2011 m. kovo 22 d., antradienis

Dievo standartai


Taigi... standartai ( 2009 m. žodis bažnyčių lyderiams)         
 
      Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Viengimį Sūnų… Dabar Jėzus sėdi Tėvo dešinėje, bet mes ne vieni – turime Šventąją Dvasią, kuria ir esame užantspauduoti amžinybei. Ir tikiu, kad Ji vis dar kalba mums apie plataus kelio pavojų...
      ***
     Nesvarbu, kaip vadinasi tavo bažnyčia, keisk nekeitęs pavadinimo, niekas nepasikeis. 
     ,,Savo širdis, ne rūbus persiplėškite. Man nereikia jūsų deginamųjų aukų, Man reikia jūsų širdies. Sudužusios širdies Aš neatstumsiu“ – sako Viešpats.
     Tikrieji teisieji nyksta žemėje ir niekas dėl to nesisieloja – mūsų religijos mokytojai pernelyg myli pasaulį ir prisitaiko prie jo, – jie mėgsta pirmas eiles susirinkimuose, žemiškąsias gėrybes ir siekia sau garbės. Nors jie pašaukti kentėti su Kristumi, tačiau nedelsdami traukiasi, išgirdę bet kokį mažiausią priekaištą. 
      Jei jūs sakote: ,,mes norime tiesos, mes norime žmonių su Šventosios Dvasios dovanomis, bet pamatę Jos pasireiškimus Bažnyčioje, apkalbinėjate ir išmetate tuos žmones iš bažnyčių, – jūs kryžiuojate Kristų. Jūs sakote: ,,tai velnio darbas, jame veikia piktoji dvasia“, ir tuo save pasmerkiate, nes skaudinate Šventąją Dvasią. 
       Sieliškumas dominuoja, o svarbiausio ko reikia Bažnyčiai, Dievo baimės ir pagarbos Jam nėra! Ką jau kalbėti apie vaikščiojimą Šventosios Dvasios dovanose... Žmogaus užimama vieta, jo specialybė ir išsilavinimas labiau vertinami nei tų žmonių vaikščiojimas su Dievu (tikrasis dvasingumas) – taip mes panašėjame į pasaulio, bet ne į Apaštalų darbų herojus...
       Nėra tokių melagių, kaip mes, – praeiname pro žmogų, paplekšnojame jam ranka per petį ir sakome: ,,viskas gerai, brolau“, ir nueiname, o tiesos nesakome – žmogus apsikabinęs nuodėmę eina į pragarą, o mes sakome: ,,nieko tokio…“ Ar nežinai, kad tas, kuris mato brolio (sesės) nusikaltimą, jau dalyvauja jame. Tu esi to žmogaus nuodėmės dalininkas. Ir jo kraujo gali būti pareikalauta iš tavęs. Kodėl tu turėtum eiti į pragarą, krikščioni? Kodėl?
      Nėra Dievo baimės mūsų tarpe, gyvename nesusituokę, o kalbame apie pripildymą Šventąja Dvasia? Meluojame, nesakome tiesos. 
       Simpatijos ir antipatijos mūsų tarpe, giriamės savo darbais, kai šalia stokojantis brolis arba sesuo ir sakome: ,,ateik kitą kartą“.
      Organizuojate tūkstančių tūkstančius kainuojančias keliones, į kurias važiuoja draugų draugai, o šalia žmonės eina į pražūtį, alkstantys, trokštantys, neradę teisybės. Kiek kartų pamaitinai beturtį, nuvažiavai į ligoninę, kiek kartų išsižadėjai savojo ,,aš“, savojo egoizmo?
      Moterys bažnyčiose valdingai bei pakeltu tonu visų akivaizdoje kritikuoja savo vyrus, vaikai vadovauja, o vyrai vaikšto Achabo dvasios pilni. Gėda.
     Padlaižiaujame – o tai yra veidmainystė. Nesakome tiesos prie keturių akių, bet skundžiame lyderiams ar pastoriui norėdami įsiteikti. Antpečių trokštame?
     Jūs žudote (kol kas tik liežuviais) Dievo pranašus, slopinate teisybę, nes pamėgote melą, velnias jums draugas – viena koja pas Dievą valtyje, kita koja kitoje su Mamona prie šono, ir tikitės likti nenubausti?
     Jūs, pastoriai, mokytojai ir pamokslininkai, nenaudokite sakyklų viešai kritikai, nežeminkite žmonių. Kur viešas pažeminimas, ten bus ir viešas atsiprašymas!
     Paleistuvystė – bažnyčios lyderiai paleistuvauja, gyvena susidėję, to nesigėdija, neatgailauja.
   Stabmeldystė – jūsų giminaičių ir jūsų pačių užimama vieta aukštuomenėje.
     Nesąžiningumas jūsų tarpe – parduodami vištą sakote, kad tai – žąsis. Melagiai. Sakote: ,,Mes esame turtingi ir nieko nestokojame!“, o nežinote, kad esate skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir pliki! (Apr 3, 17).
     Buriatės į krikščioniškus ratelius – ten padlaižiaujate vieni kitiems ir apkalbinėjate vieni kitus.
     Jūs geriate alkoholinius gėrimus (vestuvėse ir vakarėliuose liejasi alus, vynas ir šampanas) ir sakote: ,,tai viena taurelė, nieko nepakeis...“ Šėtonas budi prie tos taurelės – neatsisakysi dabar, neišstovėsi ateityje, kai bus supurtyta visa tai, kas turi būti supurtyta ir sudrebinta.
     Sapfyra ir Ananijas krito visų akivaizdoje, Viešpats juos ištiko mirtimi. Ar jūsų auka tam, kad įsiteikti?
  Jūsų elgesys daro demoralizuojančią įtaką pasauliui. Pasaulis geria dėl to, kad mes geriame. Pasaulis rūko ir vartoja narkotikus dėl to, kad mes taip darome. Pasaulis žudo ir smurtauja dėl to, kad mes žudome (liežuviais) vienas kitą. Pasaulis paleistuvauja, nes mes paleistuvaujame – kūne ir dvasioje. Negi manote, kad taip darydami įeisite į Tėvo Karalystę? Neapsigaukite! Galite dabar gerti, rūkyti, apkalbinėti, nes ten, kur kai kurie einate, to nebebus! Kodėl tu turėtum eiti į pragarą, krikščioni? Kodėl? 
  O virš viso to – savęs aukštinimas kitu atžvilgiu, – matuojame savo matu – kas iš mūsų protingiausias, talentingiausias, o gal turtingiausias bus vedliu? Puikybė sėdasi į Dievo sostą. Neskaistumas ar girtuokliavimas prieš puikybę – kaip uodo įkandimas.
   Puikybės esmė – varžymasis. Dvasinis vėžys – išdidumas mūsų tarpe, konkurencija su tikslu perimti valdžią – kas bus lyderiu. Ar ne išdavikais turėtų būti vadinami tokie? Kol jūs kovojate tarpusavyje, pasaulis eina į pražūtį.
     Kur mūsų nuolankumas, pasiaukojimas, paprastumas ir pamaldumas? Priimame žmogų ne pagal dvasią, o pagal kūną. Palikit simpatijas ir antipatijas! Priimam vienas iš kito pagyras, o tiesos nesakom – veidmainiaujam. Priimam skundus viens prieš kitą – žudom. 
     ***   
     Dėl to (be sargybinių) bažnyčios pilnos dvasinės nešvaros, ėdančios ją iš vidaus, o ir okultizmas bei klaidžiamoksliai beldžiasi į duris, ir jau vilkai avių kailiuose vagia avis. ,,Kodėl nėra sargybinių (pranašų) Lietuvoje“ – klausiate? Todėl, kad juos išvarėte iš bažnyčių. O dar norite Prabudimo...
     Daug kur Šventoji Dvasia išėjo, nes atėjo kontrolė. Žmonės, turintys kontrolės dvasią, į prabudimą neįeis. Privalu prisiminti, kad kiekvienas, kuris nepaklūsta Viešpaties nustatytai tvarkai, bus patrauktas iš kelio – net iki mirties.
     Pasikviečiat sau mokytojų, kad dūzgentų ausyse, bet Dievo siųstus žmones atmetate. Negerbiat ir neatpažįstat patepimo bei pateptųjų, vertinate pasaulio dovanas, o dieviškąsias atmetate.
     Daugelio bažnyčių skiriamasis bruožas – anglų kalbos mokėjimas. Bet kur Šventosios Dvasios kalba? Bažnyčia be Šventosios Dvasios dovanų, lyg kalėdinė eglutė be papuošalų. Todėl bažnyčios ir tuščios! Ir veltui budi sargybiniai, jei Viešpats nesaugo...
     „Baikit laikytis schemų ir tradicijų, klausykit Mano Dvasios! Statykit širdies bažnyčią, o dėl išorės Aš pasirūpinsiu”sako Viešpats.
     Jūs, ganytojai, apkalbinėjate ne tik tarpusavyje, susirinkę, bet ir savo lovose, pasakodami žmonoms tai, ko Viešpats neleido sakyti. ,,Nuolat išduodate Mano paslaptis, tai kaip Aš galiu jumis pasitikėti?” – sako Viešpats.
     Jūs, pastoriai, nelaikykit dirbtinai pririšę savo avių prie gardo. Leiskit žmonėms daryti savarankiškus pasirinkimus. Šventoji Dvasia – mūsų Mokytojas, Ganytojas ir Vadovas.
     Nešvaistykite brangaus talento (pinigo) tenkindami akių geismą, – pirkdami nereikalingus ar prabangius baldus, daiktus. Nešvaistykite pinigų beprasmiškai puošdami savo namus. Neleiskite pinigų tam, kad sužadinti žmonių susižavėjimą ir pagyrimą. Kol tu viską gerai darysi sau, žmonės girs tave, girs tavo puikų skonį, tavo dosnumą, svetingumą. Tačiau nepirkite jų pritarimo tokia brangia kaina. Tenkinkitės garbe, kuri ateina iš Dievo!
     Jūs, ganytojai, nelinksminkit savo klausytojų, o kalbėkit tiesą, tiesą ir vien tik tiesą. Apie tai kad ,,daug pašauktų, bet mažai išrinktų“. Išsigelbės ne tie, kurie pažinos Bažnyčios pastorių, gers pas jį vakarais arbatą ir saldžiai kalbės, – išsigelbės tie, kurie vakarieniaus su Viešpačiu ir klausysis Jo pagyrimų.
     Išgelbėjimas priklauso nuo asmeninės pažinties su Gelbėtoju ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
     Nepamirškit, kad šis laikas – paskutinis ir kito nebebus. Taip sako Viešpats: ,,Ištiesinkit kelius, išvalykit širdis, gręžkitės į Mane, nuolat ieškokite Mano veido ir Aš būsiu jūsų tarpe, o jūs būsit Mano vaikai“.
     O aš Dievo ir Jo angelų akivaizdoje sakau – pats svarbiausias Dievo paliepimas – skelbti Evangeliją žūstančioms sieloms, žengiančioms į pragarą.
     Ar ir dabar tebeprašysite Šventosios Dvasios dovanų, jėgos ir patepimo?
  O kad mano tauta klausytų Manęs, kad eitų Mano keliais! (Psalmių 81, 13); (2 Kr 7, 14).

   P. S. Kada tie, kurie bažnyčiose sėdi priekinėse eilėse atsisės į paskutines, tada prasidės Prabudimas. 

            A. K.
      2009 01 29