Apie tautos išlikimą, demografiją etc.

  Apie daugpatystę                                                    2008 06   09 
     Aleksandras            (straipsnis išspausdintas nepilnai) 
     Kavoliūnas
                            
                  


Atsiliepdamas į kvietimą šiai diskusijai kažkam itin opia tema, noriu pasakyti, kad šiuolaikiniam vyrui suvedžioti gal daug ir nereikia, bet nešiuolaikiniam tikrai reiktų nemažai pastangų, o ir, manau, rezultatas būtų niekinis…   
Senojo Testamento Pradžios knygoje, ir ne tik joje, yra ne viena nuoroda apie daugpatystę. Bet mes gyvename ne Senojo Testamento, o Naujojo laikais, – reiškia ir taisykles diktuoja ne senasis, bet naujasis Šeimininkas.
Kas Jis, tas naujasis? Apie ką Jis kalba, kokios Jo taisyklės, ar jos privalomos, ar ne… Ar jos griežtos, ar įvykdomos?
Valstybės pamatas – šeima. Šeima susideda iš vyro ir moters, ir be abejo – vaikų. Tad apie žmonių ir kitokias šeimas, apie tai ir daugiau, pakalbėsime šiame straipsnyje.
Norint užauginti sveikas daržoves ir vaisius, reikia gero klimato. Na, o norint turėti pasididžiavimo vertus vaikus, turbūt reikia ne vien gero mikroklimato ir sąlygų, bet ir daugybės pastangų… Kas tai per klimatas, sąlygos, pastangos?
Žmonių šeimas galima palyginti ir su vynuogyno medeliais. Šventajame Rašte, kurį cituoja minčių apie daugpatystę autorius – 2008 01 05 laikraščio „Lietuvos Aidas“, straipsnyje „Įsiveskime daugpatystę!“, – ne vienoje vietoje rasime tokius palyginimus.
Vynmedžius auginant turime problemų su blogais orais, parazitais – kenkėjais vabalais, graužikais, įvairiais sparnuočiais, savaip apdorojančiais derlių ir panašiai. Žmonių šeimos turi ne ką mažesnių problemų nei vynuogynai…
Žmogus, būdamas išskirtiniu Visatos sukūrimo kontekste, – vienintelis yra dvasinė būtybė – sukurtas pagal Dievo atvaizdą, tuo išsiskirdamas iš visos kūrinijos, o visi kiti nėra sukurti pagal Dievo atvaizdą, todėl nei gyvūnai yra mūsų mažieji broliai, nei morkos ar bulvės – mūsų pusbroliai…
Krikščioniškos šalies, ar bent pretenduojančios į šį statusą, gyventojai turėtų laikytis taisyklių, kurios išdėstytos Vyriausiojo Sodininko geranoriškų patarimų knygoje – Visatos Konstitucijoje, Šventajame Rašte. Ten parašyta, kad gera priežiūra ir klimatas yra būtini norint, jog ne tik medeliai, bet ir žmonės užaugtų sveiki. Tai ir pareiga, privaloma ne tik sodininkams, bet ir paaugusiems sodinukams…
Todėl ir susikoncentruokim ties žmonių sodais – šeimomis. Daug kas savo laiku kalbėjo, mokė mūsų protėvius, ką ir kaip daryti, moralizavo, bet jų žodžiai taip ir liko žodžiais, užrašytais ar iš kartos į kartą perduodamais pamokymais, posakiais, postulatais… Žodis taip ir liko žodžiu!
Tas, kurio eroje mes gyvename, paliko ši tą daugiau nei eros pavadinimą ir laiko skaičiavimą. Jis paliko mums mokslą, – Naująjį Testamentą. Šis Sodininkas, Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų, o to nėra buvę per visą žmonijos egzistavimo laikotarpį (Jono 1, 14).
Ir šis Sodininkas, toliau Jį vadinsim Mokytoju, itin rūpinosi, kad Jo pamokymai neliktų be atsako, – Jis ne tik kalbėjo, bet ir buvo pavyzdžiu tiems, kurie Jį supo. Dėl to Jam teko net nukentėti...
Savo ruožtu sodininkų bei sodinukų priešas taip pat nesnaudė, ir pasėjo daug piktų sėklų, iš kurių išaugusios piktžolės po šiai dienai veši ir kelia galvas tarp sveikųjų. Anais laikais piktžolės būdavo gana greitai išraunamos, bet šis Sodininkas – Mokytojas to daryti ir šių technologijų naudoti nebeleidžia, mat kitas laikas, na ir klimatas ne visai tam palankus.
Šiais laikais klimato sąlygos yra žymiai švelnesnės ir suteikia galimybę šalia gerųjų augti ir blogiesiems, ir kas žino, gal mums nežinomos „evoliucijos“ keliais blogieji taps geraisiais ir atvirkščiai.
Mokslas, apie kurį aš kalbėsiu, yra gerai žinomas, tad ir jo Autoriaus pristatyti, manau, nebereikia.
Ką tas mokslas byloja? Nagi tai, kad paskutiniaisiais laikais atsiras daug nedorų sodininkų, kurie bandys ne tik sodinukus kryžminti, bet ir tą patį žmogų… Net bandys pakeisti ir perrašyti žmogaus anatomijos ir fiziologijos vadovėlius, jau nekalbant apie elementarius kasdienio gyvenimo ir tarpusavio bendravimo principus, nors tie principai seniai surašyti, tad ir dviračio išradinėti nereikėtų…
Bet vis atsiranda revizorių arba naujųjų Lietuvos knygnešių, bei įvairių etikos sergėtojų, kurie bando racionalizuoti ne tik vynuogynų, bet ir žmonių priežiūros bei auginimo principus ne tik iki sodinukų sudarkymo, bet ir žmogaus išsigimimo, tad kokios dar gali būti kalbos apie derliaus gausėjimą?!
Taigi, kodėl vis mažėja derlius, taip visų labai laukiamas ir puoselėjamas? Kodėl mūsų vaikai neatlaikę klimato (moralinio ir ekonominio) sąlygų, kaip tie paukščiai, išskrenda svetur... Kodėl tos sąlygos tokios prastos, o kai kuriais atvejais ir kenksmingos?
Nes niekas jų neugdė ir nemokė, na ir dabartinis pavyzdys, rodomas iš tribūnų, nėra priimtinas. Koks tas vaizdas, kurį mes matome? Atsakysiu! Nežabotas godumas, pavydas bei moralinės kompetencijos nebuvimas! Tai pagrindiniai visuomenės griovėjai post–totalitarinėje erdvėje!
Kuo pasireiškia moralinės kompetencijos nebuvimas, paklausite? Nagi, kad ir iš TV ekranų sklindanti okultizmo smarvė, su viduramžių burtininkavimu, būrimu ir šiuolaikinių kompiuterizuotų raganų, apsigobusių astrologinių mitų šydu, manifestavimusi TV ekranuose – modernusis šamanizmas liete liejasi per TV ekranus!
Ko norime išmokyti savo vaikus, demonstruodami vidury dienos prezervatyvų reklamas TV filmų reklaminių pauzių metu? Kokį poveikį jaunimui daro nuolat ir nuolat įkyriai beriamos frazės pranešėjų, kurios prieš penkias minutes gašliai prislopintais balsais stenėjo, reklamuodamos paleistuvių paslaugas, o vėliau, beveik niekuo nesiskiriančiais, tais pačiais balsais skelbia vos ne tautos didvyrių nominacijas per kažkokių ašaras varančių daržovių ceremonijas, arba kas 20 minučių reklamuoja neįtikėtinai šlykštaus filmo jaunimui moto – gyvenk nevaržomai, pasimėgauk viskuo ir jaunas mirk!?
Todėl, mano galva, viena pagrindinių priežasčių, kodėl negalime pasiekti konsensuso nei kultūroje, nei švietime, nei kasdieniuose santykiuose, yra nesupratimas, kas yra žmogus, kokia jo kilmė, nesuvokta žmogaus esmė, be kurios neįmanomi tolimesni veiksmai, norint turėti normalią visuomenę bei puoselėti sveikus vyrus ir moteris, iš kurių susideda sveika šeima, ir, aišku, – tvirta valstybė!
Šis nesuvokimas, kas yra kas, ir yra pagrindinis faktorius, dėl kurio žlunga žmonių šeimos! Aišku, aš čia neminiu dviejų vienos ir tos pačios lyties asmenų darinių. Jau geriau genetiškai modifikuoti rapsai, nei ,,genetiškai“ modifikuoti žmonių dariniai…
Tad kol visuomenė neįsisąmonins, jog žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė, tol jokio progreso, kurio taip visi trokšta, – nematysime. Bet koks filmo „Mes ateiname“ tipo veikėjų moto liks neįgyvendintas, nes nėra moralinio pamato, – visa tai jau buvo: entuziazmas, jaunystė, lyg ir sveikos kritinės nuostatos, bet žodis taip ir liko žodžiu…
Mes, – aš ir mano draugai, – jaunystėje turėjome tokias nuostatas: Maironio „Trakų pilis“ buvo mūsų himnas, tautiškumas – vėliava, bet pagrindas buvo ne tas, ir ilgainiui jos išsigimė.
Todėl manau, kad tauta ir visuomenė, svarstanti, ar homoseksualizmas – bjaurastis ar ne; abortas – žmogžudystė ar ne; tauta, vadinanti save krikščioniška, bet pritarianti abortams, tikinti astrologija ir panteizmu, vydūniška filosofija ir reinkarnacija, – negali būti tarpininke Dievo palaiminimams iš Dangaus gauti: ,,Tauta, neturinti Dievo pažinimo, pražus“ (ST, Ozėjo 4, 14).
Šiandien dažnas girdime žodį „homofobija“. Kadangi mūsų regimas pasaulis turi ir kitą, nematomą, tamsiąją dvasinę pusę, tad ir šio slidaus žodžio autorystė daug kam nebekelia abejonių. Manipuliuojant žodžių semantika norima iškreipti ne tik jų reikšmę, bet ir suvelti protus. Tokios manipuliacijos dėka ir atsiranda tokie žodžiai, kaip homofobija!
Manipuliuojama ir kitomis sąvokomis, gal daugiau iš nesupratimo – intelektas prilyginamas dvasingumui, o jausmai, sielos prerogatyva – Dievo įstatymams! Protas be doros – nulis be vieneto, o jei ne nulis, tai kažkoks piktas skaičius… O tauta be Dievo supratimo ir baimės – tauta be ateities!
Tad ne mėnulio kalendorius ar pagoniškas saulės garbinimas, bet Dievo Žodžio ir Jo įstatymų gerbimas atves tautą į tas aukštumas, apie kurias rašė didysis Lietuvos mąstytojas M. Mažvydas ir kiti.

2008 06 09