Kai tu matai, kad žmogus prie tavęs artėja šypsodamasis, tu net neįtari, kad jis nori tave užpulti. Bet jei jis eina link tavęs grėsmingai išsišiepęs ir nešinąs kuoka, turbūt ginsies, jei turi sveiko proto ar drąsos. O jei tavo vaiką puls pasiutęs šuo kur kieme ar laiptinėj, negi leisi kad vaikui įkąstų?! O juk taip būna. Kur? – paklausi tu. Pas mus, Lietuvoj, tavo – mano namuose. Galų gale – Bažnyčioje.
***
Kartą svečiavomės pas seserį Kristuje vienam Lietuvos miestelyje. Mes ruošėmės žiūrėti video, kai jos sūnus užsiropštė ant lovos su Kristų kompromituojančią knyga, kurioje aprašomi niekada nevykę Jėzaus gyvenime ,,faktai"... Ir tai vyksta tikinčiojo bute, kur jam duota visa valdžia.
...Kad ,,mums duota visa valdžia mindžioti skorpionus“, kurių daugelis net nematė, tuo nieks neabejoja, ir kad gyvates reikia nusipurtyti, tai aišku kiekvienam... Nors ir čia praktikos retas kuris turim.
O šiuo atveju pas seserį Kristuje buvo ne pasiutęs šuo, net ne sesės Kristuje vaikas, ne miško gyvatė, bet gyvatė iš pragaro. ,,Tai reikėjo gerai užtvoti ar prispausti šliužą, kol nepradėjo kandžiotis“, – pasakysi tu. ,,Taip, reikėjo... Įkrėsti, tik ne sesei, bet vaikui" – pasakysiu aš. Ko? Beržinės košės... Kodėl? Todėl, kad vaikas yra tau duotas, kad jį auklėtum, o ne jis tave, ir juo labiau koks velnias kieme ,ar jam už nugaros pasislėpęs. O sesei (ar broliui) galima ir reikia ,,įkrėsti“ ne su kuoka, bet žodžiais, paaiškinimais bei pamokymais.
Įkrėsti reikia velniui. Atsisakyti duoti jam vietos. Ir jis bėgs. Arba pasipriešinti žmogui, kuris yra jo netiesioginis indas. Gal net atsisakyti to žmogaus teikiamų paslaugų, kurias jis teikia lipšniai ir metodiškai, kad galėtų įslinkti ir išsikeroti kaip piktžolių krūmas. O jei jam atrodo, kad jo veikla yra svarbesnė už kitų, paprašyti mėnesiui kitam palaukti už durų.
Religinė dvasia, kuri bus paskutiniųjų dienų didžiausias šventųjų priešas, ir yra tokia: meilikaujanti ir lipni, kaip smala ant bato. Arba dėlė pade. Lenkai turi gerą terminą ,,panibratstvo...“ Jo reikšmė maždaug tokia – saldžiai prisigerinti (kad ir padarant ką nors naudingo) turint savo tikslų, dažnai net sąmoningai nesuvokiant jų.
Kadangi mes žinome, kad kova vyksta ne su kūnu ir krauju, (Efez 6, 12), tai ir suprantame, kad žmogus, kuris turi panašių savybių, gali nesuvokti, kas stovi už jo poelgių ar norų, kas jų autorius. O juos dažnai inspiruoja kontrolės ar pavydo (Kaino) dvasia, demonai, pašaukti sunaikinti mūsų pašaukimą ir potencialą Kristaus kūne.
Pavydas yra viena iš religijos dvasios varomųjų jėgų. O pavydo tėvas yra išdidumas. Ir kas, jei ne išdidumas, buvo Liuciferio kritimo priežastis. Liuciferio vienas vardų – šviesą nešantis.
Apie šviesą. Šviesa, kurią neša Kristus, apšviečia mums išgelbėjimo kelią pas Dievą, Jėzaus Kristaus Tėvą. Jėzus sakė: „Aš – pasaulio šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsoje, bet turės gyvenimo šviesą“, Jono (8, 12). Sekančius šviesa, kurios autorius – „šviesą nešantis“, ji apakina ir nuveda patikliuosius į pražūtį, nes pats šėtonas apsimeta šviesos angelu (2 Korintiečiams 11, 14). Ir tada Dievas yra priverstas teisti suvedžiotojus ir patikliuosius: „Liepsnojančioje ugnyje Jis atkeršys tiems, kurie nepažįsta Dievo ir nepaklūsta mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Evangelijai“, 2 Tesalonikiečiams (1, 8). Čia užuomina į tai, kad religijos dvasiai reikia nedelsiant pasipriešinti, kai tik užčiuopi jos užuomazgas... Ir dar tai, kad tokia Bažnyčia bus teisiama, nes Dievo teismas prasideda nuo Jo namų...
***
Teko bendrauti su vienu teisuoliu. Jis bandė save pavaizduoti tokiu gerutėliu, kad net koktu darėsi. Pasakiau jam, kad jei tu giriesi, jog negeri, nerūkai, turi šeimą, rūpiniesi ja, ir todėl esi tinkamas kandidatas į Dangų, tada Jėzus veltui mirė ant Kryžiaus, sumokėdamas tokią kainą už žmonijos išgelbėjimą! Nejau manai, kad taip išsigelbėsi? Išgelbėjimas ir amžinojo gyvenimo dovana yra duodami veltui, tikėjimu į Viešpatį Jėzų Kristų ir Jo atliktą auką ant kryžiaus!
Daugelis sako, kad jie yra geri, – daro gerus darbus, vaikšto kiekvieną sekmadienį į bažnyčią ir panašiai. Kelias pas Dievą nėra grįstas vien morale, gerais darbais ar meile gyvuliukams. Vienintelis su Dievu susitaikyti kelias yra per Jėzų Kristų, Jo Sūnų. Visi kiti yra labirinto vingiai, keleliai ar klystkeliai!
Ši dvasia (religijos) būtent taip ir elgiasi. Religijos dvasia grindžia savo santykius su Dievu per asmeninę discipliną, o ne maloninga Kristaus auka. Motyvacija taip daryti gali būti baimė arba išdidumas, arba abu kartu.
Išdidumas ir buvo pagrindinė Liuciferio kritimo priežastis. Baimė ir išdidumas yra pagrindiniai kritimo rezultatai, o išlaisvinimas iš jų, tai gana ilgas procesas. Jezabelė buvo karaliaus Achabo žmona ir labai religinga moteris, kaip rusai sako – ,,nabožnaja“, bet atsidavusi pagonių dievams – klaidingai religijai (1 Karalių 18). Šios dvasios šaknys eina taip giliai, kad užima daug laiko atgailauti ir būti išlaisvintam iš jos.
Bet netgi duodamas laiko jai atgailauti, Viešpats pats priekaištavo Tiatyrų Bažnyčiai dėl Jezabelės toleravimo (Apr 2, 20–21).
Todėl mes galime būti kantrūs su žmonėmis, kurie turi religijos dvasią, ir duoti jiems laiko atgailauti, bet širdyje neturime toleruoti jų tarnavimo, kol laukiame. Jeigu šiai dvasiai nėra staigiai pasipriešinama, ji pridarys Bažnyčiai, mūsų tarnavimams, šeimoms ir mūsų gyvenimams daugiau žalos, negu bet koks kitas užpuolimas, kurį galime patirti.
***
Dar kartą apie nuodėmę ir Bažnyčią. Tad, aišku, jei yra priešas, – o nuodėmė ir yra vidaus priešas Nr. 1– tai jis turi ir savo metodus, kuriais kovoja. Jei jis veikia inkognito, o tai yra religinės dvasios tikslas, – būti neatpažintai, – tuomet ją apšvietus, ji maskuojasi dideliu tikėjimu. Jei pasakysi, kad tas tikėjimas tėra tik priedanga jos netyriems motyvams (pvz., Sapfyra ir Ananijas), tai ji, išsigandusi kad ją gali demaskuoti, iš baimės puls tuos, kurie bandys nuplėšti nuo jos kaukę. Bet kokia nuodėmė, ją palietus, arba maskuojasi, arba puola. Ką daro šuo iš baimės? Loja, o jei jo nebijo, puola ir kanda.
Taip ir žmogus užkluptas nuodėmiaujant – ginasi. Jei nepavyksta kumščiais, ne ta svorio kategorija – bandys apkalbom apšmeižti tą, kuris jį demaskuoja – ,,o pas jį (ją) buvo tas ir anas“ ir t. t. Panašiai Adomas apkaltino žmoną, o žmona – gyvatę. O kažin ką apkaltino gyvatė? Jei ir tai nepadeda, tai žmogus (nuodėmė jame) arba prisiima aukos povyzą, kad jo visi gailėtųsi, arba skundžia visus ir kritikuoja viską iš eilės.
Iš istorijos ir patirties žinoma, kad auka, kuriai ilgai buvo bandoma padėti, bet ji dėl tam tikrų priežasčių nepasikeitė – išdidumas, nenoras keistis ar kiti jai yra per menki dėl jos išpūsto pažinimo: instituto baigimo, kažkokių prigimtinių talentų – dažnai pereina į puolimą ir iš aukos tampa užpuolėju, persekiotoju.
Yra matomos nuodėmės, tokios kaip paleistuvavimas, girtavimas, rūkymas ir t. t. Bet dar pavojingesnės yra nematomos nuodėmės – gobšumas, godumas, pavydas. Pavydas gimdo neapykantą. Neapykanta perauga į keršto troškimą ir reikalauja išeigos. Jau minėjau, kad pavydas privertė Kainą nužudyti Abelį.
Pavydas, kurio šaknis yra išdidumas, pavertė Liuciferį šėtonu. Nuodėmė ir Dievo vaikus gali paversti velnio vaikais. Taip buvo Judui – parsidavė už 30 skatikų.
***
Matomas priešas ne toks pavojingas, kaip nematomas. Religijos dvasia turi daug padėjėjų, kurie padeda griauti Bažnyčią. Viena jų – Jezabelės dvasia. Ši dvasia – tokia klastinga, kad net didžiausi Dievo vyrai suklumpa prieš ją. Jos dispozicijoje yra tokios dvasios, kaip lezbijanizmas ir homoseksualizmas. Ši dvasia, tai ne moteris, ir ne vyras, tai ketvirto išmatavimo priešas, dažnai tūnantis mumyse. Gal kas pasakys, kad mes esame Viešpaties šventykla, ir mumyse negali tūnoti jokios dvasios. Ir dar kaip gali...
Iš tiesų, mes esame Šventosios Dvasios šventykla, todėl joks amoralumas neleistinas nei mūsų akims, nei širdims: ,,Saugokitės ištvirkimo! Bet kokia kita žmogaus daroma nuodėmė nepaliečia kūno, o ištvirkėlis nusideda savo kūnui. Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios, kurią gavote iš Dievo, ir kad jūs nebepriklausote patys sau?“, 1 Kor (6:18,19). Ir kitoje vietoje: “...joks ištvirkėlis, netyras ar gobšas, kuris yra stabmeldys, nepaveldės Kristaus ir Dievo karalystės“, Ef (5, 5).
Be to mes ir esame Bažnyčia. Bažnyčia – tai ne pastatas, o mes, tikintieji, mūsų širdis. Ir net kai esame namie, mes vis dar esame Bažnyčia. Jei mes žiūrime amoralią TV programą, mes garbiname Jezabelės dvasią, toleruojame amoralumą.
Jei vyras baiminasi savo valdingos žmonos, jis garbina Jezabelės dvasią. Surinkime nesunku garbinti Viešpatį, bet kas vyksta, kai mes išeiname už pastato ribų? Privalome visų pirma pasipriešinti šiai dvasiai savo protuose. Kiekvieno mūšio pergalė prasideda mūsų ,,protuose ir širdyse“. Bet taip pat privalu prisiminti, kad toleruojančius Jezabelės dvasią Viešpats baus ligomis ir net mirtimi.
Vyrams. Jezabelės dvasios auka dažniausiai tampa žmogus, kurio sielą Jezabelės dvasia įstengia pripildyti silpnumo ir baimės. Silpnumas, o ypač baimė, tai demono, kurio vardas Ahabas, ginklai. Ahabas, tai tas, kuris ,,perduoda valdžią Jezabelei“. Nors Ahabas buvo karalius, iš tikrųjų viską valdė jo žmona Jezabelė. Vyras, kuris nesugeba vadovauti savo šeimoje, teisingai panaudoti savo dieviškos, globojančios valdžios, nesugebės panaudoti dvasinės valdžios ir kitose sferose. Tokiam vyrui reikia atgailauti dėl baimės ir ryžtingai bei švelniai įvesti tvarką savo namuose.
O kas yra ,,tikroji" valdžia, pvz., namuose? Tai visų pirma atsakomybė – mokesčiai už butą, finansų ekonomika ir vykdoma globa: namų ir žmonos gynimas – atsirasti reikiamu laiku reikiamoj vietoj. Visa tai vainikuoja vyriškai dieviškas rūpestis su meile. Dieviškos valdžios pamatas – meilė. Būti šeimos galva reiškia, kad vyras su meile prisiima atsakomybę už savo šeimos būklę. Bet jokiu būdu tai ne despotiškas viešpatavimas savo žmonai. Poros turi drauge spręsti visus reikalus, kad būtų draugai ir džiaugtųsi meile bei atviru bendravimu.
Moterims. Ieškodama Kristaus romumo, moteris nugali Jezabelės pasipūtimą. Yra dieviška tvarka, ir moteris turi įžvelgti Dievo išmintį bei gerbti vyrą kaip savo galvą. Nes kitaip, pakėlus prieš vyrą ranką, ji gali paprasčiausiai lūžti.
Jei moteris netekėjusi, ji kaip Viešpačiui turi paklusti tai tvarkai, kurią Dievas nustatė Bažnyčioje ir namuose. Jos nuolankumas ir taikingumas patarnaujant kitiems, yra ženklas, kad Jezabelės prigimtis sunaikinta (Fil 1, 28).
Ir visų pirma, tokia moteris turi atsisakyti geidulingai rengtis, kalbėti familiariai, meilikaujančiai ir viliojančiai. Nes antraip prisistatys atitinkamos dvasios – viliojanti, familiarios, paleistuvystės, geismo ir t. t. Todėl, kiek mes panėšėjame į Kristų, ir nulemia, ar nugalėsime Jezabelę.
Jezabelės dvasios taikiniai
Kadangi Jezabelės dvasia yra žiauri, nepriklausoma ir nepaprastai ambicinga, ji nori būti pranašiausia bei viską kontroliuoti. Išvertus šį vardą, jis reiškia – ,,nesugyvenama“ – t. y. ji atsisako su kuo nors ,,gyventi drauge“ arba ,,sugyventi“.
Jezabelės nesurasite ten, kur ji negali dominuoti arba kontroliuoti santykių. Jei ji ir atrodo nuolanki tarnaitė, tai tik tam, kad galėtų prastumti savo planus, įgyvendinti savo troškimus. Savo širdyje ji nenusileidžia niekam.
Jos didžiausi priešai yra Dievo pranašai, Žodis ir nuoširdi tikinčiojo atgaila. Jezabelę dėl jos rafinuoto sugebėjimo manipuliuoti, ypač traukia moterys dėl jų sielų unikalumo. Tokia moteris gali viešai pažeminti savo vyrą, išjuokti jį, kad po to galėtų, pasinaudodama jo baime būti viešai išjuoktam ar pažemintam, kontroliuoti jį. Bet vyrų nenaudai pasakysiu tai, kad moterys per nesaugumą ir neteisingai naudojamą vyrų valdžią dažnai tokiomis ir tampa. Ir nors dėl to, kad tokios moterys dažnai nusivylusios vyrais, ši dvasia ir atakuoja jas, bet tai neduoda moteriai pagrindo žeminti vyro, ir dar kitų akivaizdoje.
Galutinis Jezabelės dvasios tikslas – kontrolė. Ir tam ji meistriškai panaudoja net seksualinę aistrą šeimoje – ,,jei nepadarysi to ar ano, tai negausi to ir to...“
Kitos sferos, kuriose reiškiasi Jezabelės dvasia:
Pramogų verslas;
Madų pasaulis;
Mokyklos ir aukštųjų m-lų filosofijos fakultetai;
Politika;
Visuomenė: tai ji (Jezabelės dvasia) visuomenėje inspiruoja abortus, amoralius įstatymus, tokius kaip gėjų santuokų įteisinimas ir t.t.
Bažnyčios lyderiai turi būti labai atidūs, nes ši dvasia sieks užimti lyderių pozicijas. Jėzus apibūdino Jezabelę, jog ji ,,sakosi esanti pranašė“ (Apr 2, 20). Moteris gali būti pranaše, ji gali būti patepta lyderė, bet jei ji nuolat reikalauja pripažinimo – lenda ir kišasi ten, kur jos nekviečia, o kai dar pradeda manipuliuoti, tuomet reikia saugotis. Bažnyčioje ši dvasia nusitaikiusi į šlovinimo lyderius, į pastorius, ketindama paversti juos diktatoriais, kurie kontroliuotų Bažnyčią. Ji taip pat taikosi į moterų tarnavimus, nes jie tam tikra prasme yra žymiai platesni nei kiti.
Mūsų ginklai:
Dvasios kalavijas – Dievo Žodis (Efez 6, 17);
Malda už šventuosius Bažnyčioje (Efez 6, 18);
Malda už krikščionis, esančius bendruomenėse;
Nuoširdi tikinčiųjų atgaila.
Be abejo, prieš tai priešas gali siųsti savo tarnus – kiršinimo, apkalbų, įtarumo ir kitus demonus, kad sukiršinti bendruomenę. Bet kovodami Dievo ginklais su Jezabelės dvasia pagundymų metu, mes tapsime išties pavojingi šiai dvasiai! Ir matydama, kad jai atkakliai besipriešint, velnio belaisviai yra išlaisvinami, netrukus atstos nuo mūsų!
***
Žmonės, nesusijungę su Galva, Kristumi, bet turintys stiprius ryšius su kūnu, – (sovietų laikais tai dar buvo vadinama ,,blatu“), kurie juos apraizgę kaip vijokliai medžius, – net neįtaria, kad kai kurie ,,vijokliai" yra kaip siurbėlės, siekiančios išsiurbti iš sveiko medžio syvus. Tai dažniausiai sieliniai, grynai žmogiški ryšiai, kurie yra labai pavojingi, nes kas gera sielai, nebūtinai gera dvasiai... ...Kadangi religijos dvasia yra demonas, atsiverdamas tokiam žmogui, tu išduodi savo paslaptis velniui, – būtent tas demonas ir nuneša žinią apie tavo planus šėtonui. O po to mėnesių mėnesiais stebiesi, kodėl tai, ką Dievas įdėjo į tave ir liepė tau daryti, nejuda iš vietos!?
,,Pasidalijęs su draugu, atsikratysi problemų“ – sako pasaulis. O aš tau sakau, – Viešpačiui atsidenk, jis yra Tas, kuris geriausiai supras tave, atsakys į tavo problemas ir tau patars. O nuo tavo begalinių atsivėrimų gali tik pastoriaus galva ištinti. Lyderis taip pat žmogus. Be to, kalbėdamas (kad ir Dievui) prieš brolį, kuris tau nepatinka ar neįtinka, tu užimi brolių kaltintojo vietą. Galiausiai tai yra apkalbos.
Tie, kurie valdomi religijos dvasių, gali bandyti mus pražudyti visais įmanomais būdais, išskyrus fizine mirtimi. Šmeižto atakos, sukurstytos prieš bažnyčias ir tarnavimus, tai tos pačios Kaino dvasios, kuri privertė nužudyti brolį, pasireiškimai. Štai taip. Tad žiūrėk su kuo bendrauji ir kam atsidengi!
Per žmogiškus ryšius, dažniausiai sielinius – ,,gal tau reikia to ar ano...“, ir įklimpstama į klampius tarpusavio ryšius. Reikia turėti ir savigarbos, kad išlaikyti atstumą einant pas ką nors į svečius, ar kviečiantis ką nors pas save. Tai vadinama taktu, o jei norit – etiketu. Net karaliai žino, kad svetimoj šaly juos apsaugos etiketas, na, ir keletas sargybinių... Pastoriams reikia leisti ir pailsėti, o ne nuolat lįsti pas juos su vietinės reikšmės apreiškimais.
Ir išsigelbės ne tie, kurie pas pastorių gers kas vakarą arbatą, kalbėsis su juo ,,skaipu“ dažniau nei su Viešpačiu, bet tie, kurie, atvėrę Kristui duris, pakvies Jį į namus ir vakarieniaus su Viešpačiu. Kalbėkitės ,,skaipu“ su Viešpačiu, o ne su lyderiais, vis klausdami kaip maži vaikai, ką ir kaip daryti. O kai kada ir patys turite pasakyti jiems, ką ir kaip padaryti. Jei klausia. Kai kada – ir kai neklausia...
Bet ir Viešpačiui savo apkalbų nekiškit, ten Malonės sostas. Prie jo velnias, brolių kaltintojas, gali prieiti su apkalbom tik per mus, per mūsų dvasias. Tu prašyk Viešpaties, kaip pamilti, kaip savo širdį pakeisti, kaip iš akmeninės širdies ją padaryti kūniška...
O įsakymas: ,,Mylėk savo artimą kaip save patį...“, – taip pat nereiškia, kad reikia artimam pataikauti matant, kaip jis eina į pragarą apsikabinęs nuodėmę...
***
Visų pirma mes turėtume stiprinti savo ryšius su Galva, Kristumi, o iš tos stiprybės pareis ir tvirti ryšiai su kūnu, – tikra vienybė, neturinti nieko bendro su pionieriškai komjaunuolišku vienodumu. Tokia seka teisinga, nes Viešpaties tikslas – stipri Bažnyčia iš tvirtų karių, o ne ,,vištų vištidėje". Ne fazanai ar povai, išsičiustiję kaip kurtiniai prieš tuoktuves, bet Dievo žmonės, pažįstantys savo Viešpatį ir pasiruošę dėl Jo atlikti bet kokią užduotį. ,,Ir jie nugalėjo jį savo liudijimo žodžiu, Avinėlio krauju ir negailėjo savo gyvybės net iki mirties“ Apr (12, 11). Ir ne pastorių nugalėjo – ,,dokonal“ savo klausimais, ar brolį apkalbom ir šmeižtais, bet brolių kaltintoją – šėtoną.
Bažnyčia, kuri pati turėtų būti vieta sužeistiesiems iš pasaulio, tapo savo pačių sužeistųjų gydymo vieta. Patys muša, o po to gydo! Paradoksas. Kodėl? Tėvai, kurie patys būdavo vaikystėje žeminami ir ujami, neišsigydę, o kai kurie tokių pačių bažnyčių ,,tėvų“ – lyderių sužeisti pačioje Bažnyčioje, užima lyderių vietas (dėl pinigų pertekliaus ar užimamos vietos visuomenėje, o gal žmonos darbo Seime ar savo ilgo liežuvio dėka), ir toliau daugina ligonių skaičių. O tada, daugėjant ligonių skaičiui, reikia didesnių ligoninių – bažnyčių, ir taip pasaka be galo. Stato vis didesnius pastatus, kai iš pradžių reikia širdies pastatą pasistatyti.
Mes iš savo rakurso, iš šalies, daug ką matome, kas ne taip, ir bandome taisyti, padėti kur reikia. Matome, kas negerai, kol kas... Bet atėjus laikui tai susiniveliuos, ir mes nebematysim. Nes tai taps norma. Įpročiu. O tada Šventoji Dvasia išeis iš Bažnyčios, ir liks tik religinė organizacija. Tik! Nes neklausėm sargybinių! ,,Titaniko“ vadovybę daug kartų bandė įspėti, kad saugotųsi ledkalnių, bet sargybinių nieks nepaisė. Beje, aisbergo tik viršūnė matyti, o apačios – ne. Bet būtent apatinė dalis ir yra pavojingiausia, nes jos nematai ir nežinai, kokio ji dydžio, kokia konfigūracija ir t. t. Ta nematoma dalis ir yra dvasinis pasaulis, kuriame mes gyvename, tik kol kas kūnu. Ir dėl to nematome visų anapusinio pasaulio mums paspęstų pinklių ir spąstų.
Galime tik melstis: ,,Viešpatie, padėk išvengti priešo paspęstų spąstų ir sėkmingai juos apeiti. Duok išminties ir supratimo dvasią, kad išeiti nugalėtoju. Amen!“
Bažnyčiose sargybinių vis dar yra, tik ar jų klausoma? Juos mes stengiamės nuslopinti arba išguiti iš Bažnyčios, kad tik nekalbėtų tiesos, todėl bažnyčios ir tuščios, nes skėriai ėda derlių, o ir jose kovojama dėl vietos ir padėties, kai žmonės tuo metu eina į pragarą.
Valdžia Bažnyčioje yra skirta apsaugoti ir paruošti dvasinius vaikus savarankiškam gyvenimui. Bet ji nėra lyderių konkurencijos vieta: ,,Karūnos nešiojimo kursai“ arba patarimai: ,,Kaip pakišti koją lyderiui, kad jis krisdamas galvos nenusisuktų, o iškeltų tave į aukštesnę vietą Bažnyčioje...“ O juk net pasaulyje suprantama, kas yra tarnystė. Beje, galima ant bažnyčios kupolo užkelti tokį (ią), o iš ten aukštai matyti...
Religijos (o ji kartu ir kontrolės) dvasia, iš pradžių prisigerina, ieškodama savo, o po to, kai nepavyksta pasiekti tam tikrų tikslų, specialiai supyksta, nes lygtai ,,pas jus nėra meilės“ ir t. t., ir išeidama išsiveda dalį tikinčiųjų, dažniausiai neįsitvirtinusių Viešpatyje. Arba sugriauna tai, ko nestatė. Tai religijos dvasios, didžiausio tikinčiųjų priešo, metodas. Tokia yra ir kai kurių judėjimų iš svetur (Vitnes'o Li, V. Branhaimo, ,,Jedinstvinikų'' – Jesus Only or Oneness Pentacostals Church International [UPCI] ir kt.) taktika – susidraugavus, neužilgo susipykti, kad po to pasigrobti dalį tikinčiųjų, dažniausiai neįsitvirtinusių tikėjime.
P. S. Bažnyčia, garbinanti religijos dvasią, bus teisiama.
