taip pasielgti, gal reikėjo dar palaukti… Ir Šventajam Rašte yra parašyta, kad tu gali išdalinti visą turtą, net eiti ant kryžiaus, kaip tai daro kai kurie religiniai fanatikai Filipinuose, bet jei neturi meilės ir tavo motyvai neteisingi Dievo akyse, esi kaip skambantis varis ar žvangantys cimbolai.
Taigi... Draugas eidamas sutiko jauną ir gražią, tikinčią talentingą moterį, turinčią panašų būdą kaip jo. Manė, kad gavus tikinčią žmoną, jo gyvenimas pasikeis. Kurį laiką jie draugavo, kol vieną dieną jų draugystė nutrūko. Abu suprato, kad ne ant to pamato jie statė savo draugystės namą. Tas namas sugriuvo, skeveldros sužeidė... Buvusios žaizdos supūliavo, atsivėrė naujos.
Dabar abu gyja. Juos gydo Jėzus, nes nėra kito vardo po dangumi, kuriuo žmogus galėtų ne tik išsigelbėti, bet ir išgyti, ypač nuo vidinių žaizdų, kurios yra pačios pavojingiausios.
Bet Dievas... išėmė brolio skausmą ir pripildė jį meile aplinkiniams. Kaip jis man kartą prisipažino, jo skausmas patyrus netektis, jo praradimai, padėjo giliau suvokti, kad mūsų gyvenimo vertė ir kokybė nepriklauso nuo to ką veiki, ką apie tave galvoja kiti, nuo to ką turi, bet viskas priklauso nuo gailestingojo Dievo.
Susitaikęs su savimi ir su Dievu, bei supratęs, kad kvaila nepriimti to ką Jis duoda, mano draugas tapo jautresnis kitiems, papuolusiems į nelaimę žmonėms, – tarp jų jis atrado naujų ir tikrų draugų, o jo širdis tapo jautresnė ir imlesnė.
Biblijoje, 1 Kronikų 4, 10 aprašyta istorija apie Jabecą. Išvertus į lietuvių kalbą šis vardas reiškia – Skaudulys. Tokį vardą jam suteikė motina.
Taigi vieną dieną Jabecas šaukėsi Dievo, kad pakeistų jo likimą apibrėžtą vardo reikšme. Ir Dievas atsakė į šią maldą, suteikdamas viską, ko šis prašė, bet prieš tai išpureno jo širdies žemę, pripildė ją šviežiu aliejumi ir išvedė iš susikoncentravimo į save rato.
Kaip Jabecas, taip ir mano draugas patyrė naują meilės kokybę su Dievu. Bet svarbiausia, kad jis rado tai, už ką daugelis moka didžiulius pinigus ir norėdami nusipirkti, bastosi po visą pasaulį – lobį.
Lobis todėl ir vadinamas lobiu, kad jis nėra perkamas, bet randamas. Tas lobis, tai ramybė su Dievu.
Ir joks žmogaus veiksmas, – mylimo žmogaus neištikimybė, priešo skaudinimas ir žeminimas, ar fizinė brangaus žmogaus netektis nebegali jo išbalansuoti, nes jis savo gyvenimo atrama pasirinko Jėzų Kristų.
Ir tik Jėzus yra ištikimas iki galo, tik Jis gali panešti mūsų naštas. Tik Jis, Jėzus, gali išgydyti mūsų žaizdotas širdis, bet yra viena mažytė sąlyga – viską atiduok Jam ir atsiduok Jam.
Pragaro vizija
Praėjus porai metų po įtikėjimo meldžiausi tokia malda: „Viešpatie, parodyk man pragarą, kad galėčiau efektingai skelbti Evangeliją su jos šviesiąja ir tamsiąja pusėmis“. Ir Dievas atsakė į šią maldą.
Vieną dieną kupinas džiaugsmo sėdėjau namuose ant lovos ir šlovinau Viešpatį. Džiaugsmo, šlovinimo ir garbinimo atmosfera sukuria terpę ženklams ir stebuklams iš Viešpaties – išgijimams, pranašystėms ir kitoms Dvasios inspiracijoms, ar net angelų pasirodymui.
Štai ištrauka iš Apaštalų darbų knygos: „Apie vidurnaktį Paulius ir Silas meldėsi ir giedojo himnus. Kiti kaliniai jų klausėsi. Staiga kilo toks stiprus žemės drebėjimas, jog kalėjimo pamatai susvyravo. Bematant atsivėrė visos durys, ir visiems nukrito pančiai“ (Apaštalų darbų 16:25–26).
Ar nenuostabi maldos ir himnų giedojimo, šlovinimo ir garbinimo, pasekmė – laisvė kaliniams ir amžinojo gyvenimo dovana? Nugalėjus fizines kliūtis, atėjo prasiveržimas ir dvasiniame pasaulyje.
…Maždaug trečią valandą dienos, dar ir dabar aiškiai pamenu, pajutau, kad kažkur smingu. Kūnas liko gulėti ant lovos, o priešais atsivėrė vaizdai, kokių nesu regėjęs. Mane lydėjo toks lengvumo pojūtis, tokia ramybė ir troškimas lėkti, lėkti ir nesustoti, kuris rodos niekada nesibaigs…
Aš pradėjau regėti tokias spalvas, kokių mūsų žemėje nėra. Jei raudona, tai tokia ryški, o jei mėlyna, – sodri, sodri, kokių žemės paletėje tikrai nerasi – nėra net žodžių tam grožiui ir harmonijai atvaizduoti – kažkas debesis tik raiko prieš tave, lyg tortą pjaustytų peiliu. Ir ramybės pojūtis, laisvumas – jų nei apsakysi, nei aprašysi.
Supratau – mano siela atsiskyrė nuo kūno. Tačiau vienu metu aš galėjau girdėti ir matyti viską, kas darosi aplinkui. Biblijoje yra panašių patyrimų. Tai vadinama transu. Transas yra lyg sapnas, kai matai nemiegodamas.
Aš mačiau pragarą. Iš tolo. Yra vaizdų, kuriuos mažamečiam neleistum žiūrėti. O aš, tik porą metų įtikėjęs, nors vyras metuose, bet dvasioje buvau dar visai vaikas.
Dvi valandas mano siela buvo anapus. Ten mačiau ugnies apimtus žmones. Bet labiausiai sukrėtė nevilties pilnos jų akys, ištiestos maldaujančios rankos... Kaip baisu – amžinybė kančiose, kurios niekada nesibaigs!
Aš paklausiau: „Jėzau, kodėl tiek mažai parodei?“ Atsakymas buvo toks: „…kad neišeitum iš proto“.
Berašydamas šias eilutes prisiminiau, kaip ant operacinio stalo mane apėmė baimė išgirdus, lyg mano siela, lyg kas manęs klaustų: „kur aš praleisiu amžinybę?“ Siela jaučia baisias kančias, kad teks palikti šią ašarų pakalnę be Jėzaus.
***
Brangieji... Medalis Evangelijai skelbti turi dvi puses. Vienoje pusėje randasi vieta, kurioje praleisime amžinybę – tai Dangus ir Tėvo meilės prieglobstis. Kitoje, reverse – amžinų kančių vieta...
Yra pomirtinis gyvenimas amžinybėje, ir amžinybės vietą pasirenkame gyvendami šioje žemėje, savo mirtinguose kūnuose. Šioje žemėje darome pasirinkimus, kurie ir apspręs mūsų amžinybės vietą.
Tad kurį kelią rinksies priklauso tik nuo tavęs. Yra du keliai, iš kurių vienas veda į pragarą, amžinų kančių vietą, o kitas į Dangų pas Tėvą, į Jo namus.
„Ko akis neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į širdį neatėjo, tai paruošė Dievas tiems, kurie Jį myli“ (1 Korintiečiams 2, 9).
Todėl tikrai kad neverta eksperimentuoti gyvenimu…
Šimtas dvidešimt Kristų priėmusių senelių
Kartą važinėdamas po vieną mažą gražų Lietuvos miestelį dviračiu ir besigrožėdamas gamta, pajutau nenugalimą norą, greičiau pažadinimą, aplankyti tame miestelyje esančius senelių namus. Bet koks važiavimas į svečius be dovanų?
Užvažiavau į parduotuvę ir nupirkau saldainių. Jaučiau, kad to nori Šventoji Dvasia. Kaip švelnus atsakymas nuramina įpykusį žmogų, taip davimas atidaro duris Dvasios judėjimui. Tam ir buvo skirti mano saldainiai.
Tuo metu miestelis šventė jubiliejų, buvo svečių iš Seimo. Kadangi ir aš buvau miestelio svečias, tad pasiprašiau leisti apžiūrėti kaip gyvena seneliai. Prieš vizitą pasimeldžiau, surišau piktąsias dvasias, kurios galėjo man trukdyti skelbti Evangeliją – kontrolės, teritorines, dvasinio aklumo ir baimės. Vyresnioji seselė nė žodžio prieš nepasakė, gal pamanė, kad koks svarbus asmuo atvyko...
Ir pradėjau vizitą po palatas. Kai kuriose seneliai gyveno penkiese, septyniese. Įeidamas į palatą pasisveikindavau, paklausdavau, kaip sekasi. Po to padalindavau saldainius ir pradėdavau liudyti. Pasakojau apie save, ką Jėzus padarė mano gyvenime kai buvau netoli mirties, ką Jis padarė dėl jų. Kalbėjau apie Jo meilę jiems, seniems žmonėms, kad sąlygos, kuriose jie gyvena – ne Dievo valia. Kad senatvė ir ligos, nuo kurių jie kenčia – šėtono rankų darbas.
Beveik visi, kurie klausėsi mano liudijimo, priėmė Jėzų į savo širdį, na, ir nieks neatsisakė sučiulpti po saldainiuką...
Ir taip visuose kambariuose. Tokia taktika liudijant Kristų pasiteisindavo ir kitų miestų ligoninėse, pensionatuose.
Taip šiame mažame miestelyje, senelių namuose, Jėzų priėmė apie penkiasdešimt senelių: vyrų ir moterų. Kai kurie dėkojo ir, atsisveikindami, verkė.
Mano ir, tikiu, Dangaus džiaugsmui nieko nebetrūko. Išeidamas iš tų namų pakalbėjau su pensionato darbuotojais, paliudijau vairuotojui, vyresniajai ir porai seselių. Ir jie visi priėmė Jėzų.
***
***
O kiti septyniasdešimt senelių buvo dideliam mieste. Nupirkau krūvą saldainių, porą kilogramų mandarinų, prieš tai susipykau su draugu, kad jis man nekliudytų įvykdyti Dievo darbą, – mat kai kada artimiausi žmonės trukdo daryti tai, ką Dievas nori, kad tu darytum. Kai kurie trukdo, kontroliuoja to nenorėdami, o kai kurie sąmoningai atsiduoda velniui, šmeiždami, ar net pastodami kelią.
Tada kare, kuriame dalyvauji, tenka sukovoti priemonėmis, kurios tinka toje situacijoje. Nes šitas karas ne dėl asmeninio populiarumo įtvirtinimo krikščionių tarpe, bet žūtbūtinė kova už kiekvieną sielą, kur ji praleis amžinybę – danguje ar pragare.
Artėja didysis sielų derlius, tad darbininkai turi būti gerai paruošti, bebaimiai kariai, nes mūsų Viešpats ne tik avinėlis. Mūsų Viešpats – Judo giminės liūtas. O liūto, kaip žinia, geriau netampyti už ūsų, jis ne katinas.
Visų mano liudijimų serija pasibaigė netikėtu susitikimu, kuris ir vainikavo visą mano evangelistinį triūsą tą dieną. Atėjus vakarui, aš jau buvau apėjęs beveik visas palatas ir norėjau eiti namo, bet...
Kažkas mane sulaikė, neleido išeiti iš pensionato. Priėjau paskutinį kambarį, pasibeldžiau ir įėjau. Jo gyveno du senyvo amžiaus vyrai. Vienas beveik kurčias, o su kitu tą vakarą prašnekėjom beveik valandą.
Pasirodo, kad jis gerai pažinojo mano tėvą. Jie kažkada buvo net bendražygiai, draugavo. Štai kokį susitikimą tuokart padovanojo man Viešpats.
Šitas vyras, apie tada jau mirusį mano tėvą, papasakojo daug gero. Iš tiesų, savo tėvą aš gerbiau, o kai kuriuos man pasakytus žodžius prisimenu dar ir dabar, praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po jo mirties. Žinau, kad dalyvavimas kare pareikalavo iš jo daug jėgų ir sveikatos, todėl jis ir mirė jaunas, sulaukęs vos penkiasdešimt ketverių...
Kadangi tikiu, jog ateinanti sielų pjūtis, darbas Viešpaties aruoduose pareikalaus iš daugelio visiško atsidavimo, todėl šį pasakojimą baigsiu ištrauka iš savo tėvo, Vlado Kavoliūno parašytos knygutės „Apkasų vėjas“. Čia jis aprašo pirmosios pergalės dienos, gegužės 9–ios įspūdžius žvelgiant į sugriautą, nuniokotą Berlyną:
– „Naktis. Pirmoji taikos naktis. Juodu sparnu ji užkloja griuvėsius... Žvelgiu, ir į galvą nejučiom lenda skverbiasi įkyri mintis: kam tu, kareivi, dabar reikalingas? Kur eisi? Ką veiksi? Karas pasibaigė...
Juodame nakties ūke dunkso kraupūs, fantastiški Berlyno griuvėsių kontūrai, o kiek griuvėsių turės pakilti naujam gyvenimui. Kieno rankos juos pakels? Ir nejučiom ateina atsakymas – tavo, kareivi...“
***
***
Tai ir yra mūsų, Dievo žmonių, tikslas – atstatyti griuvėsius savo Tėvynės miestuose, nuvalyti dvasinius voratinklius, sujungti išsiskyrusias šeimas, išgydyti sužeistas santuokas, sutvarstyti kraujuojančias širdis...
Kieno rankos tą padarys? Kas eis paskui Viešpatį ir mokės kainą už Tėvynę, Bažnyčią, tautą ir šeimas? Kas stos į lemiamą mūšį su pragaro ordom ir jų ideologija, vedančią į pražūtį milijonus sielų? Kieno rankos pakels šiuos griuvėsius?
Ir nejučiomis ateina atsakymas – tavo, kareivi! Tavo, Dievo vyre ir moterie, tavo...
Malda už parlamentarą
Teko dalyvauti TV debatuose į prezidento rinkimus. Jų metu pasisakiau prieš vieną iš pretendentų. O kažkuris karštakošis jo gerbėjas vos ne kumščiais šoko prieš mane. Kiek vėliau jis pakilo valdžios laipteliais.
Po kelių metų vienam laikraštyje perskaičiau, kad jis guli ligoninėje. Diagnozė – vėžys. Pasimeldžiau ir nuvažiavau pas jį į onkologinę ligoninę. Registratūroje sužinojęs palatos numerį, užėjau. Ten buvusios žurnalistės paprašęs išeiti, paklausiau jo ar prisimena mane? Kadangi neprisiminė, tad daugiau neklausinėjau. Padovanojau jam rožę ir paliudijau apie savo septynias operacijas ir atsivertimą.
Jis ramiai išklausė, o kadangi buvo pririštas lašelinėmis prie lovos, kumščiais pasimosikuoti negalėjo...
Paliudijęs pasiūliau pasimelsti už jį. Jis sutiko. Surišęs vėžio dvasią ir įsakęs jai išeiti, paprašiau jo pakviesti į savo širdį Jėzų. Mano nuostabai ir džiaugsmui, jis neatsisakė. Taip ir išsiskyrėm. Po poros metų susitikom vienoje televizijos studijoje. Laidai pasibaigus, radau jį pris baro. Pamatęs mane, jis lyg ir pratęsdamas laidos temą, pasakė: ,,jei mane teis tauta, tai dar nieko..."
Atsakydamas replikavau, kad jei teis tauta, gal ir nieko, bet kai teis Aukščiausiasis Teisėjas, kažin ar bus taip, kaip jis tikisi... Jis pažiūrėjo į mane, ir jo akyse pamačiau baimę.
Iš tiesų sakau jums, geriau nešokti prieš Dievo pateptąjį, o užgauti jį – tas pats, kas paliesti Dievo akies vyzdį (Zacharijo 2, 8). Ir gerai turėtumėt pagalvoti prieš tai, kai gestu ar kitaip pabandysit tai padaryti…
Tą patį noriu pasakyti ir apie apkalbas. Jos yra baisesnės už peilio dūrį iš pasalų. O jei tu dirbi Dievo darbus, tau gali tekti atlaikyti pasipriešinimą ne tik šeimoje, pasaulyje, nuo netikinčių, bet ir bažnyčioje nuo tikinčiųjų.
Įsakymas „nežudyk“, reiškia ir „neapkalbinėk“! Buvo atliktas toks eksperimentas, kurio metu keli žmonės, palikę savo kraują mėgintuvėliuose, išvažiavo už daugelio kilometrų nuo tos vietos. Ir jei kuris iš jų susirgdavo, kraujo sudėtis mėgintuvėlyje atitinkamai reaguodama keisdavosi.
Kai mes apkalbinėjam, neteisingai kaltinam žmogų, jis patiria stresą, – ,,suserga“ ir „kraujuoja“, – jo kraujo sudėtis keičiasi atitinkamai reaguodama, o aplinka tai jaučia. Tokie kaltinimai masina demonus kaip kraujas ryklius, ir jie sulekia prie aukos net iš kitų kontinentų – iš už jūrų marių ir vandenynų!
Įsivaizduokit, kad įeinat į kambarį, kur jus ką tik apkalbėjo. Jums ten net būti nesinori, jus slegia. Kiek iš jūsų esate patyrę kažką panašaus savo gyvenime? Turbūt ne vienas...
„Neapipjaustytų liežuvių“ aukų kur kas daugiau, negu žuvusių visuose planetos karuose. Kad jūs bent žinotumėte, kokias kančias atneša pikti liežuviai…
Ir nenuostabu, kad jautresni žmonės, neatlaikę išorinio spaudimo bei nuolatinio persekiojimo, net nusižudo. Todėl budėkime kalboje, nes visi vieną kartą stosime prieš Teisėją garbų!
Štai tokios baimės jausmas ir aplankė šį parlamentarą. O liga jam buvo atpildas šioje žemėje už agresiją prieš Dievo žmogų!
Net nežinau, kokia jo sveikatos būklė dabar. Valdžioje jo nebėra, bet jis gyvas, kruta. Ir teduoda jam Dievas išminties ir malonės, kad išsigelbėtų amžinybėn!
Tad jei mes, būdami Dievo vaikais, savo darbais darbeliais, nekalbant apie apkalbas prieš tikinčiuosius – brolius ir seseris Kristuje, kai kurie išsigelbėsim tik kaip per ugnį (1 Korintiečiams 3, 15), tai kas laukia tų, kurie ne tik burnoja prieš Dievą ir Jo pateptuosius, bet atmeta Jo brangiausią dovaną, Jėzų Kristų?
