2011 m. gegužės 14 d., šeštadienis

Aš tikiu Lietuva



  Kovojanti Lietuva

     Kai kas sako, kad anų dienų Pakaunės įvykiai ne tik pakeitė, bet ir supriešino didelę dalį Lietuvos žmonių. Ar tikrai supriešino?
      Citata iš internautų laiško: ,,Važiuokit, žmonės, mielieji... Kas tik krutat, gelbėkit Lietuvą nuo išgamų šturmo...“ Tai Dr. Kedžio dukrelės gynimo akcijos Garliavoje atgarsis. Tokį atvejį, panašų kaip Garliavoje, Lietuvos istorijoje jau turėjome – tai Perlojos Respublikos gynimas. Truputis praeities... 
 
Kovojanti Lietuva

      Sakoma, kad šauliai – tautos kariuomenė. Taikos metu šauliai rengiasi tėvynės gynimui. Kam tai reikalinga, geriausiai 1928 metais atsakė Šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis Pūtvis: „Pagrindinis tėvynės gynėjo ypatumas glūdi žmogaus sieloje. Jos negalima sudaryti ūmai, trumpu laiku. Jis auklėjamas iš pat mažens. Tėvynės gynimo dvasia reikalinga ne vien tiems, kurie su ginklu rankose ją gina. Tikrai nenugalimas kraštas bus tiktai tas, kurio visi gyventojai – ir dideli, ir maži, ir vyrai, ir moterys – brangins savo krašto laisvę ir kaip galėdami ją stiprins ir gins. Tebūnie visi mūsų darbai nušviesti tėvynės meilės, tėvynės gynimo dvasios, tada visi jie tėvynei bus naudingi, ją stiprins ir gins.“

Svarbiausia ,,visuomenės reikalas“

 Perlojos respublika turėjo net savo pinigus ir antspaudą su herbiniu kunigaikščio Perliaus atvaizdu. Veikė teismas, tvarką palaikė 6 vyrų milicija, surasta vieta ir daboklei. Iš 300 ginkluotų vyrų sudaryta kariuomenė sugebėjo atremti ne vieną puolimą. Savo kovingą dvasią perlojiškiai demonstravo ir vėliau, kai pokario metais į partizanus išėjo keliasdešimt kaimo vyrų.
      Naujoji savivalda paskelbė, kad pagrindinis jos veiklos principas – „visuomenės reikalas“, o „valdymo forma: visi aukščiausieji valdymo organai arba tiesiogiai renkami, arba atstovaujamų organų sudaromi“. Taigi daugiau kaip 90 ies metų senumo įvykiai – puikus patikimos savivaldos ir demokratijos pavyzdys.

Valdžios dėmesys žmonių skriaudoms ir ginčams

    Perlojos respublikos prezidento J. Lukoševičiaus užrašai ir dar gyvi senoliai liudija apie tai, kad įkūrus savivaldą pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas. Pavyzdžiui, pavogus arklį, teismas reikalaudavo jį grąžinti šeimininkui ir dar sumokėti 500–700 markių bei praleisti 10–15 parų daboklėje.
      Už tai, kad vienas perlojiškis viešai keikė moterį, vadino ją paleistuve, teismas nusprendė, kad vyras sekmadienį, kai visi išeina iš bažnyčios, nukentėjusiosios turi viešai atsiprašyti. Priešingu atveju, jam teksią kelias paras praleisti kalėjime.
      Teismo paslaugomis naudojosi ir nesutariančios poros: ,,Teisėjai, išnagrinėję vienos šeimos nesutarimus, nusprendė siųsti pas juos milicininką, kad šis įkrėstų „skūron svetimoteriaujančiam“, o teismo pirmininkas dar pagąsdino porą. Viskas baigėsi tuo, kad šeima susitaikė.“
      ...Tai tiek nuotrupų apie Perlojos Respublikos veiklą ir apie šalies gynybą praeitame amžiuje. Su ginklu rankose. Mūsų gi atvejis – beginklis, kaip ir atgauta šalies Nepriklausomybė, kurią atkovojome be ginklų, su negausiom, ačiū Dievui, netektim, ir su dainom lūpose bei džiaugsmo ašarom akyse.
      Beliko tik laimėti galutinę Tautos Nepriklausomybę: nuo baimės, nuo netikėjimo, nuo įsišaknijusios giliai širdyse nuodėmės...

Tikrosios Nepriklausomybės link...

     Štai nuo ko pradėjo nykštukinės Perlojos Respublikos vyriausybė: ,,pirmiausiai imtasi spręsti paprastų žmonių ginčus ir taisyti jų patirtas skriaudas...“
      Prezidento institucijos veiklos prioritetas turėtų būti ne buhalterinė apskaita, bet Tautos vienybės, jos vidinio saugumo bei bendro dvasinio stovio priežiūra ir puoselėjimas. Prezidento institucija privalėtų labiau užtikrinti visuomenės rimtį, o ne užsiiminėti vien ekonominių rebusų šaradų sprendimais! Taip būtų užtikrinta tikroji rimtis.
      Kažkieno taip puoselėjama ,,rimtis“ vos nepavertė šalį užakusia kūdra, į kurią tik kuo greičiau įleidus šviežio vandens, įmanomas jos pavertimas švariu telkiniu, kuriame vietoj prisiveisusių gyvių gyventų karališkos žuvys – lašišos ir upėtakiai.
      Dabar gi mūsuose matome vien tik skriaudas: plėšiami vidury baltos dienos žmonės, nes valdžia nebaudžiamai plėšia šalį, jos turtą, ir nebe tūkstančiais, bet dešimtimis milijonų. Šalis pilna svetimautojų; dėl jų prakeikimo gedi kraštas, išdžiūvusios laukų ganyklos. Jie eiklūs daryti, kas nedora (pikti siekiai), jų jėga – neteisybė (Jeremijo 23, 10). Ir nereikia sakyti, kad tai gal kiek perdėta. Nė kiek neperdėta, nė kiek!
      O nuo ko viskas prasidėjo, štai kas įdomu?! Manau, viską puikiai iliustruoja (atspindi) sekančios eilutės: „Tėvynę pardaviau kaip prekę, už šiltą vietą komisaro, prie Stalino kritau apakęs –ką nori su manim tą daro. Tai kas, kad išdaviau gimtinę, – karjera man brangesnė, nes ji ir pinigas auksinis gyvenimo sudaro prasmę.“ Kas tai?.. Eilėraštis apie komunistą, štai kas.
      Ką mes padarėm, kad raudonasis maras liautusi siautėjęs šalyje... Ką? Ogi nieko. Tuo metu, kai Rusiją vis stipriau apima imperinis ilgesys, kai imperinių jėgų kruoščiai puoselėjama grėsmingai skleidžiasi putiniškos ,,deržavos“ vizija, mes gi ,,bac“, ir pardavėm energetinį saugumą, – uždarėm IAE, nors vienu metu kažkuri naujokė ES šalis ir parodė mums ženklą kaip elgtis, pasipriešindama ES ponų užmačioms. Deja, tik trumpam. Nes niekas jos nepalaikė. O mus ar ne maža Islandija anuomet palaikė ir pirmoji pripažino? Kažką juk ir mes karts nuo karto galėtume kitiems padaryti – turėtume palaikyti. Bet še tau... Negana to, kad atsukome Gruzijai nugarą, vėl puolame glebėsčiuotis su meška. Tik pasitraukėme nuo kontroliuojančio ir vėl lendame prie jo. Ko... Medaus?
***
      Teko girdėti per radiją, kad Pensilvanijoje egzistuoja labai autonomiška krikščionių bendruomenė: savo ūkiai, sava elektra, važinėja bričkomis, augina ekologišką produkciją, pelningai ją parduoda ir yra turtingi. Toks autonomiškumas uždarė kelioms kartoms kelią tokioms nuodėmėms kaip homoseksualizmas, nekalbant jau apie pedofiliją. Kadangi bendruomenė išties didelė, tai nėra nei kraujomaišos, nei kitokių moralinių išsidirbinėjimų. Žmonės, dirbdami žemės ūkyje, neturi laiko panašiems dalykams. O ir dvasinė atmosfera ten yra tokia švari, kad negali prigyti joks moralinis purvas, nes iš kartos į kartą perduodamas ir nuolat siekiama šventumo. Juk ir Raštas sako, kad be šventumo nė vienas neregėsime Dievo.
      Tad jei kas tvirtina, kad mes negalime apsieiti be didžiųjų valstybių paramos, tas klysta, nes Vakarai padės tik tada, kai mes ryžtingai stosime ginti savo valstybės bei joje gyvenančios lietuvių tautos moralines vertybes, tarp kurių prioritetinis turėtų būti šventumas. O kai kieno siekiamas (bet kokiom priemonėm) progresas, iš tikrųjų yra tiesiausias kelias į regresą!
      Šventumas, tai visų pirma nepakantumas netyrumui, kurį sudaro visos seksualinės nuodėmės, eskaluojamos taip vadinamų ,,mažumų“. Tai ir nuolatinis visuomenės teršimas seksualine informacija – nuogybių viešinimas per įvairias TV ir kai kurias žiniasklaidos priemones, o dabar dar ir itin subtiliai perduodamas reklaminių stendų pagalba gatvėse – vadybininkų, išaugusių be jokio supratimo apie moralę, kursiniai darbai...
     Šokiruojanti bedievystė, ištvirkęs ir vis mažiau puoselėjantis dorovės normas visuomenės elitas, vykdantis antimoralią sekso revoliuciją, lydimą homodrylų paradų, nuogybių demonstravimu viešoje erdvėje, tai ne tas kraitis, su kuriuo galima stoti prieš Dievo ir istorijos teismą! 
      Tad nebūtina ir laukti kažkieno leidimo, kad išvalyti šį purvą. Reikia pasipriešinti, o po to išmiežti bjaurastį, kol ji mūsų neapsėmė. Ir nebūtina žinoti, iš kur tada ateis pagalba, nes tai jau nebebus tikėjimas, nes tikėjimas nėra žinojimas kas ir kaip tave palaimins, t.y. padės krizės metu. Tikėjimas, tai visų pirma Pasitikėjimas, kad Tas, kuris tave atpirko savo krauju ant Kryžiaus, lemiamu momentu ateis į pagalbą. Tik toks tikėjimas, virtęs kasdieniu pasitikėjimu, ir yra vertas Viešpaties akyse. Ir tik toks tikėjimas užaugina drąsą bei dvasios stiprybę, be kurių jokia tauta neišstovės amžių kryžkelėje.
Nėra Dievo baimės tautoje, nėra, o turėtų būti... Šiom dienom per TV vienas žmogelis po škvalo pasakė: ,,Dievulis mus nubaudė...“ Dievulis ar ne, ne tiek svarbu, svarbu, kad tas žmogus turi Dievo baimę, kuri, kaip sako senovės išmintis, yra ,,išminties pradžia“.
      Tik tikėjimas yra ta jėga, kuri pajėgi tautas išvesti į laisvę ir tikrąją Nepriklausomybę!
***
      Jei tikėdami įsakysit šiam kalnui mestis, tai jis ir mesis į jūrą (Mato 21, 21). Taip sakė Jėzus. Nesąmonė, to negali būti pasakysi tu. O gal dar pasakysi, kad ir Kristaus nebuvo? Nebuvo? Tada papasakosiu apie keliautoją Marką Polą. O gal ir... Buvo? Tai klausykis.
      ,,Kartą kinų imperatorius ir Markas Polas nuvyko į vieną kaimą ir ten sutiko nedidelę krikščionių grupelę. Imperatorius buvo labai žiaurus ir liepė savo kareiviams juos išžudyti. Jis dar pridūrė: ,,Prieš nužudydamas aš įrodysiu, kad Dievas miręs, ir Biblija meluoja. Jūsų Biblijoje rašoma, kad jei turėsite tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir liepsite kalnui pasitraukti, jis pasitrauks. Už jūsų kaimo yra kalnas - duodu jums tris dienas, kad jį pajudintumėt!“
      Trys dienos kalnui pajudinti! Markas Polas rašo, kad pirmą dieną tikintieji verkė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ Bet kalnas nejudėjo. Kitą dieną jie surado vieną žmogų, kuris buvo ,,dvasingesnis“ už kitus ir privertė jį melstis, todėl tas visą dieną meldė: ,,Dieve, mes mirsime, pajudink kalną!“ O kalnas vis nejudėjo. Trečią dieną grįžęs imperatorius įsakė savo kariams išrikiuoti tikinčiuosius už kaimo ir nukirsti jiems galvas!
      Tačiau prieš tai jis pasakė: ,,Daviau jums tris dienas pajudinti kalnui, o jis vis dar čia! Jūs neturite Dievo, jūsų Biblija meluoja ir aš noriu, kad jūs mirtumėt žinodami, jog Dievo nėra – todėl privalote paskutinį kartą pasimelsti man stebint! O tada aš jus nužudysiu.“
      Toliau Markas Polas rašo: ,,Šį kartą tikintieji meldėsi kitaip, su tikėjimu! Jie žvelgė į kalną ir liepė jam pasijudinti Jėzaus Kristaus vardu! Imperatoriaus akyse kalnas PAJUDĖJO! Jis tapo tikinčiuoju ir išsiuntė Marką Polą atgal į Italiją, kad pakviestų misionierius skelbti Evangeliją Kinijoje. Dėl šio vieno stebuklo visa Kinija atsivėrė Evangelijai ir šiandien joje yra daugiau nei 100 milijonų tikinčiųjų! Kodėl? Nes Dievas pajudino kalną!
***
      Praeitais metais  Dievas atvėrė neregei moteriai akis. Per maldos susirinkimą Kaune. Štai taip. Misionieriai meldėsi ir įvyko stebuklas.
Netikiu – vėl pasakys kuris... Ir Jėzumi netikiu. Iš kur žinai, kad jis buvo..?
– O iš kur žinai, kad Jo nebuvo? Istorijos vadovėliuose nerašo? Ne tuos vadovėlius skaitai, Bibliją skaityk...
      Praeitais metais Vilniuje ,,Siemens“ arenoje vykusį misionieriaus D. Hatavėjaus kruzeidą per tris dienas aplankė 30 000 žmonių... O ką tuo metu veikė didžiausios mūsų šalies TV? Kaimyninės Latvijos sostinėje, Rygoje, visas tris dienas susirinkimus įrašinėjo ir transliavo TV 3.
      Ar šimtai akyse pagijusių nuo įvairių ligų žmonių, tame tarpe ir vėžio, nėra stebuklas? O gal tai kliūvinys daktarams, jų išdidumui? O gal mūsų valdžiai? Kodėl ,,Siemens“ arenoje nebuvo nei valdžios atstovų, nei premjero, nei mero... Per krepšinio varžybas, už stiklinės sienos, tai kai kurie buvo...
      Tik per šventes į Katedrą nueinam? O išėjus už jos sienų, ir vėl savo... Tikrosios krikščionybės Lietuvoje dar nebuvo. Dar ne... Bet tas laikas nebe už kalnų.
      Grįžkim prie Perlojos įvykių...

Sovietmetį atlaikęs Vytauto Didžiojo paminklas

      Daugiau kaip 700 gyventojų dabar turintis kaimelis didžiuojasi Vytauto Didžiojo paminklu. Sovietiniais laikais skulptūrą bandyta dukart nugriauti. Pirmą kartą ją apjuosė grandinėmis ir traukė arkliais, bet skulptūroje įmūrytos storos metalinės sijos apsaugojo paminklą. Antrą kartą bandyta griauti traktoriumi, tąkart paminklą apgynė susirinkę perlojiečiai.
      Šeštame dešimtmetyje buvo sumanyta paminklą susprogdinti, bet, negavus leidimo, paminklas taip ir liko stovėti. Negana to, 1968 m. jis buvo restauruotas (panaikintos kulkų ir grandinių paliktos žymės), o 1971 metais paskelbtas vietinės reikšmės dailės paminklu.
      Taip ir stovėjo visą sovietmetį tarsi laisvės simbolis Vytauto Didžiojo paminklas, ant kurio lentos užrašyti žodžiai anais laikais įkvėpė ne vieną tautietį.

Naujo Tautos dvasinio Sąjūdžio pradžia

      Kol mūsų šalyje bus gyvas nors vienas doras žmogus, tol šalis gali tikėtis Dievo malonės. Bet yra sąlyga: tauta turi gręžtis nuo daugybės stabų garbinimo prie vienintelio Gyvojo Dievo, Viešpaties Jėzaus Kristaus. ,,Ir jei mano tauta, kuri vadinasi mano vardu, nusižemins, melsis, ieškos mano veido ir atsisakys savo blogų kelių, Aš išgirsiu danguje, atleisiu jos nuodėmes ir išgydysiu jų žemę“ (2 Kronikų 7, 14).
      Laikas pradėti domėtis tuo, kas vyksta aplinkui, nes įkišusio smėlin galvą stručio pozicija, o dar blogiau, užakusios kūdros sindromas, tai terpė veistis įvairiausiems parazitams: burtininkėms ir astrologėms, gėjams ir pedofilams bei panašiems į juos... Kaip taikliai sako rusų patarlė: tykioje kūdroje velniai veisiasi...
      Vien geranoriškų šūkių nebeužtenka! Tauta privalo atgailauti! Visi kiti keliai jau išbandyti!
  ...Judėjimą Garliavoje, apėmusį kone visą Lietuvą ir tame tarpe užsienyje gyvenančius tautiečius, daugelis jau vadina violetine revoliucija. Violetinė spalva, tai atgailos spalva. Tiesos šalininkų simboliu tapusi spalva. Ir tikėkime, kad tai... galutinio Tautos dvasinio, ne smurtinio, prabudimo pradžia.
       Aš tikiu Lietuva!

     A. K. 
2011 0513

2011 m. balandžio 27 d., trečiadienis

Apie Bibliją ir okultinius klystkelius (I)


   
     * Biblija *
(apie 40 autorių 1600 metų rašė Bibliją)

      Visų pirma Biblija – knyga apie žmonių planetą, vardu Žemė, o ne ateivių ar kitų galaktikų astronominius darinius.      
      Biblija – tai šventa, Dievo apreiškimų, duotų žmogui per kelis tūkstantmečius, knyga. Tai dieviškų nurodymų ir pamokymų knyga, tai knyga, leidžianti suprasti ir suvokti Dievą, Visatos ir žmogaus Kūrėją.  
        Ji padeda mums nusiraminti varge, padiktuoja sprendimus, kaip išspręsti gyvenimo problemas, moko neapkęsti blogio, atsako į slapčiausius mūsų poreikius ir veda dvasinės brandos link. Amen! Mūsų gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmų, todėl į gyvenimą turime žiūrėti atsakingai!             
       Gyvenimas tampa gražesniu, kai mes sutinkame Tą, kuris yra gyvenimo šaltinis, ir tik Jis gali paaiškinti savo tikslus ir slėpinius; gyvenimo pilnatvė ir ramybė ateina tada, kai mes pažįstame jo Autorių ir principus, kuriuos Jis mums paliko.      
       Biblija – tai trumpesnių, ar ilgesnių knygų rinkinys, parašytų skirtingais amžiais gyvenusių žmonių, kuriems vadovavo Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, ir Ji žinojo, kaip sudėlioti 66 knygas, – tiek įvairaus storio knygų sudaro Bibliją, – ir kiek dalių įtraukti, o kiek palikti neįtrauktų į Biblijos kontekstą.            
       Pats Dievas mus įkvepia beskaitant Bibliją arba Šventąjį Raštą, todėl logiška manyti, kad mūsų mylintis Kūrėjas turėjo aprūpinti žmoniją instrukcijom ir nurodymais. Ir tegul nieko nestebina tai, kad Biblija išversta daugiau kaip į 1200 kalbų. Tokia yra Biblija, tikinčiojo vadovas ir kelrodė žvaigždė kiekvienam, kuris ryžtasi eiti nelengvu tikėjimo keliu.              
       Turbūt daugelis pripažins, kad žmonijai reikia vadovavimo… Prieš 2000 metų pranašas Jeremijas parašė, kad ne einančiojo valioje pakeisti savo žingsnių kryptį (Jeremijo 10, 23). Tad skaitydami Raštą ir pritaikydami jame esančius principus gyvenime, mes parodome išmintį, kurios žmonės negali įgyti savo pačių pastangomis, nes Biblija yra knyga, atverianti Gyvojo Dievo pažinimą ir vedanti į amžinąjį gyvenimą.             
       Jau anksčiau sutarėme, kad Vienintelis Gyvasis ir tikrasis Dievas yra Jėzus Kristus. O tie, kurie neigia mūsų vienintelį Valdovą Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, yra netikintys ir bedieviai (Judo 4). Todėl tikėdami tokiu Dievo apreiškimu, kokiu mums yra Šventas Raštas, jį vadiname Dievo mums palikta knyga užrašyta taip, kad žmonija galėtų suprasti, – ir ačiū Dievui, kad žmogiškos rankos ir protai ją užrašė, „nes Dievo mintys, tai ne mūsų mintys“, – dėl to ji ir parašyta žmonių rankomis mums suprantama kalba.         
     ***       
      Gal būt kai kam kyla klausimas, ar Biblija tikrai yra Dievo mums palikta knyga? Jei ją parašė žmonės, tai iš kur jie gavo manuskriptus, ir gal jie viso labo tik fantazijos vaisius? Brangieji, jie parašyti Dievo žmonių, kuriems kalbėjo Dvasia, ir Dievas juos panaudojo Švento Rašto užrašymui.              
      Bibliją rašė maždaug 40 autorių (karaliai, piemenys, žvejai, kunigai, valstybės tarnautojai ir kiti). Ji buvo rašoma apie 1600 metų. Archeologija taip pat patvirtina Biblijos autentiškumą. Nepaprastai svarbūs Negyvosios jūros ritiniai buvo aptikti 1948 metais. Jų data – 150, 170 m. prieš Kristų. Juose yra visos Senojo Testamento knygos ir jų ištraukos, – nėra tik Esterės knygos, – ir visos jos patvirtina Biblijos tikslumą.
      ,,Didieji“ dieviškumo „mokytojai“ mano, kad beveik visos senovinės knygos, įskaitant ir Bibliją, buvo parašytos simbolių kalba, suprantama tik išrinktiesiems. O Biblija sako, kad „(Mes) nekraipome Dievo Žodžio, bet atskleisdami tiesą, pristatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“, 2 Korintiečiams (4, 2). 
    Dar vienas įdomus archeologinis radinys, patvirtinantis Biblijos autentiškumą – tai Rozetų akmuo. Jį 1779 m. Egipte aptiko Napoleono mokslininkai. Jame yra užrašai trimis kalbomis: heroglifine, demotine ir graikų, jie padėjo atskleisti heroglifų supratimo paslaptį, o jų supratimas padėjo patvirtinti Biblijos tikrumą. Todėl manau, kad tiek šimtmečių išsilaikiusią knygą tikrai galima laikyti Dievo įkvėpta, ir ji pati sau neprieštarauja.            
     ***                      
      Keli pamąstymai apie Šventojo Rašto interpretavimą. Skaityti ir interpretuoti Bibliją be Jėzaus dvasios, tai tas pats, kas saulėtą dieną žiūrėti į žvaigždes be teleskopo turint tikslą jas įžiūrėti… Tad ir rezultatas lygus nuliui. Apskritai, Bibliją skaityti kaip literatūrinį kūrinį, tai tas pats, kas ,,Mobį Diką“ skaityti kaip vadovėlį banginiams gaudyti!
      Šventąjį Raštą aiškinti gali tik žmogus, turintis savo širdy Mokytojo dvasią. Tai Jėzaus dvasia, o kaip gauti šią dvasią, parašyta Jono Evangelijoje 3:3-7.             
      Širdimi ir jausmais suprasdami žmogų, mes mylime. Dievas yra Meilė, tad skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą reikia širdimi, tai kol kas geriausias teleskopas – prietaisas pamatyti gyvenime sunkiai įžiūrimus dalykus, bei suprasti Mokytojo meilės kalbą!             
       Apie 3000 vietų Biblijoje byloja apie Dievo Dvasios buvimą joje: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“, 2 Timotiejui (3:16–17). Ir kitoje vietoje: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus…“ Hebrajams (1, 1).
     ***     
     Lietuva niekada nebuvo krikščioniška… Lietuvos kultūros dalis – vaikščiojimas į Bažnyčią, o Amerikos – atgimimas iš aukšto. Vaikščiojimas į Bažnyčią tavęs nepadaro Dievo vaiku. Kaip įėjęs į garažą netapsi vairuotoju, taip ir nusipirkęs Bibliją, netapsi krikščioniu.             
       Ne tradicijos gelbsti žmogų, bet Jėzaus pažinimas. Tik bendrystė su Juo, draugystė ir artimi santykiai su Gelbėtoju, dėkingumas Jam daro tave Dievo vaiku. O Biblija padės tau pažinti ženklus ir daryti sprendimus einant tikėjimo keliu. Bet žymiai svarbiau pažinti Biblijos Autorių, Alfą ir Omegą, Pradžią ir Pabaigą, Visatos Kūrėją ir Viešpatį Jėzų Kristų. Šie artimi santykiai su Juo ir apspręs tolimesnį tavo likimą: „Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį“ (Hebrajams 2, 1). 
       Skaitykime Bibliją pagarbiai, nes Biblija yra žmogui, o žmogus – Dievui. Todėl Raštas, Dievo Žodis yra labai brangintinas, nes ne tik pasaulį Dievas pajungė žmogui, bet ir Sūnų atidavė ant kryžiaus, kad išvaduotų tuos, kurie, bijodami mirties, visam gyvenimui buvo patekę į vergiją, (Hebrajams 2:15,16). Iš tiesų Jam rūpėjo ne angelai, o Abraomo palikuonys (t. y. mes, žmonės).             
       Ir kitoje vietoje: „Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį…“. Arba: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ar žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?“ Hebrajams (2:5, 6).
     Štai, kaip Tėvas pagerbė žmogų, net iškentė, kai niekino Jo Sūnų, kad tik išpirktų žmogaus sielą: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų (fizinei mirčiai), kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ Jono (3, 16).            
     ***                  
      Skaitydami nuolatos Raštą, mes skaistiname savo sielą, mintis, išvalome protą nuo teršalų, plūstančių iš įvairių informacinių šaltinių. Tas, kas Bibliją skaito ne pirmą dieną, supras, ką aš noriu pasakyti apie proto atnaujinimą ir dvasios pamaitinimą Dievo Žodžiu. Pradžioje dvasiniai pamatai, ir tik po to – ekonomika. Todėl, kalbėdamas apie dvasinę ir fizinę širdis, ir minėjau, kad ne TV reklamom žmogus gyvas, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, (Mato 4, 3). Pamaitinę savo dvasią, suvokę kas yra žmogus, iš ko jis susideda, galime judėti link ekonominio gerbūvio tiek mūsų tautoje, tiek kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime.             
       Šiais laikais taip pat gyvena Dievo pranašai, ir aš tikiu, kad M. Mažvydas ir buvo Dievo siųstas pranašas mūsų tautai, bet, deja, kaip ir daugelis kitų pranašų, liko nesuprastas ir žiauriai atstumtas. Nors pasakykit man, koks tikras pranašas gerbiamas savo Tėvynėje?           
      Bet ir dabar, kaip ir Senojo Testamento laikais, taip ir dabar Dievas turi pasilaikęs kiekvienoj tautoj „savo 7000 žmonių“, ištikimų, kaip Elijas. Ir Jis vis dar ieško tyros sąžinės žmogaus, kuris atsilieps į kvietimą sekti Juo ir atsižadėti savęs…             
      Šitoje vietoje tiktų ir toks apreiškimas, – ar žinot, kad yra trečias eucharistijos punktas, po duonos laužymo ir vyno gėrimo? Koks? Tai dalijimasis kryžiumi arba kryžiaus „laužymas“ – Evangelijos skelbimas, gyvenimas atsižadėjus savęs dėl savo tautos ir jos išlaisvinimo iš baimės ir vergystės pančių!             
      Jei ano meto dvasininkija būtų stengęsi po krikščionybės įvedimo Lietuvoje skelbti Evangeliją taip, kaip ragino Martynas Mažvydas, per kurį Dievas atėjo į mūsų tautą ir paliko jai raštijos paminklą – stebuklą, vardu ,,Katekizmas“. ,,Katekizmas" tai Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukų iš Evangelijų ir Apaštalų laiškų.
      Jei ano meto dvasininkija nebūtų draudusi skaityti Šventąjį Raštą, kurį tais laikais išleido ir paskleidė protestantas Radvila Juodasis, tai mūsų tauta dabar būtų kitame moraliniame ir ekonominiame lygyje, – gal net nevartotume tokių terminų, kaip „babatukas“, ir juo labiau, tokio arsenalo keiksmažodžių iš Rytų, nekalbant jau apie purvinos moralės srautus iš neo Romos imperijos Europos Sąjungos. Bet yra taip, kaip yra – krikščionybė susipynusi su pagonybe; sveikas kūdikis su kaklą apsivijusia, pamėlynavusia virkštele – pagoniškų tradicijų bambagysle… Ir to išdavoje turime pseudo krikščionybę.            
     ***   
      Daug kur pasaulyje – įvairiu laiku, įvairiais amžiais vyko Dievo prabudimai, kurių metu Dievo Karalystė nužengdavo į tautas, atskirus miestus, bažnyčių bendruomenes. O štai dabar, laikų pabaigai atėjus ir ženklams patvirtinant, pvz. Izraelio valstybės atkūrimas 1948 metais ir vėtytos mėtytos žydų tautos grįžimas į istorines žemes, tikiu, kaip su „Katekizmu“ 1547 metais, taip ir dabar, praėjus daugiau kaip 450 metų, Dievas vėl atėjo į mūsų tautą su dovanom, ir viena jų – laisvė. O kita – prabudimas, ir manau, kad dabar yra tikrojo prabudimo priešaušrys.        Įvairiu metu, prasidėjus prabudimams, Dievas į kai kurias tautas atėjo per baptistus, kai kur per metodistus (broliai Vesliai); kitur – per sekmininkus (Azuzos gatvės prabudimas). Pas mus (antrą kartą po M. Mažvydo) Jis atėjo per katalikus, – kaip norėjo, taip ir atėjo... „Tikėjimo Žodis“ pažadino snaudalius ir jie, kaip matau, nežada užmigti.             
      Viešpačiui ne konfesijos ar jų skirtumai svarbu, – Jis ieško žmogaus, tautos širdies ir tikiu, Jis rado paprastą, ištvermingą, šimtmečių šimtmečiais išstovėjusią mažą, niekuo neišsiskiriančią tautelę, kuri amžių kryžkelėje liko nesutraiškyta ir nenugalėta, – gyvybingą, laisvę mylinčią ir trokštančią matyti permainas, reiškia, nepraradusią tikėjimo, o tai mielas kvapsnis Viešpačiui, nes be tikėjimo negalima patikti Dievui.             
      Tikėjimas, Viltis ir Meilė – tai dieviškos tautos laisvės ir nepriklausomybės laivo, plaukiančio per atšiaurius ir rūsčius amžių verpetus ir audras – burės!            
      Esu skaitęs ne vieną pranašystę apie Lietuvą, pavyzdžiui, O. Milašiaus regėjimą apie Lietuvą, kaip Šiaurės Atėnus. O ir pats esu jų užrašęs, nekreipdamas dėmesio į tam tikrų visuomenės veikėjų išsakytas nuomones apie Dievo kalbėjimą Jo žmonėms... Ir turiu viziją apie Lietuvą, apie jos tautą, besidalinančią didžiausiais savo krašto turtais – dora, meile, viltimi, tikėjimu, ir svarbiausia – Dievo Žodžiu ir Evangelija su aplinkinėmis tautomis iš Rytų ir Vakarų, ir tai mane be galo džiugina. Ačiū Dievui už tai!        
      Mes, kaip valstybė, tik nesenai atgavome nepriklausomybę, ir ji yra Dievo dovana: turime savo kalbą ir tris milijonus žmonių, galinčių pakeisti tautos likimą. Pradžiai gavome „Katekizmą“, o dabar galime paimti į rankas naujai atspausdintas Biblijas ir pakeitę savo likimus, papasakoti kitiems, kas ir kaip įvyko mūsų gyvenimuose.             
      Biblijoje pakanka žinių bei patarimų dėl tokių dalykų, kaip sėkminga santuoka, kelių visuomenės degradavimui užkirtimas, ar pamokymų, kaip įsigyti bei išsaugoti draugus… Šie patarimai žymiai pranoksta Deilo Karnegio ar Džozefo Merfio patarimus, bei daugelio kitų psichologų, koledžų profesorių dėstomas disciplinas.             
      O jei daugiau įsigilinsime į Biblijos dalį – Naująjį Testamentą, pamatysime, kad tai neišsemiamas vandenynas kiekvienam, kuris trokšta gyvybės vandens, tiesos ir sveikos nuovokos einant link amžinybės!          
                                                                                    
       B. d.                                                                                      

2011 m. kovo 22 d., antradienis

Dievo standartai


Taigi... standartai ( 2009 m. žodis bažnyčių lyderiams)         
 
      Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Viengimį Sūnų… Dabar Jėzus sėdi Tėvo dešinėje, bet mes ne vieni – turime Šventąją Dvasią, kuria ir esame užantspauduoti amžinybei. Ir tikiu, kad Ji vis dar kalba mums apie plataus kelio pavojų...
      ***
     Nesvarbu, kaip vadinasi tavo bažnyčia, keisk nekeitęs pavadinimo, niekas nepasikeis. 
     ,,Savo širdis, ne rūbus persiplėškite. Man nereikia jūsų deginamųjų aukų, Man reikia jūsų širdies. Sudužusios širdies Aš neatstumsiu“ – sako Viešpats.
     Tikrieji teisieji nyksta žemėje ir niekas dėl to nesisieloja – mūsų religijos mokytojai pernelyg myli pasaulį ir prisitaiko prie jo, – jie mėgsta pirmas eiles susirinkimuose, žemiškąsias gėrybes ir siekia sau garbės. Nors jie pašaukti kentėti su Kristumi, tačiau nedelsdami traukiasi, išgirdę bet kokį mažiausią priekaištą. 
      Jei jūs sakote: ,,mes norime tiesos, mes norime žmonių su Šventosios Dvasios dovanomis, bet pamatę Jos pasireiškimus Bažnyčioje, apkalbinėjate ir išmetate tuos žmones iš bažnyčių, – jūs kryžiuojate Kristų. Jūs sakote: ,,tai velnio darbas, jame veikia piktoji dvasia“, ir tuo save pasmerkiate, nes skaudinate Šventąją Dvasią. 
       Sieliškumas dominuoja, o svarbiausio ko reikia Bažnyčiai, Dievo baimės ir pagarbos Jam nėra! Ką jau kalbėti apie vaikščiojimą Šventosios Dvasios dovanose... Žmogaus užimama vieta, jo specialybė ir išsilavinimas labiau vertinami nei tų žmonių vaikščiojimas su Dievu (tikrasis dvasingumas) – taip mes panašėjame į pasaulio, bet ne į Apaštalų darbų herojus...
       Nėra tokių melagių, kaip mes, – praeiname pro žmogų, paplekšnojame jam ranka per petį ir sakome: ,,viskas gerai, brolau“, ir nueiname, o tiesos nesakome – žmogus apsikabinęs nuodėmę eina į pragarą, o mes sakome: ,,nieko tokio…“ Ar nežinai, kad tas, kuris mato brolio (sesės) nusikaltimą, jau dalyvauja jame. Tu esi to žmogaus nuodėmės dalininkas. Ir jo kraujo gali būti pareikalauta iš tavęs. Kodėl tu turėtum eiti į pragarą, krikščioni? Kodėl?
      Nėra Dievo baimės mūsų tarpe, gyvename nesusituokę, o kalbame apie pripildymą Šventąja Dvasia? Meluojame, nesakome tiesos. 
       Simpatijos ir antipatijos mūsų tarpe, giriamės savo darbais, kai šalia stokojantis brolis arba sesuo ir sakome: ,,ateik kitą kartą“.
      Organizuojate tūkstančių tūkstančius kainuojančias keliones, į kurias važiuoja draugų draugai, o šalia žmonės eina į pražūtį, alkstantys, trokštantys, neradę teisybės. Kiek kartų pamaitinai beturtį, nuvažiavai į ligoninę, kiek kartų išsižadėjai savojo ,,aš“, savojo egoizmo?
      Moterys bažnyčiose valdingai bei pakeltu tonu visų akivaizdoje kritikuoja savo vyrus, vaikai vadovauja, o vyrai vaikšto Achabo dvasios pilni. Gėda.
     Padlaižiaujame – o tai yra veidmainystė. Nesakome tiesos prie keturių akių, bet skundžiame lyderiams ar pastoriui norėdami įsiteikti. Antpečių trokštame?
     Jūs žudote (kol kas tik liežuviais) Dievo pranašus, slopinate teisybę, nes pamėgote melą, velnias jums draugas – viena koja pas Dievą valtyje, kita koja kitoje su Mamona prie šono, ir tikitės likti nenubausti?
     Jūs, pastoriai, mokytojai ir pamokslininkai, nenaudokite sakyklų viešai kritikai, nežeminkite žmonių. Kur viešas pažeminimas, ten bus ir viešas atsiprašymas!
     Paleistuvystė – bažnyčios lyderiai paleistuvauja, gyvena susidėję, to nesigėdija, neatgailauja.
   Stabmeldystė – jūsų giminaičių ir jūsų pačių užimama vieta aukštuomenėje.
     Nesąžiningumas jūsų tarpe – parduodami vištą sakote, kad tai – žąsis. Melagiai. Sakote: ,,Mes esame turtingi ir nieko nestokojame!“, o nežinote, kad esate skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir pliki! (Apr 3, 17).
     Buriatės į krikščioniškus ratelius – ten padlaižiaujate vieni kitiems ir apkalbinėjate vieni kitus.
     Jūs geriate alkoholinius gėrimus (vestuvėse ir vakarėliuose liejasi alus, vynas ir šampanas) ir sakote: ,,tai viena taurelė, nieko nepakeis...“ Šėtonas budi prie tos taurelės – neatsisakysi dabar, neišstovėsi ateityje, kai bus supurtyta visa tai, kas turi būti supurtyta ir sudrebinta.
     Sapfyra ir Ananijas krito visų akivaizdoje, Viešpats juos ištiko mirtimi. Ar jūsų auka tam, kad įsiteikti?
  Jūsų elgesys daro demoralizuojančią įtaką pasauliui. Pasaulis geria dėl to, kad mes geriame. Pasaulis rūko ir vartoja narkotikus dėl to, kad mes taip darome. Pasaulis žudo ir smurtauja dėl to, kad mes žudome (liežuviais) vienas kitą. Pasaulis paleistuvauja, nes mes paleistuvaujame – kūne ir dvasioje. Negi manote, kad taip darydami įeisite į Tėvo Karalystę? Neapsigaukite! Galite dabar gerti, rūkyti, apkalbinėti, nes ten, kur kai kurie einate, to nebebus! Kodėl tu turėtum eiti į pragarą, krikščioni? Kodėl? 
  O virš viso to – savęs aukštinimas kitu atžvilgiu, – matuojame savo matu – kas iš mūsų protingiausias, talentingiausias, o gal turtingiausias bus vedliu? Puikybė sėdasi į Dievo sostą. Neskaistumas ar girtuokliavimas prieš puikybę – kaip uodo įkandimas.
   Puikybės esmė – varžymasis. Dvasinis vėžys – išdidumas mūsų tarpe, konkurencija su tikslu perimti valdžią – kas bus lyderiu. Ar ne išdavikais turėtų būti vadinami tokie? Kol jūs kovojate tarpusavyje, pasaulis eina į pražūtį.
     Kur mūsų nuolankumas, pasiaukojimas, paprastumas ir pamaldumas? Priimame žmogų ne pagal dvasią, o pagal kūną. Palikit simpatijas ir antipatijas! Priimam vienas iš kito pagyras, o tiesos nesakom – veidmainiaujam. Priimam skundus viens prieš kitą – žudom. 
     ***   
     Dėl to (be sargybinių) bažnyčios pilnos dvasinės nešvaros, ėdančios ją iš vidaus, o ir okultizmas bei klaidžiamoksliai beldžiasi į duris, ir jau vilkai avių kailiuose vagia avis. ,,Kodėl nėra sargybinių (pranašų) Lietuvoje“ – klausiate? Todėl, kad juos išvarėte iš bažnyčių. O dar norite Prabudimo...
     Daug kur Šventoji Dvasia išėjo, nes atėjo kontrolė. Žmonės, turintys kontrolės dvasią, į prabudimą neįeis. Privalu prisiminti, kad kiekvienas, kuris nepaklūsta Viešpaties nustatytai tvarkai, bus patrauktas iš kelio – net iki mirties.
     Pasikviečiat sau mokytojų, kad dūzgentų ausyse, bet Dievo siųstus žmones atmetate. Negerbiat ir neatpažįstat patepimo bei pateptųjų, vertinate pasaulio dovanas, o dieviškąsias atmetate.
     Daugelio bažnyčių skiriamasis bruožas – anglų kalbos mokėjimas. Bet kur Šventosios Dvasios kalba? Bažnyčia be Šventosios Dvasios dovanų, lyg kalėdinė eglutė be papuošalų. Todėl bažnyčios ir tuščios! Ir veltui budi sargybiniai, jei Viešpats nesaugo...
     „Baikit laikytis schemų ir tradicijų, klausykit Mano Dvasios! Statykit širdies bažnyčią, o dėl išorės Aš pasirūpinsiu”sako Viešpats.
     Jūs, ganytojai, apkalbinėjate ne tik tarpusavyje, susirinkę, bet ir savo lovose, pasakodami žmonoms tai, ko Viešpats neleido sakyti. ,,Nuolat išduodate Mano paslaptis, tai kaip Aš galiu jumis pasitikėti?” – sako Viešpats.
     Jūs, pastoriai, nelaikykit dirbtinai pririšę savo avių prie gardo. Leiskit žmonėms daryti savarankiškus pasirinkimus. Šventoji Dvasia – mūsų Mokytojas, Ganytojas ir Vadovas.
     Nešvaistykite brangaus talento (pinigo) tenkindami akių geismą, – pirkdami nereikalingus ar prabangius baldus, daiktus. Nešvaistykite pinigų beprasmiškai puošdami savo namus. Neleiskite pinigų tam, kad sužadinti žmonių susižavėjimą ir pagyrimą. Kol tu viską gerai darysi sau, žmonės girs tave, girs tavo puikų skonį, tavo dosnumą, svetingumą. Tačiau nepirkite jų pritarimo tokia brangia kaina. Tenkinkitės garbe, kuri ateina iš Dievo!
     Jūs, ganytojai, nelinksminkit savo klausytojų, o kalbėkit tiesą, tiesą ir vien tik tiesą. Apie tai kad ,,daug pašauktų, bet mažai išrinktų“. Išsigelbės ne tie, kurie pažinos Bažnyčios pastorių, gers pas jį vakarais arbatą ir saldžiai kalbės, – išsigelbės tie, kurie vakarieniaus su Viešpačiu ir klausysis Jo pagyrimų.
     Išgelbėjimas priklauso nuo asmeninės pažinties su Gelbėtoju ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
     Nepamirškit, kad šis laikas – paskutinis ir kito nebebus. Taip sako Viešpats: ,,Ištiesinkit kelius, išvalykit širdis, gręžkitės į Mane, nuolat ieškokite Mano veido ir Aš būsiu jūsų tarpe, o jūs būsit Mano vaikai“.
     O aš Dievo ir Jo angelų akivaizdoje sakau – pats svarbiausias Dievo paliepimas – skelbti Evangeliją žūstančioms sieloms, žengiančioms į pragarą.
     Ar ir dabar tebeprašysite Šventosios Dvasios dovanų, jėgos ir patepimo?
  O kad mano tauta klausytų Manęs, kad eitų Mano keliais! (Psalmių 81, 13); (2 Kr 7, 14).

   P. S. Kada tie, kurie bažnyčiose sėdi priekinėse eilėse atsisės į paskutines, tada prasidės Prabudimas. 

            A. K.
      2009 01 29 
  



2011 m. kovo 21 d., pirmadienis

Apie santykius

                           
         Apie santykius: meilę ir geismą
          
        Kartais net įdomu, kiek toli gali pažengti Biblijos interpretacijos kai kuriais, joje aiškiai išdėstytais punktais, nors ir nelabai patogiais kūnui. Tai, kas Biblijoje įvardijama kaip nuodėmė, kai kur vadinama viso labo tik prieštara, panašiai kaip homoseksualizmo nuodėmė tam tikruose visuomenės sluoksniuose įvardinama tik kaip genetinė modifikacija… Taigi, geranorišką kritiką pradėsime štai nuo ko...
      Žmogus Rašte visų pirma įvardintas, kaip trijų dimensijų būtybė, – dvasia, siela ir kūnas (1 Tesalonikiečiams 5, 23). Kas gera kūnui, nebūtinai gerai dvasiai.
     Sutikime, kad žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė, o atgimęs iš aukšto žmogus (Jono 3, 7) turi ir vidinį liudijimą, kas gerai, o kas ne, – Tėvo įsakymai įrašyti Jo vaikų širdyse.
      Šiais laikais, kai pasaulyje liberalėja viskas kas moralu ir savo laiku buvo nepajudinama, – fundamentalios dorovinės tiesos, – nenuostabu, kad Kristaus dvasiai priešingas mokslas bando nepastebimai prasibrauti ne tik į visuomenę, bet ir Bažnyčią.
      Ne paslaptis, kad veiksmo pradžia yra žmogaus mintys. Didysis gundytojas labai meistriškai išnaudoja kiekvieną skausmo klavišą žmogaus jausmų klaviatūroje. Ypatingai jis mėgsta minorines tonacijas, kai žmogui sunku, kai išsiskyrimo, skyrybų, netekties skausmas prislegia žmogų, ir štai piktasis jau čia.
      Ką jis dažniausiai siūlo? Ogi greitą išeitį iš bet kokios sudėtingos ar skausmingos situacijos. Štai jo dvasiniame meniu dominuojantys, dažniausi patiekalai: vietoj kantrybės – alkoholio gurkšnelis; vietoj paguodos ieškojimo pas gyvą Asmenį, kokiu tikintiesiems yra Jėzus Kristus – nikotinas arba svetima moteris lovoje. Greitas bet kokių problemų sprendimo būdas, tai jo mėgstamiausias ginklas, kurį jis meistriškai naudoja nuo Adomo laikų: o gal Dievas nuslėpė tiesą ir viskas bus gerai?.. 
      Panagrinėkim. Mintimis ir jausmais, o po to ir veiksmais, labai svarbu budėti septintojo įsakymo atžvilgiu. Mes gyvename pasaulyje, kur amoralumas vis didėja ir plinta. Ir turėtume būti atsargūs dėl įvairių gundymų, supančių mus visur, kur mes būname tarp žmonių, nežinančių Dievo ir Jo nebijančių – žmonių, kuriems paleistuvystė bei netvarka intymiame gyvenime tapo norma.
      Brangieji! Į visuomenės sąmonę yra pilama didžiulė dvasinių nuodų gausa, kurią galima būtų apibūdinti trim raidėm, – SSS. Tai smurtas, seksas ir sensacijų troškimas! Iš tos pačios serijos poligamija ir poli šeimos.
      Todėl šventą aklumą ir kurtumą bjaurasčiai ne tik kad galima, bet ir būtina įsigyti šiais paskutiniaisiais laikais, nors ir už visus pinigus, nes šventumas yra neįkainojama Dangiška valiuta, – be šventumo mes ir Dievo nematysime.
      Turėti skaisčias mintis būtina visiems – jaunuoliams ir jaunuolėms, vyrams ir moterims, turintiems šeimą ir viengungiams, paprastiems bažnyčios nariams ir tarnautojams…
      Ypač turi budėti mūsų vaikinai ir merginos, o taip pat paaugliai, įžengiantys jaunystėn. Bręstant jie pradeda suprasti lytinius klausimus ir dažnai prieš nesuprantamą ir neištirtą gyvenimo sferą  jų širdis apima jauduliai, o ir gundytojas kur buvęs, kur nebuvęs, jau prie slenksčio. Jis deda visas pastangas, kad nutrauktų visas uždangas, slepiančias intymaus gyvenimo paslaptis, o paskui jį demoralizuotų – pradžioje dvasiškai, – mintimis bei jausmais, o vėliau ir fiziškai.
      Ir rezultatas toks, kad jauni žmonės prieš tuokiantis jau būna ,,raštingi“ – sugadinti ir susitepę, praradę mergystės garbę ir jaunuolišką skaistumą; viso to pasekmė – laimės praradimas, na ir dvasinės pagirios – sėja ir pjūtis į savo gyvenimą, taip pat į savo vaikų ir vaikaičių likimą, padarys savo – prakeikimai gali tiek sueit į tavo ir tavo šeimos gyvenimą, kad ir iki ketvirtos kartos teks kuopti, jei laiku neatsipeikėsi…
      Ar norime taip toli spjauti į savo ir savo vaikų likimą? Paklausit, iš kur tai? Iš to paties Švento Rašto: Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams dantys atšipo… (ST, Ezechielio 18, 2). O viskas prasideda rodos visai „nekaltai“, – iš pradžių nuo neskaisčių, – pradžioje proto, o vėliau ir širdies minčių.
      Ne paslaptis, kad mintys iš proto, kuris yra sielos prerogatyva, pereina į širdį (dvasią): Kokios jo sielos mintys, toks ir jis… (Patarlių 23, 7). O po to tik vienas žingsnis iki norų išsipildymo. 
     Epikūrizmas ir hedonizmas itin propaguojamas mūsų visuomenėje. Gal kas pasakys, kad reikia išsidūkti, na o po to, laikui atėjus, atgailausiu, ir viskas bus gerai… Ne, nebus gerai. Kodėl? Todėl kad Raštas, Dievo Žodis nedaro reveransų nuodėmei. Nuodėmė ir yra nuodėmė, nesvarbu, kokio ji dydžio, kaip iš pažiūros nekaltai atrodo, ar panašiai. Dievas nemėgsta racionalizacijų šia tema, – Rašte viskas įvardinta aiškiai ir bekompromisiškai. Kurioje vietoje, paklausit?
      Atsiverskime 1 laišką Korintiečiams, kurį parašė apaštalas Paulius, - ar bereikia didesnio autoriteto, - ir paskaitykime: A,,r nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,  <...> nepaveldės Dievo karalystės" (1 Korintiečiams 6:9-10).
***
      Kodėl ŽIV ar seksualiniai nusikaltimai šiais laikais progresuoja ir darosi savo pobūdžiu nebenuspėjami? Imdamas padėvėtą nuotaką arba jaunikį, imi ir jų buvusių partnerių nuodėmes kaip kraitį! Štai, kodėl reikalingas pastovumas ir ištikimybėkad tokios vestuvės, vietoj laimės, netaptų nelaime – matomų ir nematomų ligų priežastimi! Juk ir medikai pripažįsta, kad daugelio ligų priežastis – negaluojanti žmogaus dvasia.
      Ar serganti šeima išstovės? Paklausit prieš ką reikia išstovėti? Ogi prieš gyvenimo audras, tokias kaip ginčai, jausmų atšalimas, nuomonių neatitikimas, gal ir pasibarimas, jau nekalbant apie badą, karą, marą… Ar tokia valstybė, pilna nesveikų šeimų, – išstovės? Manau, kad nereikia klausti prieš ką...
      Juk toks svarbus žmogaus bruožas, kaip ištikimybė, yra susijęs ir su laiko sąvoka. Tik per tam tikrą laiko tarpą galima subrandinti patikrinti ištikimybę šeimoje, tarnyboje ir t.t. O čia koją pakiša partnerystės įstatymas: du metai su viena, trys metai su kitu… Kaip ir ką patikrinsi per tokį trumpą laiko tarpą?
      Kas formuoja ištikimybę, nuo ko ji priklauso?.. Nuo charakterio tvirtumo – jei charakterio pamate yra geros kokybės ,,cementas“ – tokios dvasinės vertybės kaip pastovumas, ištikimybė, pagarba vienas kitam, meilė, – tai tokio žmogaus gyvenime bus geri vaisiai. Jei mylėsi Dievą, mylėsi ir žmogų! Mylėti – tai dalytis subrandintais vaisiais, o ne nuograužom! 
     O gyvenimas yra Dievo dovana, kuri prasideda nuo apvaisinimo, ir tolimesniuose gyvenimo etapuose – vaisių dalinimo!
    Ir amžinybės požiūriu, ir realiame gyvenime, dvasinės vertybės yra svarbesnės nei materialios, tad jų neperteikdamas artimiesiems, savaip apvagi juos, – skriaudi dvasiškai!
      Tai dvasiniai dėsniai, ir jie yra nepakeičiami, kaip ir Niutono atrasti gravitacijos, kurie nėra Dievo pamesti, bet sukurti! Padaryk kam nors gera, ir tau sugrįš gėris, kurį padarei. Jei ne šiemet, kitąmet. Padaryk bloga, pjausi tai, ką pasėsi! Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė…
      Žmogau! Manai, kad būsi gudresnis ir sukūręs šeimyninę komuną laimėsi prieš Kūrėją? Nelaimėsi, – ne ta svorio kategorija! Na, ir naikintojas nesnaudžia, jo veiklos rezultatai akivaizdūs. Kokie, paklausi? Kad ir rugsėjo 11 –osios įvykiai Niujorke. Arba gausus skyrybų ir savižudybių ,,derlius“ mūsų šalyje! Taip pat eksperimentai mūsų jau minėtos ir, ačiū Dievui, neįteisintos partnerystės – neopaleistuvystės tema ir t. t.
      Tad seksualumas yra Dievo dovana, skirta pasišventus visą gyvenimą truksiančiai heteroseksualiai santuokai. Viso kitos seksualumo apraiškos peržengia Dievo nustatytas ribas ir todėl yra nepriimtinos, nes nuodėmingos!
***
      Ne Da Vinčio kode yra atsakymas į begalinius žmogaus ieškojimus bei Tiesos racionalizacijas, bet Adomo prigimtinėje nuodėmėje. Visų užkoduotų rebusų bei klausimų išsprendimas yra Meilė, su kuria tu atrakinsi bet kokį kodą ir gausi atsakymus į visus tau rūpimus klausimus, nes Dievas yra Meilė!
      O dėl jaunavedžių, ir ne tik, intymaus gyvenimo, – verta žinoti, kad svarbiausias lytinis organas yra smegenyse.
      Dar apie galimą žmonų perteklių ir mylėjimo visų vienodai… Žemėje yra daugybė valiutų įvairiais pavadinimais, ir dirbtinis jų sukryžminimas, suvienodinimas niekam neatnešė ir neatneš jokios naudos. Dirbtinai išvesti dariniai tokiais ir lieka…
      Bet yra ir visai kitos rūšies valiuta, Dangiškos spalvos ir prabos, vertybės, kurios neapmokestinamos, tai, pasikartosiu – meilė, gailestingumas, ištikimybė, pagarba. Jos fiziškai neapčiuopiamos, bet patikėkit, jos pačios vertingiausios ne tik žemėje, – o kadangi tai nenykstantis turtas, ir Danguje!
      Yra du bankai žmogaus gyvenime, – į vieną mes dedam, iš kito daugelis tik imam! Vienas žemėje, kitas – Danguje!
      Dėl seksualinių iliuzijų ir jų sukeltų galimų problemų šeimoje ar viengungio gyvenime… Yra tokios sąvokos kaip frustracija ir sublimacija. Jei negali patenkinti savo poreikių, pradėk kurti, perkeisk vienos rūšies energiją į kitą. Sportuok, dirbk, kad nuovargis ateitų į tavo kūną. Pažabok savo fantazijas ir kūno norus, nes nuo persisotinimo žuvo ne tik įžymūs žmonijos atstovai, bet ir ištisi miestai, pavyzdžiui, Pompėja.
      Ant neseniai atkasto šio miesto sienų freskų pavaizduoti iškrypę lytiniai santykiai. Ar tai ne rimtas, vėl ir vėl nuskambantis, įspėjimas ateinančioms kartoms apie slaptus kai kurių bažnyčios ir visuomenės narių laisvalaikio užsiėmimus bei persisotinimą jais!?
      Šventajame Rašte paminėti Sodoma ir Gomora, bet ir Admos bei Seboimo miestai, buvo didžiausi homoseksualizmo židiniai anuometiniame pasaulyje. Todėl Dievas ir sunaikino juos ugnimi (Pakartoto Įstatymo 29, 23).   
   ,,…Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; <...>. Jos kėlėsi puikybėn ir darė bjaurystes mano akivaizdoje. Todėl Aš sunaikinau jas" (ST, Ezechielio 16, 49-50). 

      Šiuos visuomenės dvasinio surambėjimo požymius dabar ir stebime.
      Dar yra senatvės demencijos požymiai, ypač apie 50 metus, kai noras poruotis pralenkia sveiką protą, arba liaudiškai kalbant, žilė galvon – velnias uodegon. Ir nenuostabu, juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Korintiečiams 11, 14).
      Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos! – įspėjo Dievas pranašo lūpomis Izraelį (Ozėjo 4, 6). Šis įspėjimas taip pat galioja visoms tautoms bei rasėms.
      Bet ne, žiūrėk, vis atsiranda revizorių arba naujųjų Lietuvos knygnešių bei įvairių etikos sergėtojų, kurie bando racionalizuoti ne tik Bibliją, bet ir žmonių tarpusavio santykius, moralės principus, net iki žmogaus išsigimimo (betrūksta tik anatomijos ir fiziologijos vadovėlius perrašyti ir nurodyti, kad vaikai gimsta per užpakalį)...
      Brangieji, kas tai? Ar tik ne paskutiniai laikai pasibeldė į mūsų duris…
      Moralinės kompetencijos nebuvimas, manyčiau yra mūsų visuomenės ir, apskritai, visos žmonijos priešas Nr. 1. Nežabotas gašlumas, sklindantis iš TV ekranų, laikraščių puslapių… Agresyviai propaguojamas palaidas seksas, neturintis jokių moralinių svertų, nors jie ir įvertinti, ir aprašyti, belieka tik pradėti mokytis, o išmokus bent jau stengtis vykdyti tai, ką išmokai.
      Kai kas paklaus, kodėl negerai nesantuokinis seksas? Todėl, kad Kūrėjas sukūrė ne tik žmogų, bet kartu ir fizinius bei dvasinius dėsnius. O dvasiniai, nematomi dalykai byloja kur kas garsiau, nei matomi, fiziniai, ir jie įspėja, kokiose sferose geriau net ne eksperimentuoti!
      Pavyzdžiui, sąžinė. Ar labai gerai jaučiamės, kai užgaunam nekaltą žmogų. Ar ji nekalba garsiau už radiją… Bet juk ji nematoma!? – gal pasakys kuris... Kiek gydytojų tvirtina, kad per skrodimą nematę ir neradę sielos… 
      O sąžinę, ar rado? Jausmus, mintis, atsiminimus, perskaitytų knygų turinį… Bet argi jų nėra vien dėl to, kad nematoma ar kad kažkas kitas taip sako?
      Pasikartosiu – ne viena civilizacija žlugo nuo eksperimentų seksualinėje sferoje. Visam pasaulyje žinomas antropologas J. D. Unwinas išanalizavęs 88 pasaulyje egzistavusių civilizacijų žlugimo priežastis, tvirtina, kad kiekviena visuomenė, kurioje vyraudavo sekso laisvė, greitai žlugdavo. Ir nebūdavo jokių išimčių!
***
      …Tai tiek populiariai apie poligamiją, poli šeimas ir laisvą erotiką be rėmų ir atsakomybės. Kūrėjas ne prieš seksą, bet būk malonus, susituok, tada ir pavyzdį kai kam parodysi teigiamą. O susituokęs nenuklysk nei į kairę, nei į dešinę, – neprisifantazuok, – tada jokie graužikai neapgrauš tavo šeimos dorovinių šaknų, – neperduosi nematoma info linija savo genetinės bei dvasinės įvairiom negandom apkrėstos informacijos ateinančiom kartom!
      Kadangi nekalbama apie Kryžiaus jėgą: kūno geismų pažabojimą, savo ego norų atsižadėjimą vardan kitų gerovės ir ateities, todėl liberalizmas ir net okultizmas lipa ant aukuro, skirto tik Viešpačiui, ir priedo – pačiom nepadoriausiom formom. Raštas aiškiai įspėja, kad paskutiniaisiais laikais kai kurie, nebepakęsdami sveiko mokslo, pasikvies sau mokytojų, kad dūzgentų jiems ausyse.
      …Nors kartais ,,mažos“, – kai kam – iš pažiūros nuodėmės, ir gali nepastebėtos praslysti į visuomenę ar atskiro individo gyvenimą, bet tai nereiškia, kad maža vinis negali nesukelti gangrenos, ir kad tik baslys, aborigenų naudotas priešų kūnams pamauti, yra veiksmingiausia priemonė staigiai numarinti gyvastį. Efektas gal ir greitesnis, bet dažnai gudriai užmaskuota uždelsto veikimo bomba yra žymiai veiksmingesnė… Kodėl? Todėl, kad nuodėmės alga – mirtis.
      Todėl, mano galva, nenuklyskim nuo biblinės moralės, – neberacionalizuokime Šventojo Rašto, nes vieną dieną teks stoti prieš Teisėją Garbų. Ir geriau jau ant kaklo girnapusę, nei suvedžioti Jo patį mažiausiąjį…
      Pabaigai. Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas, Viešpaties įkvėptas, užrašė daugiau nei rimtą įspėjimą, kuriame parašyta, kad ištvirkėliams, burtininkams (būrėjams, astrologėms, ekstrasensams), stabmeldžiams ir visiems melagiams (iškraipantiems pagal savo įgeidžius Šventąjį Raštą) skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera… (Apreiškimo knyga 21, 8). Čia minimas ugnies ežeras, tai ne kurortas su garų voniom ar versmėm Druskininkuose, tai amžinų kančių vieta.
      Todėl ir klausimas vienareikšmis, – jei nepaveldės Dievo karalystės, tai paveldės..? 
       
      2010.05.12.