2011 m. kovo 22 d., antradienis

Dievo standartai


Taigi... standartai ( 2009 m. žodis bažnyčių lyderiams)         
 
      Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo Viengimį Sūnų… Dabar Jėzus sėdi Tėvo dešinėje, bet mes ne vieni – turime Šventąją Dvasią, kuria ir esame užantspauduoti amžinybei. Ir tikiu, kad Ji vis dar kalba mums apie plataus kelio pavojų...
      ***
     Nesvarbu, kaip vadinasi tavo bažnyčia, keisk nekeitęs pavadinimo, niekas nepasikeis. 
     ,,Savo širdis, ne rūbus persiplėškite. Man nereikia jūsų deginamųjų aukų, Man reikia jūsų širdies. Sudužusios širdies Aš neatstumsiu“ – sako Viešpats.
     Tikrieji teisieji nyksta žemėje ir niekas dėl to nesisieloja – mūsų religijos mokytojai pernelyg myli pasaulį ir prisitaiko prie jo, – jie mėgsta pirmas eiles susirinkimuose, žemiškąsias gėrybes ir siekia sau garbės. Nors jie pašaukti kentėti su Kristumi, tačiau nedelsdami traukiasi, išgirdę bet kokį mažiausią priekaištą. 
      Jei jūs sakote: ,,mes norime tiesos, mes norime žmonių su Šventosios Dvasios dovanomis, bet pamatę Jos pasireiškimus Bažnyčioje, apkalbinėjate ir išmetate tuos žmones iš bažnyčių, – jūs kryžiuojate Kristų. Jūs sakote: ,,tai velnio darbas, jame veikia piktoji dvasia“, ir tuo save pasmerkiate, nes skaudinate Šventąją Dvasią. 
       Sieliškumas dominuoja, o svarbiausio ko reikia Bažnyčiai, Dievo baimės ir pagarbos Jam nėra! Ką jau kalbėti apie vaikščiojimą Šventosios Dvasios dovanose... Žmogaus užimama vieta, jo specialybė ir išsilavinimas labiau vertinami nei tų žmonių vaikščiojimas su Dievu (tikrasis dvasingumas) – taip mes panašėjame į pasaulio, bet ne į Apaštalų darbų herojus...
       Nėra tokių melagių, kaip mes, – praeiname pro žmogų, paplekšnojame jam ranka per petį ir sakome: ,,viskas gerai, brolau“, ir nueiname, o tiesos nesakome – žmogus apsikabinęs nuodėmę eina į pragarą, o mes sakome: ,,nieko tokio…“ Ar nežinai, kad tas, kuris mato brolio (sesės) nusikaltimą, jau dalyvauja jame. Tu esi to žmogaus nuodėmės dalininkas. Ir jo kraujo gali būti pareikalauta iš tavęs. Kodėl tu turėtum eiti į pragarą, krikščioni? Kodėl?
      Nėra Dievo baimės mūsų tarpe, gyvename nesusituokę, o kalbame apie pripildymą Šventąja Dvasia? Meluojame, nesakome tiesos. 
       Simpatijos ir antipatijos mūsų tarpe, giriamės savo darbais, kai šalia stokojantis brolis arba sesuo ir sakome: ,,ateik kitą kartą“.
      Organizuojate tūkstančių tūkstančius kainuojančias keliones, į kurias važiuoja draugų draugai, o šalia žmonės eina į pražūtį, alkstantys, trokštantys, neradę teisybės. Kiek kartų pamaitinai beturtį, nuvažiavai į ligoninę, kiek kartų išsižadėjai savojo ,,aš“, savojo egoizmo?
      Moterys bažnyčiose valdingai bei pakeltu tonu visų akivaizdoje kritikuoja savo vyrus, vaikai vadovauja, o vyrai vaikšto Achabo dvasios pilni. Gėda.
     Padlaižiaujame – o tai yra veidmainystė. Nesakome tiesos prie keturių akių, bet skundžiame lyderiams ar pastoriui norėdami įsiteikti. Antpečių trokštame?
     Jūs žudote (kol kas tik liežuviais) Dievo pranašus, slopinate teisybę, nes pamėgote melą, velnias jums draugas – viena koja pas Dievą valtyje, kita koja kitoje su Mamona prie šono, ir tikitės likti nenubausti?
     Jūs, pastoriai, mokytojai ir pamokslininkai, nenaudokite sakyklų viešai kritikai, nežeminkite žmonių. Kur viešas pažeminimas, ten bus ir viešas atsiprašymas!
     Paleistuvystė – bažnyčios lyderiai paleistuvauja, gyvena susidėję, to nesigėdija, neatgailauja.
   Stabmeldystė – jūsų giminaičių ir jūsų pačių užimama vieta aukštuomenėje.
     Nesąžiningumas jūsų tarpe – parduodami vištą sakote, kad tai – žąsis. Melagiai. Sakote: ,,Mes esame turtingi ir nieko nestokojame!“, o nežinote, kad esate skurdžiai, apgailėtini, beturčiai, akli ir pliki! (Apr 3, 17).
     Buriatės į krikščioniškus ratelius – ten padlaižiaujate vieni kitiems ir apkalbinėjate vieni kitus.
     Jūs geriate alkoholinius gėrimus (vestuvėse ir vakarėliuose liejasi alus, vynas ir šampanas) ir sakote: ,,tai viena taurelė, nieko nepakeis...“ Šėtonas budi prie tos taurelės – neatsisakysi dabar, neišstovėsi ateityje, kai bus supurtyta visa tai, kas turi būti supurtyta ir sudrebinta.
     Sapfyra ir Ananijas krito visų akivaizdoje, Viešpats juos ištiko mirtimi. Ar jūsų auka tam, kad įsiteikti?
  Jūsų elgesys daro demoralizuojančią įtaką pasauliui. Pasaulis geria dėl to, kad mes geriame. Pasaulis rūko ir vartoja narkotikus dėl to, kad mes taip darome. Pasaulis žudo ir smurtauja dėl to, kad mes žudome (liežuviais) vienas kitą. Pasaulis paleistuvauja, nes mes paleistuvaujame – kūne ir dvasioje. Negi manote, kad taip darydami įeisite į Tėvo Karalystę? Neapsigaukite! Galite dabar gerti, rūkyti, apkalbinėti, nes ten, kur kai kurie einate, to nebebus! Kodėl tu turėtum eiti į pragarą, krikščioni? Kodėl? 
  O virš viso to – savęs aukštinimas kitu atžvilgiu, – matuojame savo matu – kas iš mūsų protingiausias, talentingiausias, o gal turtingiausias bus vedliu? Puikybė sėdasi į Dievo sostą. Neskaistumas ar girtuokliavimas prieš puikybę – kaip uodo įkandimas.
   Puikybės esmė – varžymasis. Dvasinis vėžys – išdidumas mūsų tarpe, konkurencija su tikslu perimti valdžią – kas bus lyderiu. Ar ne išdavikais turėtų būti vadinami tokie? Kol jūs kovojate tarpusavyje, pasaulis eina į pražūtį.
     Kur mūsų nuolankumas, pasiaukojimas, paprastumas ir pamaldumas? Priimame žmogų ne pagal dvasią, o pagal kūną. Palikit simpatijas ir antipatijas! Priimam vienas iš kito pagyras, o tiesos nesakom – veidmainiaujam. Priimam skundus viens prieš kitą – žudom. 
     ***   
     Dėl to (be sargybinių) bažnyčios pilnos dvasinės nešvaros, ėdančios ją iš vidaus, o ir okultizmas bei klaidžiamoksliai beldžiasi į duris, ir jau vilkai avių kailiuose vagia avis. ,,Kodėl nėra sargybinių (pranašų) Lietuvoje“ – klausiate? Todėl, kad juos išvarėte iš bažnyčių. O dar norite Prabudimo...
     Daug kur Šventoji Dvasia išėjo, nes atėjo kontrolė. Žmonės, turintys kontrolės dvasią, į prabudimą neįeis. Privalu prisiminti, kad kiekvienas, kuris nepaklūsta Viešpaties nustatytai tvarkai, bus patrauktas iš kelio – net iki mirties.
     Pasikviečiat sau mokytojų, kad dūzgentų ausyse, bet Dievo siųstus žmones atmetate. Negerbiat ir neatpažįstat patepimo bei pateptųjų, vertinate pasaulio dovanas, o dieviškąsias atmetate.
     Daugelio bažnyčių skiriamasis bruožas – anglų kalbos mokėjimas. Bet kur Šventosios Dvasios kalba? Bažnyčia be Šventosios Dvasios dovanų, lyg kalėdinė eglutė be papuošalų. Todėl bažnyčios ir tuščios! Ir veltui budi sargybiniai, jei Viešpats nesaugo...
     „Baikit laikytis schemų ir tradicijų, klausykit Mano Dvasios! Statykit širdies bažnyčią, o dėl išorės Aš pasirūpinsiu”sako Viešpats.
     Jūs, ganytojai, apkalbinėjate ne tik tarpusavyje, susirinkę, bet ir savo lovose, pasakodami žmonoms tai, ko Viešpats neleido sakyti. ,,Nuolat išduodate Mano paslaptis, tai kaip Aš galiu jumis pasitikėti?” – sako Viešpats.
     Jūs, pastoriai, nelaikykit dirbtinai pririšę savo avių prie gardo. Leiskit žmonėms daryti savarankiškus pasirinkimus. Šventoji Dvasia – mūsų Mokytojas, Ganytojas ir Vadovas.
     Nešvaistykite brangaus talento (pinigo) tenkindami akių geismą, – pirkdami nereikalingus ar prabangius baldus, daiktus. Nešvaistykite pinigų beprasmiškai puošdami savo namus. Neleiskite pinigų tam, kad sužadinti žmonių susižavėjimą ir pagyrimą. Kol tu viską gerai darysi sau, žmonės girs tave, girs tavo puikų skonį, tavo dosnumą, svetingumą. Tačiau nepirkite jų pritarimo tokia brangia kaina. Tenkinkitės garbe, kuri ateina iš Dievo!
     Jūs, ganytojai, nelinksminkit savo klausytojų, o kalbėkit tiesą, tiesą ir vien tik tiesą. Apie tai kad ,,daug pašauktų, bet mažai išrinktų“. Išsigelbės ne tie, kurie pažinos Bažnyčios pastorių, gers pas jį vakarais arbatą ir saldžiai kalbės, – išsigelbės tie, kurie vakarieniaus su Viešpačiu ir klausysis Jo pagyrimų.
     Išgelbėjimas priklauso nuo asmeninės pažinties su Gelbėtoju ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi.
     Nepamirškit, kad šis laikas – paskutinis ir kito nebebus. Taip sako Viešpats: ,,Ištiesinkit kelius, išvalykit širdis, gręžkitės į Mane, nuolat ieškokite Mano veido ir Aš būsiu jūsų tarpe, o jūs būsit Mano vaikai“.
     O aš Dievo ir Jo angelų akivaizdoje sakau – pats svarbiausias Dievo paliepimas – skelbti Evangeliją žūstančioms sieloms, žengiančioms į pragarą.
     Ar ir dabar tebeprašysite Šventosios Dvasios dovanų, jėgos ir patepimo?
  O kad mano tauta klausytų Manęs, kad eitų Mano keliais! (Psalmių 81, 13); (2 Kr 7, 14).

   P. S. Kada tie, kurie bažnyčiose sėdi priekinėse eilėse atsisės į paskutines, tada prasidės Prabudimas. 

            A. K.
      2009 01 29 
  



2011 m. kovo 21 d., pirmadienis

Apie santykius

                           
         Apie santykius: meilę ir geismą
          
        Kartais net įdomu, kiek toli gali pažengti Biblijos interpretacijos kai kuriais, joje aiškiai išdėstytais punktais, nors ir nelabai patogiais kūnui. Tai, kas Biblijoje įvardijama kaip nuodėmė, kai kur vadinama viso labo tik prieštara, panašiai kaip homoseksualizmo nuodėmė tam tikruose visuomenės sluoksniuose įvardinama tik kaip genetinė modifikacija… Taigi, geranorišką kritiką pradėsime štai nuo ko...
      Žmogus Rašte visų pirma įvardintas, kaip trijų dimensijų būtybė, – dvasia, siela ir kūnas (1 Tesalonikiečiams 5, 23). Kas gera kūnui, nebūtinai gerai dvasiai.
     Sutikime, kad žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė, o atgimęs iš aukšto žmogus (Jono 3, 7) turi ir vidinį liudijimą, kas gerai, o kas ne, – Tėvo įsakymai įrašyti Jo vaikų širdyse.
      Šiais laikais, kai pasaulyje liberalėja viskas kas moralu ir savo laiku buvo nepajudinama, – fundamentalios dorovinės tiesos, – nenuostabu, kad Kristaus dvasiai priešingas mokslas bando nepastebimai prasibrauti ne tik į visuomenę, bet ir Bažnyčią.
      Ne paslaptis, kad veiksmo pradžia yra žmogaus mintys. Didysis gundytojas labai meistriškai išnaudoja kiekvieną skausmo klavišą žmogaus jausmų klaviatūroje. Ypatingai jis mėgsta minorines tonacijas, kai žmogui sunku, kai išsiskyrimo, skyrybų, netekties skausmas prislegia žmogų, ir štai piktasis jau čia.
      Ką jis dažniausiai siūlo? Ogi greitą išeitį iš bet kokios sudėtingos ar skausmingos situacijos. Štai jo dvasiniame meniu dominuojantys, dažniausi patiekalai: vietoj kantrybės – alkoholio gurkšnelis; vietoj paguodos ieškojimo pas gyvą Asmenį, kokiu tikintiesiems yra Jėzus Kristus – nikotinas arba svetima moteris lovoje. Greitas bet kokių problemų sprendimo būdas, tai jo mėgstamiausias ginklas, kurį jis meistriškai naudoja nuo Adomo laikų: o gal Dievas nuslėpė tiesą ir viskas bus gerai?.. 
      Panagrinėkim. Mintimis ir jausmais, o po to ir veiksmais, labai svarbu budėti septintojo įsakymo atžvilgiu. Mes gyvename pasaulyje, kur amoralumas vis didėja ir plinta. Ir turėtume būti atsargūs dėl įvairių gundymų, supančių mus visur, kur mes būname tarp žmonių, nežinančių Dievo ir Jo nebijančių – žmonių, kuriems paleistuvystė bei netvarka intymiame gyvenime tapo norma.
      Brangieji! Į visuomenės sąmonę yra pilama didžiulė dvasinių nuodų gausa, kurią galima būtų apibūdinti trim raidėm, – SSS. Tai smurtas, seksas ir sensacijų troškimas! Iš tos pačios serijos poligamija ir poli šeimos.
      Todėl šventą aklumą ir kurtumą bjaurasčiai ne tik kad galima, bet ir būtina įsigyti šiais paskutiniaisiais laikais, nors ir už visus pinigus, nes šventumas yra neįkainojama Dangiška valiuta, – be šventumo mes ir Dievo nematysime.
      Turėti skaisčias mintis būtina visiems – jaunuoliams ir jaunuolėms, vyrams ir moterims, turintiems šeimą ir viengungiams, paprastiems bažnyčios nariams ir tarnautojams…
      Ypač turi budėti mūsų vaikinai ir merginos, o taip pat paaugliai, įžengiantys jaunystėn. Bręstant jie pradeda suprasti lytinius klausimus ir dažnai prieš nesuprantamą ir neištirtą gyvenimo sferą  jų širdis apima jauduliai, o ir gundytojas kur buvęs, kur nebuvęs, jau prie slenksčio. Jis deda visas pastangas, kad nutrauktų visas uždangas, slepiančias intymaus gyvenimo paslaptis, o paskui jį demoralizuotų – pradžioje dvasiškai, – mintimis bei jausmais, o vėliau ir fiziškai.
      Ir rezultatas toks, kad jauni žmonės prieš tuokiantis jau būna ,,raštingi“ – sugadinti ir susitepę, praradę mergystės garbę ir jaunuolišką skaistumą; viso to pasekmė – laimės praradimas, na ir dvasinės pagirios – sėja ir pjūtis į savo gyvenimą, taip pat į savo vaikų ir vaikaičių likimą, padarys savo – prakeikimai gali tiek sueit į tavo ir tavo šeimos gyvenimą, kad ir iki ketvirtos kartos teks kuopti, jei laiku neatsipeikėsi…
      Ar norime taip toli spjauti į savo ir savo vaikų likimą? Paklausit, iš kur tai? Iš to paties Švento Rašto: Tėvai valgė rūgščių vynuogių, o vaikams dantys atšipo… (ST, Ezechielio 18, 2). O viskas prasideda rodos visai „nekaltai“, – iš pradžių nuo neskaisčių, – pradžioje proto, o vėliau ir širdies minčių.
      Ne paslaptis, kad mintys iš proto, kuris yra sielos prerogatyva, pereina į širdį (dvasią): Kokios jo sielos mintys, toks ir jis… (Patarlių 23, 7). O po to tik vienas žingsnis iki norų išsipildymo. 
     Epikūrizmas ir hedonizmas itin propaguojamas mūsų visuomenėje. Gal kas pasakys, kad reikia išsidūkti, na o po to, laikui atėjus, atgailausiu, ir viskas bus gerai… Ne, nebus gerai. Kodėl? Todėl kad Raštas, Dievo Žodis nedaro reveransų nuodėmei. Nuodėmė ir yra nuodėmė, nesvarbu, kokio ji dydžio, kaip iš pažiūros nekaltai atrodo, ar panašiai. Dievas nemėgsta racionalizacijų šia tema, – Rašte viskas įvardinta aiškiai ir bekompromisiškai. Kurioje vietoje, paklausit?
      Atsiverskime 1 laišką Korintiečiams, kurį parašė apaštalas Paulius, - ar bereikia didesnio autoriteto, - ir paskaitykime: A,,r nežinote, kad neteisieji nepaveldės Dievo karalystės? Neapsigaukite! Nei ištvirkėliai, nei stabmeldžiai, nei svetimautojai, nei homoseksualistai,  <...> nepaveldės Dievo karalystės" (1 Korintiečiams 6:9-10).
***
      Kodėl ŽIV ar seksualiniai nusikaltimai šiais laikais progresuoja ir darosi savo pobūdžiu nebenuspėjami? Imdamas padėvėtą nuotaką arba jaunikį, imi ir jų buvusių partnerių nuodėmes kaip kraitį! Štai, kodėl reikalingas pastovumas ir ištikimybėkad tokios vestuvės, vietoj laimės, netaptų nelaime – matomų ir nematomų ligų priežastimi! Juk ir medikai pripažįsta, kad daugelio ligų priežastis – negaluojanti žmogaus dvasia.
      Ar serganti šeima išstovės? Paklausit prieš ką reikia išstovėti? Ogi prieš gyvenimo audras, tokias kaip ginčai, jausmų atšalimas, nuomonių neatitikimas, gal ir pasibarimas, jau nekalbant apie badą, karą, marą… Ar tokia valstybė, pilna nesveikų šeimų, – išstovės? Manau, kad nereikia klausti prieš ką...
      Juk toks svarbus žmogaus bruožas, kaip ištikimybė, yra susijęs ir su laiko sąvoka. Tik per tam tikrą laiko tarpą galima subrandinti patikrinti ištikimybę šeimoje, tarnyboje ir t.t. O čia koją pakiša partnerystės įstatymas: du metai su viena, trys metai su kitu… Kaip ir ką patikrinsi per tokį trumpą laiko tarpą?
      Kas formuoja ištikimybę, nuo ko ji priklauso?.. Nuo charakterio tvirtumo – jei charakterio pamate yra geros kokybės ,,cementas“ – tokios dvasinės vertybės kaip pastovumas, ištikimybė, pagarba vienas kitam, meilė, – tai tokio žmogaus gyvenime bus geri vaisiai. Jei mylėsi Dievą, mylėsi ir žmogų! Mylėti – tai dalytis subrandintais vaisiais, o ne nuograužom! 
     O gyvenimas yra Dievo dovana, kuri prasideda nuo apvaisinimo, ir tolimesniuose gyvenimo etapuose – vaisių dalinimo!
    Ir amžinybės požiūriu, ir realiame gyvenime, dvasinės vertybės yra svarbesnės nei materialios, tad jų neperteikdamas artimiesiems, savaip apvagi juos, – skriaudi dvasiškai!
      Tai dvasiniai dėsniai, ir jie yra nepakeičiami, kaip ir Niutono atrasti gravitacijos, kurie nėra Dievo pamesti, bet sukurti! Padaryk kam nors gera, ir tau sugrįš gėris, kurį padarei. Jei ne šiemet, kitąmet. Padaryk bloga, pjausi tai, ką pasėsi! Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė…
      Žmogau! Manai, kad būsi gudresnis ir sukūręs šeimyninę komuną laimėsi prieš Kūrėją? Nelaimėsi, – ne ta svorio kategorija! Na, ir naikintojas nesnaudžia, jo veiklos rezultatai akivaizdūs. Kokie, paklausi? Kad ir rugsėjo 11 –osios įvykiai Niujorke. Arba gausus skyrybų ir savižudybių ,,derlius“ mūsų šalyje! Taip pat eksperimentai mūsų jau minėtos ir, ačiū Dievui, neįteisintos partnerystės – neopaleistuvystės tema ir t. t.
      Tad seksualumas yra Dievo dovana, skirta pasišventus visą gyvenimą truksiančiai heteroseksualiai santuokai. Viso kitos seksualumo apraiškos peržengia Dievo nustatytas ribas ir todėl yra nepriimtinos, nes nuodėmingos!
***
      Ne Da Vinčio kode yra atsakymas į begalinius žmogaus ieškojimus bei Tiesos racionalizacijas, bet Adomo prigimtinėje nuodėmėje. Visų užkoduotų rebusų bei klausimų išsprendimas yra Meilė, su kuria tu atrakinsi bet kokį kodą ir gausi atsakymus į visus tau rūpimus klausimus, nes Dievas yra Meilė!
      O dėl jaunavedžių, ir ne tik, intymaus gyvenimo, – verta žinoti, kad svarbiausias lytinis organas yra smegenyse.
      Dar apie galimą žmonų perteklių ir mylėjimo visų vienodai… Žemėje yra daugybė valiutų įvairiais pavadinimais, ir dirbtinis jų sukryžminimas, suvienodinimas niekam neatnešė ir neatneš jokios naudos. Dirbtinai išvesti dariniai tokiais ir lieka…
      Bet yra ir visai kitos rūšies valiuta, Dangiškos spalvos ir prabos, vertybės, kurios neapmokestinamos, tai, pasikartosiu – meilė, gailestingumas, ištikimybė, pagarba. Jos fiziškai neapčiuopiamos, bet patikėkit, jos pačios vertingiausios ne tik žemėje, – o kadangi tai nenykstantis turtas, ir Danguje!
      Yra du bankai žmogaus gyvenime, – į vieną mes dedam, iš kito daugelis tik imam! Vienas žemėje, kitas – Danguje!
      Dėl seksualinių iliuzijų ir jų sukeltų galimų problemų šeimoje ar viengungio gyvenime… Yra tokios sąvokos kaip frustracija ir sublimacija. Jei negali patenkinti savo poreikių, pradėk kurti, perkeisk vienos rūšies energiją į kitą. Sportuok, dirbk, kad nuovargis ateitų į tavo kūną. Pažabok savo fantazijas ir kūno norus, nes nuo persisotinimo žuvo ne tik įžymūs žmonijos atstovai, bet ir ištisi miestai, pavyzdžiui, Pompėja.
      Ant neseniai atkasto šio miesto sienų freskų pavaizduoti iškrypę lytiniai santykiai. Ar tai ne rimtas, vėl ir vėl nuskambantis, įspėjimas ateinančioms kartoms apie slaptus kai kurių bažnyčios ir visuomenės narių laisvalaikio užsiėmimus bei persisotinimą jais!?
      Šventajame Rašte paminėti Sodoma ir Gomora, bet ir Admos bei Seboimo miestai, buvo didžiausi homoseksualizmo židiniai anuometiniame pasaulyje. Todėl Dievas ir sunaikino juos ugnimi (Pakartoto Įstatymo 29, 23).   
   ,,…Sodomos ir jos dukterų nusikaltimas buvo išdidumas, perteklius ir dykinėjimas; <...>. Jos kėlėsi puikybėn ir darė bjaurystes mano akivaizdoje. Todėl Aš sunaikinau jas" (ST, Ezechielio 16, 49-50). 

      Šiuos visuomenės dvasinio surambėjimo požymius dabar ir stebime.
      Dar yra senatvės demencijos požymiai, ypač apie 50 metus, kai noras poruotis pralenkia sveiką protą, arba liaudiškai kalbant, žilė galvon – velnias uodegon. Ir nenuostabu, juk pats šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Korintiečiams 11, 14).
      Mano tauta žūsta dėl pažinimo stokos! – įspėjo Dievas pranašo lūpomis Izraelį (Ozėjo 4, 6). Šis įspėjimas taip pat galioja visoms tautoms bei rasėms.
      Bet ne, žiūrėk, vis atsiranda revizorių arba naujųjų Lietuvos knygnešių bei įvairių etikos sergėtojų, kurie bando racionalizuoti ne tik Bibliją, bet ir žmonių tarpusavio santykius, moralės principus, net iki žmogaus išsigimimo (betrūksta tik anatomijos ir fiziologijos vadovėlius perrašyti ir nurodyti, kad vaikai gimsta per užpakalį)...
      Brangieji, kas tai? Ar tik ne paskutiniai laikai pasibeldė į mūsų duris…
      Moralinės kompetencijos nebuvimas, manyčiau yra mūsų visuomenės ir, apskritai, visos žmonijos priešas Nr. 1. Nežabotas gašlumas, sklindantis iš TV ekranų, laikraščių puslapių… Agresyviai propaguojamas palaidas seksas, neturintis jokių moralinių svertų, nors jie ir įvertinti, ir aprašyti, belieka tik pradėti mokytis, o išmokus bent jau stengtis vykdyti tai, ką išmokai.
      Kai kas paklaus, kodėl negerai nesantuokinis seksas? Todėl, kad Kūrėjas sukūrė ne tik žmogų, bet kartu ir fizinius bei dvasinius dėsnius. O dvasiniai, nematomi dalykai byloja kur kas garsiau, nei matomi, fiziniai, ir jie įspėja, kokiose sferose geriau net ne eksperimentuoti!
      Pavyzdžiui, sąžinė. Ar labai gerai jaučiamės, kai užgaunam nekaltą žmogų. Ar ji nekalba garsiau už radiją… Bet juk ji nematoma!? – gal pasakys kuris... Kiek gydytojų tvirtina, kad per skrodimą nematę ir neradę sielos… 
      O sąžinę, ar rado? Jausmus, mintis, atsiminimus, perskaitytų knygų turinį… Bet argi jų nėra vien dėl to, kad nematoma ar kad kažkas kitas taip sako?
      Pasikartosiu – ne viena civilizacija žlugo nuo eksperimentų seksualinėje sferoje. Visam pasaulyje žinomas antropologas J. D. Unwinas išanalizavęs 88 pasaulyje egzistavusių civilizacijų žlugimo priežastis, tvirtina, kad kiekviena visuomenė, kurioje vyraudavo sekso laisvė, greitai žlugdavo. Ir nebūdavo jokių išimčių!
***
      …Tai tiek populiariai apie poligamiją, poli šeimas ir laisvą erotiką be rėmų ir atsakomybės. Kūrėjas ne prieš seksą, bet būk malonus, susituok, tada ir pavyzdį kai kam parodysi teigiamą. O susituokęs nenuklysk nei į kairę, nei į dešinę, – neprisifantazuok, – tada jokie graužikai neapgrauš tavo šeimos dorovinių šaknų, – neperduosi nematoma info linija savo genetinės bei dvasinės įvairiom negandom apkrėstos informacijos ateinančiom kartom!
      Kadangi nekalbama apie Kryžiaus jėgą: kūno geismų pažabojimą, savo ego norų atsižadėjimą vardan kitų gerovės ir ateities, todėl liberalizmas ir net okultizmas lipa ant aukuro, skirto tik Viešpačiui, ir priedo – pačiom nepadoriausiom formom. Raštas aiškiai įspėja, kad paskutiniaisiais laikais kai kurie, nebepakęsdami sveiko mokslo, pasikvies sau mokytojų, kad dūzgentų jiems ausyse.
      …Nors kartais ,,mažos“, – kai kam – iš pažiūros nuodėmės, ir gali nepastebėtos praslysti į visuomenę ar atskiro individo gyvenimą, bet tai nereiškia, kad maža vinis negali nesukelti gangrenos, ir kad tik baslys, aborigenų naudotas priešų kūnams pamauti, yra veiksmingiausia priemonė staigiai numarinti gyvastį. Efektas gal ir greitesnis, bet dažnai gudriai užmaskuota uždelsto veikimo bomba yra žymiai veiksmingesnė… Kodėl? Todėl, kad nuodėmės alga – mirtis.
      Todėl, mano galva, nenuklyskim nuo biblinės moralės, – neberacionalizuokime Šventojo Rašto, nes vieną dieną teks stoti prieš Teisėją Garbų. Ir geriau jau ant kaklo girnapusę, nei suvedžioti Jo patį mažiausiąjį…
      Pabaigai. Mylimiausias Jėzaus mokinys Jonas, Viešpaties įkvėptas, užrašė daugiau nei rimtą įspėjimą, kuriame parašyta, kad ištvirkėliams, burtininkams (būrėjams, astrologėms, ekstrasensams), stabmeldžiams ir visiems melagiams (iškraipantiems pagal savo įgeidžius Šventąjį Raštą) skirta dalis ežere, kuris dega ugnimi ir siera… (Apreiškimo knyga 21, 8). Čia minimas ugnies ežeras, tai ne kurortas su garų voniom ar versmėm Druskininkuose, tai amžinų kančių vieta.
      Todėl ir klausimas vienareikšmis, – jei nepaveldės Dievo karalystės, tai paveldės..? 
       
      2010.05.12. 
 

2011 m. kovo 16 d., trečiadienis

Virto ąžuolai

Tėvynė ir kasdienybė (1)
2011.03.16.
Aleksandras Kavoliūnas
Virto ąžuolai 

       Stebint paskutinių dienų Lietuvos politinio bei moralinio gyvenimo klimatą, arba pavadinkim taip, – įvykių žemėlapį, pamatysime, kad jis toks margas, kad ne visada gali pataikyti nuvažiuoti ten, kur reikia. Daug įvairių kelrodžių, kelių... Bet jei važiuoti reikia, kaip tada? Na reikia, tai reikia... Važiuojam. Tik kur?
      Pradžiai į Prezidentūrą. O gal nereikia... Kodėl? – Na taip iš karto ir į Prezidentūrą... Juk važiuojam ne į svečius, bet ieškoti negerovių, pakritikuoti... O ir apsauga ten kvalifikuota, gali ir į mišką nuvežti, jei ne taip pasižiūrėsi į kurį. Kartą, esant kitam Prezidentui, žadėjo... Tai važiuojam ar nevažiuojam? – Ne! Kodėl?
      – Gal todėl, kad geri vėjai padvelkė iš ten... Važiuojam į Seimą, gal ten apsauginiai ne tokie raumeningi? Nutarėm ir važiuojam. Kas ten naujo? Kaita. Kartų? Ne! Žmonių, postų, vertybių, norų, įnorių, tikslų – savanaudiškų ir ne... 

     ***
      „Virto ąžuolai“ – buvo toks filmas. Prieš 33 metus. Dėl ko virto tada ąžuolai? Filme – dėl intrigų. Šiais laikais irgi virsta – dėl intrigų, dėl klaidų – asmeninių ar svetimų. O ir ąžuolas ąžuolui nelygu. Vieni iš prigimties sveiki, tad gal ilgiau išsilaiko. Kitus, daugiau ar mažiau sveikus, nei iš šio, nei iš to apspinta šernai, o tada, žiūrėk, ir pabaiga...
      O kai kurie suserga gyvenimo eigoj... Nuo saulės spindulių pertekliaus, nepritekliaus, nuo kitų išorinių sąlygų. Dar ir nuo gausybės „geranoriškų“ veiksmų – žodžių, palinkėjimų ar vidinių asmenybės faktorių. Nuo širdies dvasinės ir fizinės stovio.
      Kalbant apie augmenijos, šiuo atveju, medžių: ąžuolų, liepų, beržų ar drebulių šerdis – gal priežastys glūdi giliai viduje? Nors apie žuvis sakoma, kad jos genda nuo galvos.
      O dabar – apie žmonių širdis. Paskui apie galvas. Tad žmonių širdys. Šv. Raštas sako, kad žmogaus širdis yra sugedusi. Kai kurie sako, kad net sugedusi kaip raugintų kopūstų statinė, palikta be priežiūros savaitei saulėje.
      Lietuva – Europos širdis. Bene visi suprantame perkeltinę žodžio „širdis“ prasmę. Žmogaus širdis... Širdis – tai branduolys, kieno nors centras. Greta fiziologinio organo, esančio mūsų krūtinėje, įvardijimo, žodis „širdis“ gana dažnai vartojamas žmogui apibūdinti apskritai.
      Širdis, hebrajiškai „leb“, o graikiškai „kardia“, apima jausmus, liūdesį, džiaugsmą, ryžtą, ištikimybę, neapykantą, išmintį.
      Šventajame Rašte, Patarlių knygoje išmintis, žinojimas, kvailumas, džiaugsmas, išdidumas, pavydas siejasi su širdimi. Širdis – tai žmogaus vidus. Jis priešingas išorei. Širdies negalima paprastai pastebėti: „Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žvelgia į širdį“ (ST, 1 Sam 16, 7).
      Šiandien širdžiai paprastai priešpastatome galvą su jos mąstymu ir sielos jausmingumą. Tai neteisinga, nes dvasine prasme yra kiek kitaip... Valia, jausmai ir suvokimas sudaro sielos visumą. O širdis reiškia atskirą svarbią žmogaus dalį, jo „tikrąją“ esybę, bet ne visą asmenį su siela ir kūnu.
      Širdis apibūdina ir visą žmogų Dievo akivaizdoje. Širdyje „tarpsta“ tikėjimas, netikėjimas, paklusnumas ir nepaklusnumas. Iš žmogaus vidaus, iš širdies kyla ir nuodėmė (Mt 5, 28), ir atleidimas (Mt 18, 35).
Jėzus, taip pat ir Paulius, šiuo atžvilgiu pasisako labai aiškiai. Žmogaus širdis yra sugadinta. Tai reiškia: visas žmogus yra sugadintas ir negali ištverti Dievo akivaizdoje. Nėra nė vienos žmogaus dalies, pvz., sielos su valia ar širdies (dvasios), kuri nebūtų sugedusi ir galėtų nukeliauti pas Dievą be Jėzaus.
      Tokia padėtis yra pas netikinčius Kristumi. Ir tokių šalyje, deja, dauguma. Nors tvirtinama priešingai: „mes tikime Kristumi“. O Jokūbo 2, 19 parašyta: „Tikite, jog yra vienas Dievas? Gerai darote! Bet ir demonai tiki ir dreba“. Demonai irgi tiki, kad yra Dievas, Jėzus, kad bus teismas, kad yra amžinos kančios... Ar tai reiškia, kad demonai krikščionys? Ne. Tai reiškia, kad žmogus, kuris visa tuo tiki, dar negali savęs vadinti krikščionimi. Juk tiki ir būrėjos ir visuomenės elitas, besilankantis pas jas ir besivadinantis krikščionimis. Būti „krikščionimi“, tai kažkas daugiau.
      Krikščionis – tai ne tik tikintysis Kristumi. Jei žiūrėdamas į tikinčiojo gyvenimą, gali pasakyti, kad jis panašus į Kristų, tada gerai. Ir tai ne išorinis ar dirbtinis pamaldumas... Toks turi būti visų tikinčiųjų Kristumi gyvenimo būdas.
      ...Vienas misionierius saloje pamokslavo čiabuvių genčiai apie Jėzų, bet jie nenorėjo klausyti. Dar blogiau, kai kurie žmonės iš tos genties misionieriaus plantacijose vogdavo ananasus. Jis buvo toks nepatenkintas situacija, kad apsitvėrė tvora ir įsigijo piktą šunį. Bet ir tai nepadėjo, – kitą rytą jis pamatė, kad ananasų plantacijoje dar sumažėjo. Misionierių apėmė depresija... Kartą, kai jis kreipėsi į Dievą maldoje dėl ananasų ir nenorinčios priimti Evangelijos, genties, Dievas jam atsakė: „problema – dėl ananasų“. Dievas taip pat paklausė: „O kaip pasielgtų Jėzus šitoje situacijoje?“ Tada misionierius nugriovė tvorą ir pašalino šunį. Po to nuėjo pas genties vyriausiąjį ir pasakė, kad jie gali ateiti ir prisiskinti ananasų kiek tik nori... Vakare visa gentis atėjo į misionieriaus namus, kad priimtų Kristų. „Kodėl jūs atėjote?“ – paklausė misionierius? – „Nes jūs tapote krikščionimi“ – atsakė vadas.
      Kaip mes gyvename, kalbame, kokie mūsų poelgiai, – turi atspindėti Jėzų mumyse. Stebėdami Kristaus sekėjus iš Antiochijos, aplinkiniai pradėjo juos vadinti krikščionimis...
      O ką atspindime mes, Lietuvos krikščionys? Mūsų darbai? Lietuvoje krikščionimis save vadina 80 procentų arba 2,75 mln. šalies gyventojų. O darbai? Darbai rodo ką kitą... Kas tai – masinis veidmainiavimas? „Ši tauta artinasi prie Manęs ir gerbia Mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina...“ (Mato 15–8,9). Širdys, širdys...

   ***
      Galvos, kurios per ilgai užsilaiko prie lovio, dažniausiai būna sugedusios. Galvos ir jose esanti pilkoji masė nekeičia pasaulio ir negali pakeisti. Gali tik širdys. Bet jos turi būti pilnos. Klausimas, tik ko pilnos? Ką laikysime tikru pripildymu?
       Širdis gali būti kupina arba tuščia – pilna tulžies, t.y. bjaurių savybių. Paradoksas, bet tuščia širdis kartu gali būti ir kupina: abejinga, žiauri, negailestinga, nemeilinga... O gali būti pripildyta gėrio: meilės, užuojautos, gailestingumo, sąžiningumo, garbingumo – prinokusių sveikų dvasios vaisių.
     Visa ko esmė – širdžių turinys! Širdies dirvoje (dvasioje) prasideda ir vystosi didžiausi žmonijos projektai, nes tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (užtvirtina ir atneša į matomą pasaulį iš nematomo).
      Širdies, kurioje nėra Jėzaus, vadas puikybė. Širdyje, kurios šeimininkas Kristus – nuolankumas ir gėris. O širdies, kuri neutrali..? Neutralumo nėra. Arba jos šeimininkas Nr. 1, arba Nr. 2. Ir jei Kristaus nėra, ten painiava.
      Žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė. O be Kristaus dvasios žmogus (vyras, moteris) tėra vien tik kūnas. O kūnus turi ir gyvūnai – patinai ir patelės... Ne? Raštas sako kitaip...
      Kritusio žmogaus (nuo Adomo laikų – visų be išimties) dvasia yra mirusi, kitaip sakant abejinga sąžinė, nejautrumas Dievo balsui ir aplinkiniams. Galų gale, toks mirusios dvasios (kritęs) žmogus iš dalies ir pavojingas visuomenei. O jei kas mano, kad žmogus geras savaime, tada Jėzaus auka veltui...
       Štai tokie mirę žmonės nori sukurti naują partiją, naują šeimą, naują valstybės politiką. Bet mirusios dvasios žmogus – ką jis gali? Veikiau, ko negali...
       O negali jis nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti... Nebalsuoti Seime slapčia už kitus, nes jis negirdi pagrindinio – Dievo balso, kuris žmogui bando prakalbėti per artimą, sąžinę, ženklus ir t.t. Dievas kalba žmogui į jo dvasią, bet mirusi žmogaus dvasia kaip sugedusi radijo antena – priima daugybę bangų, tik ne tas, kurių reikia. Kurios ne tos? Biblijoje parašyta.
      Nors Bibliją aiškinti vien protu, tai lyg vaikščioti peilio ašmenimis: „Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus“ (Heb 4, 12).
      Net iki sąnarių!!! Todėl ir išgyjama skaitant Dievo Žodį, Bibliją, nes Žodis gydo skausmingus sąnarius, todėl skelbiant Evangeliją ir vyksta stebuklai...
      „Iki kaulų smegenų...“ Žinia, kad kaulų smegenys –čiulpai gamina kraujo kūnelius: eritrocitus, leukocitus ir trombocitus, todėl tikint pamokslaujamu Dievo Žodžiu, gyjama net nuo vėžio –leukemijos, kaulų sarkomos, limfomų, anemijos bei įvairių kitų ligų.

  Tai įrodo ir praeitais metais vykęs D. Hatavėjaus Evangelijos kruzeidas Vilniuje, kuris vyks ir šiais metais, tik svečias bus Franklinas Greimas. Ir nesakykit, kad nežinojot – ateikit visi ir atsiveskit savo sergančius draugus bei giminaičius. Bet mažytė sąlyga... tik tikėkit! Kada vyks? 2011 m. spalio 28–30 dienomis. Kur? „Siemens“ arenoje, Vilniuje. Smagu būtų ten pamatyti Prezidentę, Seimo narius ir visus norinčius, mažus ir didelius. Renginiai – nemokami...
      Dar apie kritusio žmogaus širdies „produkciją“ – nuodėmes, blogus veiksmus ir darbus: prisigėrimus, muštynes, prievartavimus, žudymus ir t.t. Šie veiksmai, tai ne nuodėmės – tai mūsų nuodėmingos prigimties, kuri tūno mumyse pasireiškimai arba išoriniai ženklai – didesni ar mažesni, drąstiški ir ne labai...
      „Bet dabar Jis (Kristus) vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Heb 9, 26).
      Atkreipkite dėmesį, kad Raštas nesako „nuodėmes“. Nuodėmės – tai neteisingi poelgiai arba darbai. Čia sakoma „nuodėmę“, turint galvoje visų žmogaus neteisingų poelgių priežąstį – nuodėmingą prigimtį.
      Kaip tai suprasti? Rodydami vienas į kitą bei kritikuodami tokias ydas, kaip girtuoklystė, ištvirkimas ir paleistuvystė, homoseksualizmas ir visi seksualiniai iškrypimai, melas ir vagystės, mes vaikome gaisro dūmus! Kai reikia gesinti ugnį…
      Ugnis – tai nuodėminga žmogaus prigimtis. Gi dūmai, tai tos prigimties rezultatatas, prieš tai išvardytos ydos– nuodėmės. Tad jas kritikuodami, kovodami su jomis žodžiais, mes kovojame su pasekmėmis, bet ne su priežąstimi. Įvairios TV laidos, išjuokiančios visuomenės elito „nuodėmes“, tai patyčių „šou“ arba nusidėjėlio, esančio vienoje ekrano pusėje baksnojimas pirštu į kitą tokį patį anapus ekrano... Laidose pašiepiami elito nusižengimai yra ne kas kita, o vidinės prigimtinės nuodėmės inspiruoti darbai ir darbeliai...
      Taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą grįš Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (žr. Heb 9, 28).
      Kristus pasiėmė ne tiktai mūsų nuodėmes (netinkamus poelgius ir darbus). Jis apskritai prisiėmė mūsų nuodėmę (nuodėmingą žmogaus prigimtį).
      Jeigu Kristus būtų paėmęs tik mūsų nuodėmes, mums tai nebūtų naudinga, nes mumyse pasiliktų sena nuodėminga prigimtis ir mes negalėtume pakeisti savo nuodėmingo elgesio. Mes pasiliktume tokie patys, kaip ir anksčiau. Bet kai Jėzus savo auka sunaikino nuodėmę, kartu Jis padarė tai ir mūsų nuodėmingai prigimčiai, vertusiai mus nusidėti. Ir atliko Jis tai vieną kartą visiems laikams. Atlikta!
    ***
       Bet grįškim prie Seimo... Jame, kaip televizoriuje, atsispindi visuomenės panorama... O ką mes stebime nuo nepakenčiamai karštos saulės išvirtusio „visuomeninio“ karšio išklotinėje?
      Laidos vaikams komisijos galva, ne tik muzikinių vaikų gabumų vertintojas, bet ir seks „šopo“ savininkas. Beje, jau pasirodė  ir pirmoji sekso ekspertė, dalyvavusi šokių projekte, kol kitas ekspertas pateikinėjo astrologines šokių prognozes, o ką veiks šitoji...? Atliks erotinius pasažus? Tas lietuviškas skonis...
      Apie skonį. Prie ko čia dabar skonis – paklausi. Visuomenė prarado skonį teisingiems dalykams! Ne apie rūkytą dešrą kalbame, bet apie nematerialius dalykus. Neapčiuopiamus.
      Materialūs dalykai turi vienokį skonį, pvz., maistas: dešros, kumpiai, duona kasdienė. Neapčiuopiami dalykai taip pat turi skonį. Juos gali pajusti penkiais pojūčiais: skoniu, lytėjimu, uosle, regėjimu ir girdėjimu.
      Kiekvieną dieną formuojamas tautos mentalitetas tais pojūčiais sielos lygmenyje, tik prieš ką? Kam peršamas tas įvaizdis ir koks jis? Nagi, vaikų ir jaunimo širdelės pildomos paleistuvystės vaizdeliais iš TV ekranų. Lyg būtų negana to, dar supažindinama ir su homoseksualių „herojų“ pasiekimais muzikos srityje, dailėje, mokslo sferose. Keistenybių paradas: transseksualai, homoseksualai, „kniaukiančios katės“ iš Lietuvos Londone, katinai... Friki šou. 
      Jiems ir joms derėtų pasakyti, kad neturėtų net artintis prie mikrofono, o jas ir juos apdovanoja bilietais atgal į Europą, kad ir vėl žemintų Lietuvą. Vienas padorus krepšininkas, ačiū jam už tai, gynė Lietuvos garbę, protestuodamas prieš Lietuvos, kaip kanibalų šalies, įvaizdį. O ką daro kiti?
      Šaunioji trejukė Europos Parlamente jau pripildė tenykštę rinką šmeižtais. Taip kaip sovietiniais laikais pildėme sifonus. Bet žmogus juk ne sifonas...
      Viskas tapo verslu – šeima, tėvystė, motinystė, jaunystė. Tuoj viskas bus bendra? Dalinsimės žmonomis, nes žiniomis apie lovas ir lovomis jau masiškai dalijamasi...
      Apie homoseksualizmo informacijos apribojimą net nėra ko ir kalbėti. Aišku, kad tokia turi būti uždrausta – filme „Aleksandras Makedonietis“ orakulas aiškina vaikams, kaip vyriška meilė taurina ir pakylėja žmogų didiems darbams. Bet esmė kitur. Kur? Reikia rimtai susimąstyti, kur neša mūsų vaikus ši purvina heteroseksualių, mazochistinių, sadomazochistinių sekso scenų upė, pilna tiek srutų, kad ne tik geriau toje upėje negaudyti žuvies ar maudytis, bet net nebūti šalia jos.

       ***
      Vis dėl to... Mylėkime žmogų, jis Dievo kūrinys. Ne? Per daug tamsos jame... Nebesusigaudau – pasakysi. Ir pataikysi į dešimtuką. Bet... Dievas! Tad nurimk. Kas žmoguje šviesu – iš Dievo, o kas tamsu – ne...
      Jei kalbame apie Dievą, tai iškart įsivaizduojame Bažnyčią. Bet Dievas nėra Bažnyčia, o Bažnyčia nėra forma, kurioje kepamas eilinis tikintysis. Taip, kaip įėjęs į garažą netapsi mersedesu, ar į kokį makdonaldą – hamburgeriu, taip ir sėdėdamas Bažnyčioje netapsi krikščioniu, Kristaus sekėju...
      Bažnyčia neturi būti religinis kiautas, kuriame gyvena neliečiamos pasibranginusios kriauklytės. Ir ne celė, kurioje gali gyventi pasislėpęs nuo pasaulio, vaidindamas kokį neutralą. Tiesa, tu gali turėti religinį kiautą, bet neturėti jokio gyvenimo.
      Kokia vis dėl to ta Kristaus Bažnyčia... Tikroji Bažnyčia arba Kristaus kūnas yra išties mistinė – nematoma. Jei tu tiki Jėzumi, tu jau esi jos narys. Ir jei nesi šiuo metu kokiame pastate, vadinamu Bažnyčia, tai vis tiek tu, tikėdamas Kristumi, esi Bažnyčios – Kristaus kūno narys. Būti Kristaus kūno nariu yra svarbiau už viską. Nes Kristaus kūno (visų tikinčiųjų Kristumi) Galva – pats Jėzus.
      ...Tiesa, tu gali būti oficialus Bažnyčios narys, gal net dainuoti chore, bet eiti į pražūtį. Nes jei tavo širdis veidmainiška, tai negi būdamas veidmainis, gobšas, nekenčiantis kitų, pavydus kaip Kainas, tikiesi būti išgelbėtas? O šios nuodėmės yra baisesnės net už homoseksualizmą. Nes jos lyg nematoma, paslėpta uždelsto veikimo bomba.
       Maža to, tu gali kasdieną džiaugtis saulės šviesa ir savo žiniomis, bet nepriklausyti tikrąjai Kristaus Bažnyčiai (kuri nebūtinai matoma), Kristaus kūnui. Ir tavo žinios ar privilegijos neišgelbės tavo sielos.
      O gal tu įsivaizduoji, kad būdamas prisijungęs prie tikinčiųjų Kristumi denominacijos, laikaisi tam tikrų tradicijų, dalyvauji eucharistijoje – Viešpaties vakarienėje, tai su tavo siela viskas gerai? Tai yra apsigavimas: tu gali būti katalikas, protestantas, ar priklausyti kokiai kitai (ne)denominacinei tikinčiųjų Kristumi bendruomenei, bet nepriklausyti tikrąjai Bažnyčiai, Kristaus kūnui.
      Dar daugiau: „Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesijungdamas su Galva...“ (Kolosiečiams 2–18, 19).
      Taip, kaip ne visi Lietuvos gyventojai yra lietuviai, taip ir ne visi Bažnyčios nariai yra krikščionys.
      Galima būti Bažnyčios nariu ir neturėti Kristaus širdyje. Galima ir nebūti oficialiu Bažnyčios nariu, bet turėti Kristų širdyje. Tad geriau jau būti Kristaus kūno nariu su Kristumi širdyje, nei būti oficialiu Bažnyčios nariu be Kristaus širdyje. Galų gale taip saugiau, nes tada tik Dievas yra tavo apsauga.
      Taip pat verta suprasti, kad tikroji Bažnyčia, tai darinys žmonių, nesėdinčių tarp keturių sienų, bet gyvenančių su tais ir gyvenime tų, kurie kenčia už jos sienų...
      Bažnyčia nėra tikslas, ji – tik priemonė tikslui pasiekti. Visų dalykų pabaiga privalo būti Kristus. Visas Dievo tikslas Jo žmonėms – jog jie pasikeistų į Jo Sūnaus atvaizdą.
      O tada jau drąsiai galima vaikščioti ir į Bažnyčią, ir į kitas bendruomenes svečiuosna, nes užsisklendimas inicijuotųjų būreliuose – elitarizmas – dažnai nuveda į žydrąjį pasaulį. O buvimas tarp panašiai mąstančių (tikinčiųjų) kai kada būtinas išlikimui...

      ***
      Neseniai kilę skandalai Bažnyčioje, kur laikomasi pačių aukščiausių TARPUSAVIO atsakomybės ir paklusnumo standartų, atskleidė tokius dalykus kaip ištvirkavimas, pedofilija ir homoseksualizmas. Ir tai tęsėsi ne vienerius metus. Moralinės, etinės ir erezinės problemos, kylančios Bažnyčioje, atsiranda ne todėl, kad nėra deramo paklusnumo Kūnui, bet todėl, kad nėra deramo paklusnumo Galvai (Kristui), nes visų pirma nėra asmeninio ryšio su Juo. Iš čia ir paskutiniai (ne)adekvatūs Bažnyčios sprendimai laidojant kai kuriuos tautos vadovus.
      Mes galime apgauti savo artimiausius draugus, šeimas, netgi spaudą, bet ne Dievą. Bažnyčioje iškylančios problemos atsiranda dėl nebuvimo tikros ir šventos Viešpaties baimės. O Viešpaties baimė ir yra tikro paklusnumo ir atsidavimo esmė. Taigi išeitis – ne nusimesti paklusnumą ir atsidavimą vienas kitam, bet dar labiau akcentuoti tai, kas svarbiausia, t.y. mūsų atsidavimą Viešpačiui. Tik tuomet mūsų paklusnumas vienas kitam bus tikras. Ir tik tada mūsų sprendimus lydės meilė, gailestingumas ir jautrumas gedintiems bei laidojantiems artimuosius, žmonėms.
      Toks Kristaus kūnas, paklūstantis Galvai, tai vienintelė Bažnyčia, kurios nė vienas narys nepražus. Kartą priimtas nusidėjėlis yra saugus per amžius, jis niekada nebus išmestas, nes jo širdy – Kristus.
      Ir eina žmonės į pražūtį ne dėl to, kad nesimeldžia tam tikrais būdais Dievui, bet dėl to, kad savo noru atmeta išsigelbėjimo galimybę. Kitaip sakant, patys išmeta raktus, kurių pagalba galėtų atrakinti Nuopolio – nuodėmingos prigimties ir nuodėmių narvo durų spyną. Ir taip išeiti į laisvę, į Kristaus atliktą Atpirkimą! Bet...  
     Jie sąmoningai atmeta Dievo prašymą, – ne įsakymą, – tikėti tuo, ką Jis padarė dėl žmogaus. O įvykdė Jis dvasinio pasaulio, priešiško žmonijai ir net pačiam Dievui, sąlygas. Atliko viską pagal Visatos teisingumo normatyvus ir dėsnius, kuriuos pats sukūrė. Šie dėsniai neatmainomi, ant jų laikosi Visata, mūsų Žemė.
      ...Matote, yra sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, nori tu to ar nenori, kadangi yra tų sąlygų vykdymo stebėtojas arba prižiūrėtojas bei jo padėjėjai, stebintys taisykles: ar jos bus – buvo pažeistos, ar ne! Apie tai jau ne kartą rašyta, o be to yra ir geresnis tų dalykų žinovas, apaštalas Paulius. Laiško Efeziečiams šešto skyriaus 11 ir 12 eilutėse aiškiai nurodyta, kas vadovauja neišgelbėto (mirusios dvasios) žmogaus ir tokios pat visuomenės gyvenimui. Kas laiko vadeles ir važnyčioja. Verta susimąstyti, kol dar yra laiko...
      Sąlygos yra visur. Net atiduodant vaiką į darželį. Net stojant į kokią nors nepalankią sąjungą. Ir jos turi būti įvykdytos. Specifinės sąlygos būtinos ir sudarant naują sandėrį, pradedant naują gyvybę, organizaciją ar bažnytinę bendruomenę.
      Tos sąlygos gali būti dviejų arba kelių žmonių ir šalių susitarimas, arba žiaurus tam tikros pusės reikalavimas, kurio tu neįvykdęs, t.y. neatlikęs savo dalies, negali nieko nei pradėti, nei juo labiau sušukti pergalės šūkį, kad atlikta.
      Bet, ačiū Dievui, tau nereikia įsitempti – daryti kažką, kas viršija tavo jėgas, nes viskas ant kryžiaus seniai atlikta! „Atlikta!“, eik ir daugiau nebenusidėk!!!

     ***
       – Tai ką galų gale daryti, broli? Jei nieko nebereikia daryti...
      – Ką daryti? Pasaulyje itin populiarūs visuomeniniai judėjimai, jie turi ir daro nemažą įtaką visuomenės gyvenime, jie ir galėtų būti atsvara tam, kas vyksta už uždarų durų uždarose širdyse... Tik tuose judėjimuose norėtųsi matyti žmonių, turinčių bent minimalų dvasinių žinių kraitį. Apie kokį kraitį čia kalbame?
 
  Marc Nuttle savo knygoje „Tiesos momentas“ (Moment of Truth) parašė apie komunistinės Kinijos vado Jiang Zemin atidžius stebėjimus. Ką jis stebėjo? Buvęs „Time“ žurnalistas David Aikman 2002 metais paklausė buvusio komunistinės Kinijos vado Jiang Zemin, ko jis norėtų palinkėti savo šaliai. Jo atsakymas šokiravo ne tik žurnalistą, bet ir visą pasaulį: „Aš noriu, kad mano šalis taptų krikščioniška“. Kai jo paklausė, kodėl, jo atsakymas buvo tikras apreiškimas. Jiang Zemin aiškino, kad grupė kinų mokslininkų apie 20 metų tyrė pastovaus Kinijos atsilikimo nuo Vakarų technologijos, mokslo, industrijos ir meno srityse, priežastis. Išanalizavę kinų mokslininkai nustatė, kad tik religinė padėtis leido Vakarams pasiekti tokių aukštumų“.
      Kitas pavyzdys. Buvęs Etiopijos ministras pirmininkas, kuris daugelį metų buvo kovotojas už laisvę, sako, kad šiuo metu jis turi naują misiją: padėti savo tautai rasti laisvę Kristuje – rašo žurnalistas.
      „Aš tikiu, kad Evangelija – vienintelis būdas išspręsti šalies problemas, – sakė 54 –ių metų Tamrat Leinas, kuris buvo ministras pirmininkas pereinamojoje Etiopijos vyriausybėje 1991–1995 metais. – Vienintelė išeitis ir vienintelis raktas į plėtrą, demokratiją, politiką ir ekonomikos augimą – Evangelija“.
       Buvęs komunistas gyvena dėl Evangelijos. Daugelis žmonių buvo skeptiškai nusiteikę, kad Tamrat Leinas tapo tikintis, jie pagalvojo, kad tai politinė akcija.
      Tamrat Leinas sako, kad Dievas suteikė jam tikslą paskatinti krikščionis mylėti vienas kitą ir gyventi vienybėje. Jis gavo žodį tautai, kad vienintelė viltis Etiopijai – Kristus. „Aš nusprendžiau tapti Dievo tarnas, aš nusprendžiau tarnauti Jėzui visą likusį savo gyvenimą, – sakė Tamrat Leinas. – Daugelį metų aš laikiau šautuvą rankose, bet dabar iki mano gyvenimo galo rankose laikysiu Evangeliją. Tai yra tai, dėl ko gyvenu!“
      Štai du pavyzdžiai, kurie, sakyčiau, pribloškia. Kinų diktatorius ir Afrikos valstybės veikėjas – politikas... O mes vis ieškom kažko ir be galo klausinėjam „kas“, „kaip“, „kodėl..“ ir kariaujam karus smėlio dėžėse... Tautos lyderiai vis dar tebekovoja su išorės priešais: kryžiuočiais, komunizmo šmėkla ir t.t. Tebeieškome vado...
Kai reikia tik vieno – pasikviesti ne kokį generalisimą, bet karalių Karalių... O Jis parodys ne į išorės veiksnius, bet lieps susitvarkyti savo vidų (širdį): nurodys sąlygas, kurias išpildžius, tiek išorės priešai, tiek vidaus – pasitrauks.
       Neseniai viename straipsnyje radau parašyta, kad „jei vyriausybė, atsiklaupusi ant kelių, nulenktų galvas prieš Kūrėją, tai Jis kaip mat palaimintų mūsų šalį!“ Kaip? Taip, kaip laimina kai kurias kitas šalis, apie kurias jau esu pasakojęs.
       Ir nemanykim, kad Lietuva nieko bendro neturi su šiomis šalimis (Lietuva aukščiau stovinti, ypatingesnė?!). Turi, ir dar kaip turi! Kokios odos spalvos žmogus bebūtų, jo širdis vienodai rusva, kraujas raudonas, o ne žydras ar mėlynas.
      Evangelija – totalus moralinis Visatos kodeksas! O gal kas kitas geriau nei Visatos Kūrėjas žino, ko žmogui reikia?