Straipsniai

Tėvynė ir kasdienybė (3)                                                                    2010.09.08    
   

Aleksandras  Kavoliūnas   
   Fokusas į visuomenę 
            (mozaikinis rašinys)

   Interneto komentatorius policija kviečia aiškintis dėl komentarų valdančiujų atžvilgiu... Konkrečiai – dėl A. Anušausko veiklos.
 Dėl Seimo narių pozicijos prievartaujamos Kedytės atžvilgiu sudaryta komisija vos ne tardyti ruošiasi ieškančius tiesos ir bandančius apginti tėvo netekusią mergaitę. Kas tai...
      Komisija rengs rekomendacijas? Parlamentinio tyrimo komisijos pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas po posėdžio tvirtino, jog komisija nesiekia ką nors apkaltinti, nebandys inicijuoti jokių ikiteisminių tyrimų dėl politikų bandymo paveikti teisėsaugą. Bet komisija turi tikslą "pagal konkrečius atvejus nustatyti tendencijas". Politikas sakė, jog ir su teisės mokslininkais prieita išvados, jog naujų teisės aktų situacijai taisyti nereikia – svarbiausia keisti politinę kultūrą, viešų pasisakymų apie teismų sprendimus praktiką. Pasak J. Sabatausko, komisija ketina parengti Seimo nariams rekomendacijas, kaip elgtis, kad jų veiksmai nebūtų traktuojami kaip spaudimas ar kišimasis į teisėsaugos darbą.
      Kas tai!? Tai nonsensų nonsensas! Kur mūsų tauta eina ir kur nueis tokiu kai kurių vyriausybės struktūrų vykdomų nusikalstamų veiksmų keliu?
     Jau ir G. Songaila turėjo aiškintis dėl kreipimosi, kuriame kartu su keliais kolegomis parlamentarais Teisėjų etikos ir drausmės komisijos prašė apsvarstyti galimybę iškelti drausmės bylą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (LVAT) teisėjams už tai, kad jie skubiai išnagrinėjo atskirąjį skundą ir leido gegužę sostinėje rengti seksualinių mažumų eitynes.
      Komisijos pirmininkas socialdemokratas Julius Sabatauskas sakė, jog komisija dar nenusprendė, ar tyrimą kreipti ir Gintaro Songailos nurodyta kryptimi.
      "Gal nereikia vėl kelti gėjų klausimo?" – susirūpins kuris. Reikia.   Gyvenimo patirtis sako, kad nereikia bijoti priskaldyti malkų...
      Esmė ne dėl gėjų... G. Songaila vienas tų, kurie tebegina Kedžio mergaitę.
      *** 
     ...Po plačiai nuskambėjusių nusikaltimų politikai suskumba siūlyti griežtinti bausmes už gyvūnėlių kankinimą. Tačiau iškyla dilema: už šį nusikaltimą būtų baudžiama griežčiau nei už vaikų tvirkinimą. Kad to nebūtų, reikėtų keisti visą Baudžiamąjį kodeksą. Politikai nusprendė, kad nieko nedaryti lengviau.
     ...Vaikams smurtaujant prieš tėvus, kaip tėvams reaguoti?!  Kaip? O kaip policija susidoroja su smurtaujančiais? Jei reikia, gesina maištą. Jei reikia – supakuoja besimanifestuojančius...
     O jei šeimoje vaikis kelia ranką prieš motiną (tėvą)? Rašyti raštą į kokias nors instancijas? Atseit, – visuomenė gali tavo vaikus auklėti – maištus gesinti, net tavo vaiką prilupti, o tau negalima savo vaikų auklėti!? Jėgos struktūros – Jupiteris, o visi kiti – jaučiai? Baimės, baimės ir dar kartą – baimės...
     ...Skaitykit tokios ir tokios filosofijos daktarės knygą "Kaip gyventi be baimės" – girdim per radiją. Tai puiku, nes Dievas davė mums ne baimės dvasią, bet jėgos, meilės ir savitvardos dvasią (2 Timotiejui 1,7). Bet... Anksčiau turėjome (ne visi) komunistų partijos baimę, veikiau komunistinės diktatūros baimę. Kolūkio pirmininkų, NKVD, KGB struktūrų baimę.
     Egzistuoja visa galybė kitų baimių: aukščio, ateities, senėjimo, nesėkmingos santuokos, kalėjimo, mirties baimė. Tai neigiamos baimės, lydimos negerų emocijų. Bet yra ir teigiama baimė, veikiau pagarba –tai Dievo baimė. Bet ji turi kilti iš tikinčios ir mylinčios širdies, pagarbiai mąstant apie Tėvo gailestingumą (net rašant žodį Dievas, reiktų jį rašyti ne iš mažosios, bet iš didžiosios raidės), kurio gailestingumo dėka buvo atpirkta žmonija, nes ne kiekvienas asmuo galėtų paaukoti savo sūnų žinodamas, kad iš jo tyčiosis, jį kankins, ir kuris tavo akyse visų paniekintas bei apspjaudytas, minios akivaizdoje mirs gėdingiausia ano meto mirtimi –pusnuogis ant kryžiaus šalia didžiausių ano laiko piktadarių – vieno iš dešinės, kito iš kairės. O dar daugiau stebinčių iš šalies...
      Vaikas žino, kad jam grįžus, tėvai jį pamaitins. O jei nėra ką tam vaikui duoti – tada skundas Jupiteriui?
      Įžūlumas klesti – bedieviški įstatymai jau braunasi prie to, kas sakralu, šventa ir niekada neturėjo būti net liečiama: Europos Taryba ketina iš oficialių dokumentų išgyvendinti tokius žodžius kaip "motina" ir tėvas.  Atslenka dar viena baimė. Dovanėlė iš ES! Teisė į normalią žmogišką šeimą ir žmogiškuosius santykius tampa "praėjusių laikų palikimu". Greit bijosim tėvą vadinti tėvu, o motina – motina!?
      Jei mes nesustabdysim šios beprotybės, ši beprotybė sustabdys mus! Nes ribos bus peržengtos! Visuomeniniai judėjimai šiuo atveju lieka kone  vienintele viltimi išstovėti prieš žmogiškas vertybes sunaikinti pasišovusius seksualinių mažumų gynėjus iš ES. Nes šios direktyvos kitaip, nei tiesiausiu keliu į žmonijos išsigimimą, nepavadinsi.
      ***  
      Visuomenė taip krečiama, jog, rodos, jau pasaulio pabaiga... Tai kiaulių gripas, tai iš "koto" verčia kiaulių kompleksų keliamas tvaikas – vos ne "rimčiausios opos", reikalingos korekcijų, tik neaišku kokių – chirurginių ar policinių... O gal vien elementarių  fizinių veiksmų prieš tai gavus vyriausybės verdiktą?   
      Kažkuris kažkokio miestelio valdininkas (Vasiukų?) atėjo girtas į tarybos posėdį... O kad anas atėjo į šalies Panteoną pavogęs milijoną,  kitas – išžaginęs 6-erių metų mergaitę, tai nieko?
      "Tu žaidi kaip mano močiutė" – piktinasi chamas, nuspyręs į balą seną moterį TV reklamoje. "Skauda..." – išstena kito chamo partrenktas į purvą senyvas žmogus toje pačioje reklamoje. Gal tai naujoviškai išreiškiama pagarba vyresnio amžiaus žmonėms, kurie ne vienam galėtų būti tėvais?
      Kelių chuliganai – ereliai, danų kiaulės... Kas dar? Statomi vis nauji gardai. Tik šį kartą žmonėms. Dvasinių kalėjimų forma.
      ***
       Vėl patiriame invaziją į lietuvių dvasinę erdvę. Pažintinės rytų kovos menų treniruotės Kaune. Šį mėnesį Kauno ąžuolyne prasidėjo nemokamos pažintinės "Wudang taichi" mokyklos treniruotės, kurios tęsis ir visą rugsėjo mėnesį. Pristatoma "bazinė Wudang Sang Feng taichi 13 forma", lazdos ir kardo technikos... Dalyvauti gali visi panorėję iš arčiau susipažinti su vidiniu kungfu mokymu.
       Praeitais metais "Tai Dzi Čiuan", o dabar dar ir "Wudang Sang Feng taichi 13 forma" – tai dar viena Rytų pseudo mąstymo "dovanėlė" mūsų civilizacijai, "dvasinės evoliucijos" kelias link nušvitimo...
      Kiaulių bumą kai kur lydėjo gripas ir maras. O koks dvasinis maras slypi už šių guru veiklos? Reinkarnacija – priešingybė Kristaus Prisikėlimui, NEW AGE ir begalė kitų demoniškų pasireiškimų įvairių religijų formomis, kaip pvz., mormonų bažnyčių (dvasinių kalėjimų) steigimas šalyje, kurias pradėjo reklamuoti net kai kurie visuomeniniai judėjimai.
       Juk ta pati mormonų bažnyčia Lietuvoje – susisukusi lizdą Vilniuje ir Kaune – su savo "krikščionišku" įvaizdžiu remiasi tokiomis svarbiausiomis indusų sąvokomis, kaip sielos preegzistencija, daugiadievystė bei mokymais, skelbiančiais, kad galutinis žmonijos tikslas yra jų dievystė. Tai yra ne tik Vakarų ir mūsų visuomenės induizavimas, bet ir mūsų šalies pagrindų griovimas, dvasinių šaknų draskymas bei naikinimas.
      Joga, meditacija, Rytų religijos ir jų misticizmo formos, tai  pavojingos žabangos. Jei mes aiškiname, kad munistai yra baisiausi sektantai, tai pasakysiu jums, kad būtent šie nauji judėjimai mūsuose ir remia tokius apsišaukėlius guru, kaip Munas ar Sai Baba. Tai tie patys Kašpirovskiai, tik apvilkti ėriuko kailiais, todėl ne tokie agresyvūs, o dar ir besišypsantys... Ir, beje, labai produktyvūs, spėję užkrėsti ne vieno tūkstančio planetos žmonių dvasias ir protus.   
      Žmonės susidomi fiziniais pratimais, kurie po to juos nuveda į dvasinius mokymus – dvasinius kalėjimus, veikiau okultinę nešvarą. Kas siekia tik kūno tobulumo, tegul daro gimnastikos pratimus, nes pratimai, kaip jogos, Tai či, kung fu ar kitų sudedamoji dalis, negali būti atskirti nuo filosofijos, slypinčios už jų.
      Išėję iš vieno fizinio kalėjimo, TSRS, nulėkėme į kitą. Panašiai veikia ir dvasiniai kalėjimai, tik jie plika akimi nematomi. Argi tokie egzistuoja?  Taip, kaip bebūtų keista. Esu minėjęs, kad daugelio veiksmų užuomazga prasideda mūsų prote. Mintys juk nematomos?! Kai kas pasakė, kad Lietuva prabuvo kalėjime 50 metų. !?! Lietuva kalėjime išbuvo ne 50, o 450 metų – po M. Mažvydo įspėjimo! Jei mes būtume pasukę jo rodomu keliu prieš tuos nelaimingus 450 metų, mes nebūtume tokioje duobėje (dvasinėje ir fizinėje), į kurią mus nubloškė tariama 50–ies metų okupacija... Ši okupacija buvo anos – 400 m. (širdžių ir protų) dvasinės okupacijos dėsninga seka.
      ...Jau turime ir naujus centrus (dvasinės mirties), tokius kaip "Gyvenimas jūsų rankose", nekalbant apie "Kosmo centrą" ir kitus, kur susirinkę įvairaus rango sukčiai – gyduoliai, Sai Babos "mokslo" bei okultizmo propaguotojai.
      Taigi... Betrūko tik Vudu, ir bus pilna kolekcija. O po to – Haičio likimas? Mums vis negana kitų tautų pavyzdžio. Todėl ir reikia analitinio dvasinio žvilgsnio!   
      Štai išsiliejo nafta JAV... Vėl ir vėl! Atsitiktinumas? Po to, kai amerikiečiai pradėjo spausti Izraelį dėl teritorijų (Palestinos klausimas), netruko ateiti nelaimė –i šsiliejo nafta Meksikos įlankoje. Kai Amerika spaudžia Izraelį, prasideda gamtiniai kataklizmai! Prie šio spaudimo itin prisidėjo H. Klinton, na, ir B. Obama neatsilieka. Blogasis policininkas šiuo atveju yra H. Klinton. Gerasis – B. Obama. Pagal Holivudo modelį...
      Maža to, Izraelis nuolat iš Gazos apšaudomas! Kiek jūs pakęstumėte tokį kaimynų elgesį, – čia juk ne danų kiaulės. Ir jos šaudo, tik iš kitokių patrankų, ir be parako – garsais... Dar kvapais.
      Ar kas viešina informaciją, kad Izraelis kasdieną siunčia po vieną toną humanitarinės pagalbos į Gazos ruožą!? 
      "Laisvės flotilijos" konvojaus "užpuolimas", kuomet žuvo 9 lydintieji, tai nauja provokacija prieš Izraelį. O juk patys atidengė ugnį –  "Laisvės flotilija" nepakluso izraeliečių reikalavimui patikrinti laivo turinį, kurie, maža to, dar buvo užpulti! Visa ši medžiaga buvo iškirpta žiniasklaidos! Nieko sau "Laisvės flotilija"...
      Atminkim, kad tautų požiūris į Dievo globojamą Įzraelį yra tų tautų klestėjimo kelias! O kas valdo šį pasaulį, ir be abejo, diedesnę dalį žiniasklaidos – seniai parašyta ir nuolat rašoma. Negi vis dar reikia priminti, kad net Platonas pripažino šėtono buvimą: "Blogio substancijos viršuje yra Šėtonas. ...Jo (šėtono) bandymai tapti lygiu Dievui..." O kur dar Aristotelio, M. Liuterio mintys apie piktąjį!
      Štai paskutinis įvykis, po kurio ne viena šalis ilgai negalėjo atsigauti – vulkano Islandijoje išsiveržimas. Kaip tik 9 balandžio buvo minimas Holokaustas ir Europą padengė vulkaninės nuosėdos! Čilės prezidento pritarimas dėl Palestinos praplėtimo, Kinijos, Turkijos pasisakymai prieš Izraelį... Ir atitinkami gamtos kataklizmai tose šalyse.
      Dėl Palestinos... Ar labai džiaugėmės netekę Karaliaučiaus? 
      ***
      "Problemos, su kuriomis šiuo metu susiduria euro zona, yra tokios didelės, kad mano gimtosios šalies žmonės dėkoja Dievui, jog anksčiau neatitikome reikalingų kriterijų ir nebuvome priimti į euro zoną", – Estijos visuomeniniam transliuotojui ERR sakė V. Vykė–Freberga.
      Jos teigimu, galima ginčytis, ar prisijungimas prie euro zonos yra naudingas. "Man tai reiškia integraciją į Europą, tai yra naudinga verslui ir padeda pritraukti investicijų. Bet dabar yra aišku, kad euro zona yra atsidūrusi didžiulėje bėdoje", – dėstė buvusi Latvijos vadovė ir pridūrė abejojanti, ar prisijungimas prie euro zonos padarys Estiją kuo nors pranašesnę už Latviją.
      O šiuolaikinės Lietuvos politinis elitas, lyg nepasimokęs iš praeities klaidų, yra gana "ūkininkiškai” įsitikinęs, kad geopolitinį šalies saugumą geriausiai gali užtikrinti šiuo metu stipriausia karinė politinė jėga pasaulyje,   – perspėja istorikas Algimantas Kasparavičius.
      Troštame jėgos. Šlovės. Moralė vis dar nedomina visuomenės...
...Paminėti 1987 m. rugpjūčio 23-iosios antisovietinio mitingo prie poeto Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje susirinko dešimt kartų mažiau žmonių nei sovietmečiu, kai tokia sueiga grėsė net įkalinimu Sibire. Disidentas Antanas Terleckas mano, kad dabartinė Lietuva yra ne tokia, už kokią savo galvas paguldė partizanai. Laisvės yra – kalbėk ką nori garsiai, tik valdžia išmoko nieko nebegirdėti, daro savo – vogė, vagia ir vogs.
       Taip... Nors kad vogs, tai drįsčiau suabejoti, nes tebetikiu kitokia Lietuva.
      ...Lenkija vis labiau kritikuoja Lietuvą dėl tariamo lenkų tautinės mažumos diskriminavimo. Ypač piktinamasi dėl draudimo lenkiškai rašyti pavardes pasuose. Taip pat teigiama, kad lenkų kalbos neleidžiama vartoti viešajame gyvenime, švietimo sistemoje diskriminuojami lenkai ir kad lenkų apgyvendintuose rajonuose vangiai grąžinamos teisės į žemę.
      Seime balsuojant bijoma, kad lenkai pakels savo kortą. Kartą jau lenkai kėlė savo kortas. Bet kažkas jas nuleido. Tas kažkas vis dar nuleidžia tautų išdidžiuosius – už pasipūtimą, kaimynų niekinimą bei šovinistines pretenzijas...
      Kaip bus dabar? Matysim, nereikia užbėgti įvykiams į priekį.    
     ***
      Visi politikų pasisakymai apie teisme nagrinėjamos bylos turinį yra neteisėti – politikai neturėtų imtis aukštesnės instancijos teismo vaidmens ir vertinti teisėjų sprendimų, – sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto dekanas Vytautas Nekrošius.
      Seimo Tėvynės Sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratijos frakcijos narys Rytas Kupčinskas buvo vienas iš 5 narių, kurie gegužę atliko panašų veiksmą į tuos, kuriuos minėjo V. Nekrošius. Su keturiais kitais Seimo nariais jis išplatino viešą kreipimąsi, kuriame išreiškė viltį, jog teismai kuo skubiau imsis nagrinėti Kėdainių teismo nutartį, kuria D. Kedžio dukra perimama iš jos giminių ir perduodama motinos L. Stankūnaitės globon. Vėliau aukštesnės instancijos teismas laikinai sustabdė šio sprendimo vykdymą ir mergaitė liko pas D. Kedžio artimuosius. Galutinė nutartis dar nepriimta.
      Dėl minėto kreipimosi R. Kupčinskas pirmadienį taip pat buvo pakviestas į Seimo komisijos posėdį. Tačiau po pokalbio su komisija jis tvirtino nesijaučiąs, kad kišosi į teisėsaugos darbą – esą elgęsis kaip pilietis, kuris negalėjo tylėti.
Drąsus ir principingas vyras. Kažkam neįtinka...
      "Drįstu teigti, kad tragedijos įvertinimas – teisinio nihilizmo viršūnė, spjūvis į valstybę, visuomenę. Išvada patvirtinta, lyg būtų tirtos bulvių maišo vagystės aplinkybės. Išvadoje konstatuoti akivaizdūs mažametės mergaitės seksualinio prievartavimo ikiteisminio tyrimo vilkinimo faktai, kad Generalinėje prokuratūroje buvo ignoruojami D. Kedžio skundai, nekreipiama dėmesio net į Seimo komitetų pirmininkų užklausas, kad nebuvo užkirstas kelias V. Naruševičienės nužudymui, nors šios tragedijos išvengti visos aplinkybės leido...
      Konstatuojama ir... siūloma tobulinti įstatymus, keisti generalinio prokuroro skyrimo tvarką... Absurdas – konstatuojami generalinio prokuroro piktnaudžiavimo, nusikalstamai netinkamo pareigų atlikimo faktai, dėl kurių ir įvyko tragedija, ir nedrįstama net užsiminti apie jo galimą baudžiamąją ar nors drausminę atsakomybę. Pasityčiojimas tiek iš teisingumo, tiek iš visuomenės bei valstybės" – tokia Stanislovo Stulpino, buvusio Klaipėdos miesto apylinkės prokuratūros vyriausiosiojo prokuroro, nuomonė. 
      "Kai kas klausia, kodėl aš keliu tas problemas. Aš nebegaliu tylėti, kai mūsų teisinėje valstybėje vyksta tokios nesąmonės, atvirai trypiamas teisingumas, įstatymai, kai visokie valantinai ir į jį panašūs atvirai tyčiojasi iš visuomenės, kai paminamos žmonių teisės ir teisėti interesai, kai teisėsaugos institucijose galimai pradedami formuoti klanai ir klaneliai. Aš nenoriu tokioje Valstybėje gyventi, nenoriu, kad tokioje Valstybėje gyventų mano, Jūsų vaikai ir anūkai" – Stanislovas Stulpinas.    
      Ir toliau: "Anekdotas – žmogus kreipiasi į pareigūnus ir nurodo, kad kaimynas pavogė arklį, o po mėnesio ar metų gauna išvadą, kad arklį tikrai kaimynas pavogė, bet reikia tobulinti įstatymus. Nei arklio, nei kaimyno atsakomybės" – dėsto buvęs vyriausiasis prokuroras. 
      Nei pridėsi, nei atimsi. Kaip pirštu į akį.
      "Šiandien mūsų valdžia nesupranta, kad daug didesnę žalą vyriausybei atneša politinis susvetimėjimas, piliečių ir valdžios atotrūkis, kuris šiandien yra, negu tos laiko, pinigų, intelektualinių išteklių sąnaudos svarstymų demokratijai palaikyti. Nes nieko nėra pavojingiau valstybei, ypač demokratinei valstybei, kaip politinis susvetimėjimas ir visiška politinė apatija, ištikusi piliečius. Lietuviai pakol kas ir grimzta į tokią politinę apatiją, kurios aiški išraiška yra emigracija", – mano D. Kuolys.
      Drąsiaus Kedžio šeimos tragedija tai tik patvirtina. Vis labiau pamirštanti tradicines vertybes visuomenė eina išsigimimo keliu. Kas bus, jei tą ėjimo pagreitį dar padidins homoseksualizmo išviešinimas ir panašiai? Tradicinė visuomenė iškrypsta, todėl tradicines vertybes bandoma pakeisti netradicinėmis. Pamirštame, kas buvo mūsų tėvai ir ko mokė, ką kalbėjo Lietuvių tautos tėvai.
      Pamiršti galima viską, net savo tapatybę... Suaugę pamiršta savo vaikystę, tėvai – pareigas vaikams, atsakomybę šeimai: palieka, išduoda ir išeina nieko nepalikdami savo artimiesiems... Tautos pamiršta savo paveldą, krikščionys – savo santykius su Kristumi.
      Viena prigimtinių žmogaus teisių yra laisvė nuo vergijos. Apskritai laisvė. Įvairios laisvės. Tarp jų yra ir tikėjimo išpažinimo laisvė.
      Baltarusija ruošiasi įvesti visuotinę pravoslavybę... Tikėjimo rekrūtai? Išvada peršasi tokia: diktatoriška asmenybė sukuria idealias sąlygas mirusios religijos diktatūrai. Savo ruožtu religijos, sumaišytos su pagoniškom apeigom, bei diktatūros simbiozė, sukuria idealų dirvožemį įsišaknyti okultizmui, NEW AGE, bei okupuoti šalį vis didesnei tamsai.
      Valstybinė krikščionybė kol kas tebelieka formalia, gyvenimus nekeičiančia religija, persipynusia su pagoniškom bedieviškom tradicijom, okultizmu bei paveikslų ir stabų garbinimu.
      Religijos pasekmė visada buvo ir bus amorali visuomenė. O amoralios visuomenės pasekmė – vis didėjantis nusikalstamumas ir tokios seksualinės nuodėmės, kaip pedofilija ir homoseksualizmas. Tokia tad padėtis visuomenės, vadinančios save krikščioniška, bet nepažįstančios ir nepripažįstančios gyvojo Dievo  Sūnaus – Viešpaties Jėzaus Kristaus!!! Jau nekalbant apie Jo garbinimą.
      ***
      Tai tiek apie neigiamus dalykus, nes vien blogio žinojimas, prieš tai nepažinus gėrio arba Dievo širdies, gal tik pakenkti. Todėl pakaks šios mozaikos. "Pagaliau, broliai, mąstykite apie tai, kas tikra, kas garbinga, teisinga, tyra, mylima, giriama, – apie visa, kas dora ir šlovinga" (Filipiečiams 4, 8).
      O ar yra kas gero? Yra. Daug gero, tik visuomenės fokusas nukreiptas negatyvios informacijos atžvilgiu. Štai taip.
       Dievas yra geras – Jo šlovės pilna Žemė ir jos pakraščiai. Tik mes paskendę rūpesčiuose to nebematome... Lekiame kaip voverės rate, nepajėgdami net galvos pakelti ir nors trumpam apsižvalgyti, kur bėgam...
      Koks Jis? Tėvas... O koks gali būti Asmuo, kuris atiduoda savo Sūnų kentėti už kitų nusikaltimus? Ar bent įsivaizduojat, ką gali jausti tėvas, aukodamas savo sūnų už nusikaltėlius, narkomanus ar vaikų žagintojus, kad  tik išgelbėti juos nuo mirties!? Ar tu taip galėtum?
      O juk kalbame apie visos žmonijos atpirkimą: "Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą" (Jono 3,16).
      ***
      Neseniai virto vienas ąžuolas... Prieš tai – kovodamas už savo vaiką – kitas... Dabar palaidojom Gintą Abarių. Kuris jų didesnis – ne man spręsti. Šiomis dienomis laidojom dar vieną – Vincą Dineiką...
     Sunku, kai tėvams reikia laidoti savo vaiką, oi kaip sunku... Sunku artimiesiems netekti jauno vyro ir tėvo. Tačiau toks gyvenimas.
Gerai, kai turim lėšų pastatyti mirusiems bei žymiems šalies žmonėms monumentus. Dar geriau, kad turime tų, kurie verti statytų paminklų. Bet už vis geriausia būtų, kad jiems dar gyviems esant rodytume deramą pagarbą. Ar taip?
      Dėl "brazauskiškos" šypsenos... Viešpačiui visai neįdomu, kuo kas buvo. Kristus atėjo ne teisti, bet gelbėti. O AMB? Jis šaukėsi Kristaus, kad ateitų į jo širdį. Iš kur žinau? Jis pats iš mano rankų priėmė Kristų per monsinjoro K. Vasiliausko laidotuves. O gyvenimo pabaigoje Kristaus mylinti šypsena nuplovė AMB širdį ir ją nuskaistino, – dar šioje ašarų pakrantėje, Žemės skaistykloje. Žmogaus likimą keičia ir jo sielą gelbsti Kristus, jei Jis yra širdyje. Ir išgelbėjimo reikia siekti gyvenant čia ir dabar.  
     Prisiminimai... Žodis "prisiminti" – kuris dažnai naudojamas NT, išvertus iš graikų kalbos, turi šaknį "mneia", kuri antikinėje kalboje buvo naudojama kokių nors įvykių ar veiksmų rašytinei fiksacijai, o taip pat laidojimo vietai, statulai, monumentui ar paminklinei lentai nusakyti.
      Tad žodžio "monumentas" reikšmė byloja mums, kad kai kurie įvykiai ir prisiminimai niekada neturėtų būti pamiršti. Monumentus stato su tikslu įamžinti kokį nors svarbų istorijos fragmentą arba istorinę asmenybę. Monumentai, paminklai ir antkapinės lentos gaminami, kaip taisyklė, iš marmuro, kad tvertų ilgesnį laiką. Jei ant kapo nepastatysi antkapinio akmens, tai praeis metai, du ar truputį daugiau, ir tokio žmogaus, kuris ten palaidotas (jei nieko doro nedarė, nesukūrė, bet vien tik vartojo), niekas neprisimins.
***
      In Memoriam – nedidelis monumentas G. Abariui. Gintas paliko didelį dvasinį palikimą. Jo dainos kalba ir kalbės už jį patį dar ilgą laiką, o kai kurios net iki paskutiniųjų laikų pabaigos.
      Kai kurias Ginto Abariaus dainas ir giesmes teko ne kartą atlikti tiek dar būnant netikinčiu, tiek Bažnyčioje, tikinčiųjų susirinkimuose, su Gintu ar be jo.
      ...Ir ne naujiena, kad Gintas buvo krikščionis. Jo sakralinės giesmės – tai ne tik muzika, tai iš mylinčios Kristų širdies sklindanti gyvoji versmė, galinti žydinčiu sodu paversti bet kokią širdį.
      Tai Dievo pergalė, kai Jo žmogų priima visuomenė (nors ir sąlyginai, nes pakanka ir tų, kurie keikia, persekioja), juo labiau, kai jis išstoja prieš nuodėmę: kalba Biblijos – Tiesos žodžius tamsos apsuptyje arba gyvena pagal Dievo Dvasią. Ir tik žmogaus pergalė, kai jis gerbiamas krikščioniškuose rateliuose.
      Ne paslaptis, kad Ginto būdas, dvasios stiprybė, kurią stebėjome paskutinius penkerius metus, yra, buvo ir bus tas pavyzdys, kurį matant drąsiai gali patikėti šia Rašto vieta: "Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė..." (Galatams 22, 23).
     5– erius metus Gintas kovojo su mirtimi, negailestinga lemtis plakė rimbais. Kovą pralaimėjo, bet jo muzika nugalėjo mirtį. Kančiomis grįsti keliai jau baigėsi. 
     Artimuosius sielvartas lydės iki pat mirties, o jo muzika kartų kartoms skambės. Gintas veržėsi grįžti į Lietuvą, kūrė savo gimtinei dainas, bet negailestingas laikas suskaičiavo būties dienas. Grįžo į Lietuvą jau tik mažame karstelyje...
      Kaip Tėvas paaukojo nekaltą Avinėlį, savo Sūnų, taip Gintas buvo ta auka, kuri trumpam konsolidavo ir taip jau susiskaldžiusią įvairiais (religiniu, moraliniu) aspektais visuomenę. Tą, nors ir laikiną vienybę, matėme Šv. Kotrynos Bažnyčioje, kur jį palydėti į amžiną kelionę susirinko įvairiausių profesijų, konfesijų, įsitikinimų bei tikėjimų žmonių. Nes ten buvo Kristaus Dvasia...
      O ar taip bus toliau – turiu omeny visuomenės vienybę, priklauso tik nuo mūsų. Žmonės kuria aplinką. Ne Dievas. To pavyzdys buvo Kristaus žemiškasis tarnavimas, Jo buvimas tarp žmonių. Ta vienybė vis dar įmanoma ir šiandien, šioje Žemėje, kur Dievo Dvasios lietus vis dar lyja ant gerų ir blogų. Aišku, jei mes įsileisime Jį į savo tarpą.
      "Kur du ar trys susirinkę Mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų" (Mato 18, 20).
     ***
      Esu skaitęs apie Abraomą Linkolną, kuris buvo įpratęs kasdien melstis su savo namų tarnais ir personalu. Jis melsdavosi prezidentūroje ir prieš kiekvieną kongreso posėdį. Jis melsdavosi su aukštas pareigas užimančiais užsienio žmonėmis ir prieš darydamas svarbius sprendimus. Kaip apmaudu, kad to negalima pasakyti apie dabartinį Baltųjų Rūmų nuomininką... Arba mūsų tautos vedlius.
      Noriu baigti straipsnį štai tokiais žodžiai, kuriais A. Linkolnas Suvažiavime kreipėsi į Amerikos žmones: "Mes buvome pačių geriausių dovanų iš dangaus gavėjai. Daug metų mes buvome saugomi taikoje ir klestėjime. Mes išaugome skaičiumi, turtais ir jėga taip, kaip neišaugo nė viena kita tauta. Bet mes pamiršome Dievą. Mes pamiršome maloningą Ranką, kuri saugojo mus taikoje, kuri mus padaugino, praturtino ir sustiprino. Apsigavę savo širdyse, mes tuščiai įsivaizdavome, kad tai sukūrė mūsų aukštoji išmintis, kad tai mūsų pačių nuopelnai. Apsvaiginti nenutrūkstamos sėkmės, mes tapome per daug savimi patenkinti. Mes nejaučiame, kad mums būtinas išgelbėjimas ir sauganti malonė. Mes per daug išdidūs, kad melstumės Dievui, kuris mus sukūrė. Taigi, mums reikia nusižeminti prieš tą Jėgą, kurią mes įžeidėme; išpažinti mūsų tautos nuodėmes ir maldauti gailestingumo ir atleidimo". 
      Neabejotina, kad šie žodžiai toli pralenkė laiką, kuriame A. Linkolnas gyveno ir idealiai tinka mūsų laikmečiui. Ar mes nerandame analogijų su tuo, kas pasakyta Amerikos Prezidento lūpomis?
      Kaip ten bebūtų, šlovė Dievui, nes dvasinis Prabudimas jau plinta po visą Žemės planetą!!! Gal dar nematyti? Tai greitai pamatysim. Tie baisūs dalykai, apie kuriuos rašo spauda, ta begalinė tamsa yra požymis, kad atėjo Dangaus Karalystės šviesos metas. Ir, kai matai vykstančias visas šias gamtos stichijas, užplūdusias šią vasarą žemę, ir kasdien girdi vis baisesnius pranešimus apie nusikaltimus, kokių iki šiol nebuvo girdėti, kai matai nuodėmę, kuri, atrodo, užvaldė visą planetą, žinok, kad tai ženklas, jog pagal Visatos pusiausvyros dėsnį abiejose svarstyklių pusėse dedamas svoris. Tamsa tamsėja, o šviesa šviesėja! 

     Aleksandras Kavoliūnas 
              2010.09.08 


Tėvynė ir kasdienybė (2)
2010.08.15
Aleksandras Kavoliūnas


Šis bei tas apie teisingumą arba nepasimeskim tiesoje
(šiuolaikiniai fariziejai ar tiesiog niekadėjai?..)
  Jeigu Dievo sosto pamatas yra teisingumas ir gailestingumas, tai kieno pasostė tada yra Lietuva?!
   Ar Lietuva – teisinė valstybė? Vienas protingas amerikiečių sociologas įvardijo keturis valstybių tipus: inkvizicinė; uždara (neteisinė); totalitarinė; pliuralistinė (teisinė).
    De jure, de facto... Tiesa – melas, teisingumas – beteisiškumas...
     ...Ne per seniausiai prezidentė paskelbė metinį pranešimą: "Kviečiu priimti savo valstybę kaip savą, joje esančias problemas kaip savas, ir jas ryžtingai patiems išspręsti. Kviečiu kiekvieną Lietuvos pilietį atsakingai rinkti, teisingai reikalauti ir pačiam rodyti asmeninį pavyzdį! Tikiu, įveiksime visas krizes. Jeigu įveiksime savyje blogiausią – atsakomybės ir pasitikėjimo krizę".
     Ir toliau: "Žmogus turi tapti prioritetu", – sakė prezidentė, nuolat kartojusi, kad žmogus turi būti viršenybė visose politikos srityse – ir vidaus, ir užsienio.
     Taigi – teisingumas, tiesa, teisė...
***
    "Vieną kartą toleravus tokį piliečių elgesį, prasilenkiantį su teise, teisinis nihilizmas gali kartotis" – Vilniaus miesto apylinkės teismas nustatė, kad "krizė nėra stichinė nelaimė, teisiškai tariant, nenugalima jėga (force majeure)".
      Štai taip valstybinė institucija atsakė į savo piliečio prašymą atidėti kredito mokėjimus dėl pablogėjusios ekonominės situacijos ir su ja susijusiu savo verslu...
      Kas yra krizė? Ar Dievo teismas (gr. kalboje krisis – nuosprendis, sprendimas, sunki pereinamoji būklė) tam piliečiui, ar viso labo tik netikėta kliūtis jo kelyje? Be abejo, kad mūsų atveju tai nenumatyta kliūtis. Bet esmė net ne kliūtyje, o valdžios požiūryje į žmogų jo kelyje pasitaikius kliūčiai! Štai po tokio požiūrio ir suabejojama kai kuria kai kurių žodine ekvilibristika: "Valstybė stipri tiek, kiek žmonės tiki jos teisingumu", – sakė D. Grybauskaitė. Teisingumas de jure, de facto...
       O jei žmonės nebetiki valstybėje vykdomu teisingumu? Kokio tada valstybė stiprumo? Jei negailestinga įstatymo raidė kabo virš gailestingumo dvasios?

      Dvasia teikia gyvybę (truputis teologijos...) 
 
      "Ne raidė gelbsti sielą. Daugeliu atvejų raidė žudo ir niekada neteikia gyvybės. Jei jūs tik kartosite raidę, būsite gundomi panaudoti ją kaip ginklą prieš tiesą, kaip tai darė fariziejai, ir raidės pažinimas gali maitinti jūsų išdidumą, o išdidumas veda į pražūtį. Tik dvasia, tikra vidinė prasmė, kuri įsiskverbia į sielą, palaimina ir pašventina. Dievo žodis permerkia mus tarsi dangiška rasa Gedeono ištiestą kailį, ir taip bus tik tada, jei priimsime jį į savo protą ir širdį (dvasią), priimsime jį kaip Dievo tiesą, suprasime jį ir juo gėrėsimės. Mes turime suprasti Dievo Žodį, o jei nesuprantame, vadinasi, neskaitėme taip, kaip turėjome skaityti" – taip rašė didysis XIX a. Dievo vyras Č. Sperdženas.
      Kristaus laikais Rašto žinovai ir fariziejai uoliai skaitė įstatymą. Jie nuolatos tyrinėjo šventas knygas, susimąstydami apie kiekvieną žodį ir raidę. Jie užrašė gal ir nelabai reikšmingas, bet gana įdomias pastabas, pavyzdžiui: kuri eilutė yra pačiame Senojo Testamento viduryje, kuri eilutė žymi pusę iki vidurio, kiek kartų buvo pavartotas vienas ar kitas žodis ir net kiek kartų buvo pavartota kiekviena raidė. Jie pažymėdavo net raidės dydį ir jos ypatingą vietą. Jie paliko mums daugybę nuostabių užrašų apie kiekvieną paprasčiausią Šventojo Rašto žodį. Jie, žinoma, uoliai skaitė įstatymą, ginčijosi su Gelbėtoju dėl įstatymo dalykų ir, tarsi plėšrūs paukščiai nagais įsikibę į jį, buvo pasiruošę kovoti dėl kiekvienos jo raidelės.
     ...Kartą mūsų Viešpaties mokiniai nusiskynė keletą kviečių varpų ir trynė jas tarp delnų. Fariziejai aiškino, kad trinti kviečių varpas reiškia jas kulti, o kulti sabato dieną negalima (force majeure?). Todėl sutrinti tarp delnų vieną ar kitą varpą, net jei esi alkanas, sabato rytą yra labai blogai. Štai kaip jie argumentavo savo skundą, kai atėjo pas Kristų aiškintis dėl įstatymo apie sabatą.
      Gelbėtojas paprastai perkeldavo mūšį į priešo stovyklą, – tai Jis padarė ir šį kartą. Jis pasitiko juos jų pačių žemėje, klausdamas: "Ar neskaitėte?" Tai Rašto žinovams ir fariziejams buvo įžeidžiantis klausimas, nors jame ir nėra nieko akivaizdžiai aštraus. Jiems buvo užduotas labai teisingas ir tinkamas klausimas, tačiau pagalvokite, ką reiškė to klausti jų. "Ar neskaitėte?" "Skaitėme! – maždaug taip galėjo atsakyti jie. – Mes daug kartų perskaitėme visą knygą. Mes nuolatos ją skaitome. Pro mūsų pastabias akis nepraslydo nė viena eilutė". 

          Įstatymas be dvasios – žudo!
      Senajam Testamente Įstatymas, tai taisyklės, kurias Dievas davė savo tautai, kad ji žinotų, kaip gyventi patinkant Dievui. Įstatymų yra kur kas daugiau nei dešimt. Įstatymai surašyti Toroje – pirmose penkiose Biblijos knygose. Jie skirstomi į ceremonialinius – skirtus konkrečiai hebrajams pagal jų gyvenimo sąlygas – bei universalius (tokius kaip "Nevok", "Nežudyk"), skirtus visiems žmonėms.
      Tobulai laikytis Dievo įstatymo neįmanoma. Tik toks suvokimas ir padeda žmogui ateiti pas Jėzų – Gelbėtoją. Ir nors jie (fariziejai, tuometinės teisės žinovai) buvo patys uoliausi to meto įstatymo skaitytojai, tačiau mūsų Viešpats paklausia to dar kartą: "Ar neskaitėte?", tarsi jie būtų neskaitę...
Jis netiesiogiai davė jiems suprasti, jog iš tiesų jie nieko nesuprato, ir tada, lyg tarp kitko, atskleidžia jiems priežastį, kodėl Jis taip jų paklausė: "Jei būtumėte supratę, ką tai reiškia..."
      Jų akys praslydo pro žodžius, jie suskaičiavo raides, pažymėjo kiekvienos eilutės bei žodžio vietą, todėl jie sakosi žiną viską apie visas knygas, tačiau iš tiesų jie iki šiol neskaitė šventų knygų, nes neišmoko tikro skaitymo meno (skaityti širdimi). Jie nesuprato, ką skaitė, todėl galima sakyti, jog iš tiesų jie neskaitė. Jie skaitė Žodį tik paviršutiniškai, prabėgomis. Veikiau jie kalė viską atmintinai, be dvasios, be širdies ir meilės, be noro suprasti – kas ir kaip...
      Ir vykdė žodį taip pat: be meilės, be gailesčio ir gailestingumo...
***
      Manau, kad štai ko labiausiai trūksta mūsų valdžiai – širdimi paremto teisingumo ir gailestingumo. Ekonomikos vadovėliai – tai viena, ES instrukcijos – kita, bet žmogus ir jo socialiniai poreikiai, tai prioritetų prioritetas.
      Kaip gali premjeras neatsiklausęs iš žmogaus atimti tai, ką tas žmogus per 60 metų uždirbo? Vien dėl to, kad ES instrukcijos ragina taip elgtis? O ar jam žinoma, koks atotrūkis tarp turtingųjų ir paprastų žmonių? Kam kai kuriems Lietuvoje tie jų sukaupti milijonai ir milijardai? Kur namai našlaičiams, vargšams ir ligoniams?!? Štai amerikiečių milijardieriai dalį savo turto atiduoda labdarai, nes kitaip mokesčiai suris. Nors tiek...
      Ir ką labiausiai pjauna mūsų šalies mokesčiai? Pensininkus ir šeimas... O kiek – kokį procentą nuo savo pajamų moka mūsų milijonieriai? Galų gale – ar jie pasiims pinigus su savim anapilin (kur jūs matėte kupiną pinigų grabą)? Juk ten, – jei pateksim į dangų – auksinės gatvės. Savaime suprantama, kad ir plytos auksinės...
      Atsipeikėkit, nelaimingieji, pakaks puotauti iš pat ryto, girtauti! Nusimeskit kaukes, ponai teisėjai (kol kas be prisiekusiųjų), nes ten kur jūs einat, jų nebereikės. Nors... Galit ir dėvėti, nes ten viso to nebebus! Kur einat? Geriau neklauskit, oi neklauskit... Ko nebebus? Malonės (galimybės ištiesinti kreivus kelius), pokylių bei sielos linksmybių.
      Pasakysiu palyginimą: "Vieno turtingo žmogaus laukai davė gausų derlių. Jis pradėjo sau vienas svarstyti: "Ką čia man dabar padarius? Neturiu kur sukrauti derliaus." Galop jis tarė: "Štai ką padarysiu: nugriausiu savo klojimus, statysiuos didesnius ir į juos sugabensiu visus javus ir visas gėrybes. Tada tarsiu savo sielai: mano siela, tu turi daug gėrybių, sukrautų ilgiems metams. Ilsėkis, valgyk, gerk ir linksmai pokyliauk!" O Dievas jam tarė: "Kvaily, dar šiąnakt bus pareikalauta tavo gyvybės. Kam gi atiteks, ką susikrovei?" Taip yra tam, kas krauna turtus, bet nesirūpina tapti turtingas pas Dievą" (Luko 12, 16– 21). Taigi taigi, kaipgis – gal pasakys kuris...
      Mūsų valstybės teisėsaugoje pastebimas jau nebe fariziejiškumas, bet kažkoks piktavalis nusiteikimas žmogaus padėčiai, jo likimui... Pasakykit, ar gailestingumas, ar ta pati mirties kupina raidė verčia vaiko teisių kontrolieriaus institucijos pareigūnus dalinti šeimoms receptus kam, kaip ir ką auginti? Vežioti ir taip jau traumuotus vaikus į psichines ligonines? O tuos, kurie vaikus prievartaujant, sako, jog "nieko tokio, kad kartą įkišo...", palikti savo postuose!? Abejingumas tebelieka viena didžiausių visuomenės nuodėmių...
      O jei nei tas, nei anas, tai užteks aplink tas institucijas vaikščioti ir verksmingai ūbauti, nes ir taip aišku, kad daugelis "sostuose" užsibuvo per ilgai. Meilė baudžia ir mokina, ir kai kada su rykšte rankose, o ne iškreipto ir apsiseilėjusio humanizmo kupinais balsais keliaklupsčiauja aplink prisidirbusius chuliganus vaikus ir nusikaltėlius!!!
       Štai kaip apibūdina daugelis lietuviškai ir ne lietuviškai kalbančių šalies gyventojų teisingumą Lietuvoje: "aš netikiu, kad įmanomas teisingumas... Be pinigų nieko nepadarysi..."
      "Lietuvoje negalima kalbėti tiesos, o žmogaus gyvybė neverta nei cento... Aš suprantu, kodėl mūsų teismuose priimami tokie absurdiški sprendimai – be pinigų mūsų teismuose neįmanoma nieko pasiekti... Aš netikiu, kad Lietuvos teismuose galima rasti teisingumą..."
      Iš kur visa tai? Šitos mintys iš filmuko apie naująją pasaulinę tvarką "Pirmyn į praeitį". Toliau ten kalbama: "Didžiausias pavojus kyla tada, kai į valdžią prasibrauna žmonės, pasiruošę prekiauti viskuo, netgi savo tautos interesais. Tokių supūvusių politikų ir valstybės tarnautojų paūnksmėje Lietuvoje išaugo visa naujoji karta... Dauguma jų jau bet kokia kaina siekia savo tikslų: lipa per kitų galvas, prisitaiko, žeminasi arba žemina kitus... Tai, deja, yra visuomenės moralinės degradacijos požymis..." Ir t.t.
      Nors ne jie, ir net ne Rotšildai, Rokfeleriai ar Karnegiai valdo pasaulį – sudeda pagrindinius akcentus... Kas valdo pasaulį? Perskaityk Jono Evangelijos 10–10, gal tada suprasi, kas ką valdo.
      Taigi, ponai, pirmyn į praeitį?! Sekantis klausimas gal būtų toks: "Kas bus, jei vaikai pradės padavinėti tėvus į teismą už teisingą užpakalio iškaršimą? Pradėsim masiškai dauginti Pavliko Morozovo klonus? Seime jau į dantis siūloma... Nesveikas humanizmas ir feminizmas nesidrovėdami lipa ant vien tik Dievui skirto aukuro. Karingosios ksenos Parlamente? Na, na...
      Juk ir tą pačią Prezidentę apsauginiai gali saugoti tik raidės vedami, nes "pareigos tokios, todėl ir saugau". O galima tai daryti ir su meile, aišku, jei jos yra širdyje.
      Todėl štai ko reikia mūsų šaliai – dvasios žmonių, meilės bei gailestingumo specialistų. 
 
           Dėmesio! Raidė!
     Meilei, gerumui, gailestingumui – šiems dalykams įstatymas neegzistuoja!
                                                                                         (pagal Galatams 5-22,23)
      Raidė be dvasios neša mirtį. Vien vadovautis įstatymo raide yra ir būtų katastrofa. O Dvasios įstatymas yra laisvė: "Viešpats yra Dvasia, ir kur Viešpaties Dvasia, ten laisvė" (2 Kor 3,17). Gi laisvei priešinga yra kontrolė. Pavojingiausia kontrolės rūšis – baimė! Kontrolė nevaikšto viena, ji turi ne vieną brolį ir seserį: baimę, melagingą kaltę (manipuliaciją) ir prievolę (pvz., kai kurių ES normatyvų atžvilgiu) bei jas dažniausiai lydinčią nusivylimo dvasią, kurios kraičio turinys – savižudybių gausa, depresija ir kaip to išdava – alkoholizmas, narkomanija bei viską vainikuojanti masinė emigracija.
       Ką daro baimė, kai ją priremia prie sienos? Atakuoja, panašiai kaip užspeistas į kampą persigandęs šuo: loja, kanda... Tik panaudojus teisėtą valdžią, susisuka kampe ir nutyla, laukdama(s) tolimesnių veiksmų.
       Pats stipriausias kanalas baimei auginti, tai žmonių jausmai ir žmonių nuomonės! Nuo jų įtakos būtina išsilaisvinti! Kontrolė neveikia per tuos žmones, kurių negerbi, ji dažniausiai veikia per tuos, kuriuos gerbi ir kurie turi tau autoritetą. Bet čia vėl gi reikia skirti teisingą – teisėtą kontrolę nuo manipuliacijos, sveiką valdžios kontrolę nuo nesveikos. Nesveika kontrolė galima ir vedybiniuose, partijų ir jų narių tarpasmeniniuose santykiuose. O kai žmogus vedamas negerų jausmų: pavydo, baimės, neapykantos ir t.t., tada kontrolė perauga į liguistą ir viską savo kelyje griaunančią jėgą.
      Baimės vedami ir kontroliuojami (asmenų, nuomonių) žmonės gali parduoti viską: vaikus, tautą, valstybines paslaptis. Kontroliuojančios baimės arsenale yra trys galingi svertai: seksas, valdžia ir pinigai... Taip pat tokios kontrolės formos, kaip pvz., šantažas (kompromatas) dėl kažkada įvykdytų veiksmų: nesantuokinio sekso, kyšio, (ne)teisingo teismo nuosprendžio ar kitų klaidų.
     Baimės dvasios kontroliuojamieji net iki mirties bijo tų, kurie sako Tiesą. O Tiesa nėra tyli. Ji konfrontuoja. Konfrontacija yra būtina visuomenės išlaisvinimo iš vergystės baimei pančių sąlyga: "Ir neprisidėkite prie nevaisingų tamsos darbų, o verčiau atskleiskite juos" (Efez 5, 11).
      Gi visų fobijų šaknis, taip pat ir kontroliuojančios baimės, yra mirties baimė.
      Bet štai vilties spindulėlis – užtikrintas sielos inkaras – receptas nuo visų baimių ir fobijų: ,,Ir jie nugalėjo jį (mirtį ir mirties autorių) Avinėlio (Kristaus) krauju, savo liudijimo žodžiu ir negailėjo savo gyvybės net iki mirties'' (Apreiškimo 12, 11). Kai tu žinai, kur tavo amžinieji namai, tampa nebesvarbu nei mirtis, nei tie, kurie ją vykdo – kažkoks kūnas ir kraujas tų, kurių darbas žudyti pagal užsakymus...
      Štai kodėl apaštalai su tokia drąsa ėjo pirmyn – jie matė Prisikėlusįjį, o liudijimo žodis darė stebuklus jų ir aplinkinių gyvenimuose. Tad pagrindinė mintis būtų tokia: Tas, kuris prisikėlė, ateis ir antrą kartą. Su savo angelais ir visais šventaisiais. Grįš į mūsų Žemę. Taip kaip ir parašyta, nes viskas, kas apie Jį parašyta iki Jo prisikėlimo ir dangun paėmimo, jau įšsipildė. Kristus gimė, mirė ir prisikėlė... Ir net Koranas tvirtina tą patį – Kristus ateis į šią žemę antrą kartą ir teis bedievius. Amen!? Taip, nes parašyta...
***
      Ponai... Kas jums trukdo priartėti prie tautos? Gobšumas... Ne? O gal puikybė? Kokią vienybę turėjom prieš karą! "Žąsų politikos" gal neįsivesim, bet kaip kas ir kokiais būdais klesti – ar tai teisingumas? Cezarių ir eilinių santykiai... Todėl, kad visa valdžia nuo Dievo? Valdžią juk ne Dievas renka, o mes... Beje, valdžia nuo Dievo, tai ne petrų, jonų ar maryčių valdžia, ne išrinktų asmenybių žavesys ir charizmos. Valdžia nuo Dievo, tai instrumentas vykdyti būtiną ir teisėtą moralinę bei ekonominę kontrolę – per jėgos struktūras, ministerijas; planuoti biudžetą ir t.t. "Civilizuotoje (teisinėje) šalyje turbūt nesutelkiant savo draugų bei kaimynų ratą ir demonstruojant savo jėgą ar emocijų stiprumą turėtų būti sprendžiami klausimai, bet vis dėlto teisiškai argumentuojant ir dėstant motyvus, kurie lemia teisinius sprendimus. ...Šia prasme aš manau, kad neturėtų daryti įtakos sprendimo vykdymui susirinkusių žmonių vienur ar kitur skaičius, nes vis dėlto norint gyventi teisinėje valstybėje teismų sprendimus (įstatymus) reikia vykdyti", – pabrėžė teisingumo ministras Šimašius, kalbėdamas apie paskutinius visuomenę sudrebinusius įvykius. Anot jo, teisinėje valstybėje klausimai turėtų būti sprendžiami ne demonstruojant jėgą, o argumentuojant ir dėstant motyvus teismuose.
      Klausimas – pagal kokį kriterijų: gailestingumą, meilę ar mirtį nešančią raidę, šie klausimai turėtų būti ir yra sprendžiami? "Iš ko pasimokyti to jūsų gailestingumo?" – gal paklaus kuris.
      Bažnyčia moko meilės ir gailestingumo. Tai jos pareiga, ir ji yra iš Dievo. Žinau, kad ir dvasinių žmonių veiksmai fiziniame lygmenyje daro didžiulę įtaką dvasiniam pasauliui ir jo įtakai mums – galioja sėjos ir pjūties dėsnis. Bažnyčia turi didžiulę įtaką fiziniams žmonijos veiksmams –net gamtai... Todėl neturime leisti inercijai ar jausmamas mus užvaldyti, nes kai kurie mūsų veiksmai gali lemti mus supančiųjų amžinybę, nors priekaištaujančių visados buvo ir bus: tas gyveno taip, o tas darė tą ir aną...
      "Savo žemiškoje misijoje Bažnyčia nuolat aptiks kelias tarytum padidintos rizikos sritis, kur jos tarnų dažniausiai tyko prasilenkimas su "jautrios širdies" ir "meilaus žvilgsnio" kunigyste" – rašė pranciškonų vienuolis kunigas Julius Sasnauskas neseniai praėjusių prabangių laidotuvių fone.
      "Per amžių amžius tokia vieta bus visos skausmingosios, tragiškosios žmonių gyvenimo situacijos, kuriose kunigo ypač laukiama kaip užuojautos, solidarumo, kompasijos žmogaus. Dar iš prieškarinio kirpimo kunigų esu nesyk girdėjęs: gali būti griežtas ir kietas kur tik nori, bet tik ne tada, kai mirtis perbėga per gyvenimą. Kiek kartų, užuot besąlygiškai skelbę tikėjimo paguodą, tampame priekabiais kritikais, rūsčiais ir negailestingais teisėjais. Įstatymo raidė tarsi išsaugoma, bet vėliau būna skaudžiai aišku, kad Kristaus tiesai čia reikėjo ne įstatymo, ne taisyklių, ne pamokymo, o tik meilaus žvilgsnio" – dalinosi mintimis kunigas.
***
      Teisingumas yra valstybės pagrindas. Nėra teisingumo – nėra valstybės...
      Deja, šiandien "teisinė valstybė", tai "de facto" deklaratyvi iškaba, nes teisingumas kol kas tėra tik iliuzija – kai kurie teisėjai ir prokurorai jau laiko save aukščiau Dievo: "Įstatymas tai Aš", ką jau ten apie žmogų kalbėti.
      Apie savęs aukštinimą ir kai kurių per daug išpūstą savo ego. Štai kas buvo pamišėliui karaliui Erodui (tikra istorija): "Vieną dieną Erodas, apsivilkęs karališkais drabužiais, atsisėdo į sostą ir sakė Tyro bei Sidono gyventojams prakalbą. O liaudis pradėjo šaukti: Tai Dievo, ne žmogaus balsas!" Ir beregint Erodą ištiko Viešpaties angelas, kad neatidavė Dievui garbės. Ir jis mirė, kirminų suėstas". Visa tai užfiksuota istoriniais faktais.
      Dar Sokratas sakė, kad "teismai – tai valstybės veidrodis..." Kokie teismai – tokia ir valstybė arba atvirkščiai.
      O anot Winston'o Churchill'io: "nėra nei amžinų draugų, nei amžinų priešų. Tik amžini interesai...", tai visi ir derina savaip tuos "interesus", o nuo tokio "derinimo" nebesuprasi ar "Inculto" dainuoja, ar kuri Seimo narė šneka... Paprasta kalba kalbant, matome, kur jau nuėjome. Iš LR teisingumo ir piliečio teisių tinkamo gynimo bei visuomenės saugumo užtikrinimo, deja, liko tik iliuzija, o realiai, tai "vien tik euras valdo mus"... Štai kas yra mažumos "garantas", todėl taip ir gyvename, nes nebeliko principų. Mūsų teismuose net paprastam žmogui sunku išsisakyti, nes iš jo reikalaujama vos ne tobulos juridinės leksikos... Tad jei tu ne teisinės kalbos specialistas, tai turi ieškoti pagalbos Strasbūre. Ir gal net laimėti. Bet tik ne Lietuvoje...
***
      Tai kas dabar vyksta LR, yra teisė be teisingumo. Raidė be dvasios. Jei turi galių (postą, pareigas), tai darai ką nori, arba dar yra kokia nors kita teisė, nes tikrosios Lietuvoje beveik nebeliko, – viską valdo pinigai.
      Tad tik Tiesa mus išlaisvins... Viskas kas tamsa, taps apšviesta. Ir viskas kas uždengta, taps atidengta. Vieną dieną...
      Todėl reikia tvarkos ir tikros TEISINĖS VALSTYBĖS. Sunku net pagalvoti, kas būtų, jei kalėjimus su jų kontingentais perduotų verslininkams?! Kiek pas mus yra moralių, sąžiningų verslininkų? Vienas kitas moralus, o visi kiti?
      Pradžiai reikia reformuoti teisėsaugą, o tik po to nusitaikyti į tokią visuomenės opą, kaip kalėjimai. Kad nebūtų taip, jog kaminkrėčių gildija rūpinsis medicinos reforma šalyje, prostitučių profsąjungos bandys reanimuoti merdinčią teismų sistemą, o kaliniai rinks prisiekusiuosius...
      ...Vis tik manau, kad tas "klanas" jau gerokai išgąsdintas, nors dar pakankamai galingas ir viską darys, kad "sumėtyti pėdas" ir apsaugoti save bei savo draugelius. Visuose "lygiuose" jie bandys pačiom šlykščiausiom (ką jau ir demonstruoja) priemonėm apsisaugoti nuo atpildo.
      Kažkas labai nori sugriauti mūsų valstybės, Lietuvos Respublikos pamatus, paniekinti Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio idėjas ir teisingas nuostatas... Kas stovi už šito klano?!? Kas stovi ar kas nestovi, nebesvarbu. Svarbu, kas atsistos priekyje – ar vežėčios, ar arklys... Juk reikės anksčiau ar vėliau išbristi iš viso to. Ir kol Prezidento institucija nepradės valyti (kuruoti) teisėsaugos klampyno, tol po jį ir klamposim.
      Žiniasklaida bei dauguma TV ir radijo laidų kupinos kritikos (kuri iš dalies yra teisinga), bet be nuorodų, kaip pakeisti esamą padėtį. Tad... ką nors matyti nematant išeities, tai ir visai nieko nematyti.
***
      ...Be Kristaus dvasios neįmanoma nieko doro pastatyti šioje Žemėje. Papasakosiu autentišką istoriją. Napoleonui pralaimėjus karą su Rusija, jis buvo ištremtas į Šv. Elenos salą. Ten besišnekučiuodamas su vienu iš savo karininkų, generolu Montolonu, jis paklausė: "ką jūs manote apie Kristų?" Montolonas atsakė: "Sere, turiu prisipažinti, kad niekada negalvojau ir nesusimąsčiau šiuo klausimu..."
     "Tuo blogiau Jums!" – tarė imperatorius ir prašneko apie jį kankinančias mintis: "Savo šlovės dienomis aš turėjau tokią garbę, kad žmonės nedvejodami mirdavo už mane. Jie neapsieidavo be mano buvimo – aš turėdavau įkvėpti kareivius... O dabar, kai aš randuosi Šv. Elenos saloje, kas už mane kovoja ...kas išliko man ištikimas? Tokia yra didžių žmonių dalia! Kokia didžiulė bedugnė tvyro tarp mano kritimo ir nelaimės bei amžinos Dievo Sūnaus valdžios! Aš dar nemiriau, o mano darbai jau nebeturi reikšmės, kai tuo tarpu Kristus numirė prieš 19 šimtmečių, o Jo darbai ir mokslas tebeplinta taip pat, kaip ir tada, kai Jis veikė šioje žemėje. <...> Beveik visuose žemės kampeliuose pamokslaujamas Jo Žodis, Jėzų myli ir Jam meldžiasi...
      ...Aleksandras, Cezaris, Karlas Didysis ir aš, – mes buvome galingų valstybių įkūrėjai, bet kuo buvo ir yra paremta mūsų valdžia? Jėga. Jėzus Kristus savo Karalystę kūrė su Meile, ir dabartiniu metu tūkstančiai žmonių su džiaugsmu atiduotų už Jį savo gyvybes.
        Jėzus yra Tas užkariautojas, Kuris tikrai vienija, ir Kuris ne tik vieną kurią nors tautą, bet visą žmoniją sujungia su pačiu Savimi. Koks stebuklas! Kristus yra Meilė ir Jis nori šitą meilę dovanoti žmonėms, kad laimėtų jų širdis, tai viskas, ko Jis nori. Ir Jis jas laimi! Visi pasaulio užkariautojai, kokie jie bebūtų talentingi, patyrė pralaimėjimus vien dėl to, kad užkariaudami pasaulį, jie neįsigijo nė vieno draugo. Bendrystė ir vienybė, kuri apjungia Jėzų Kristų ir Jo išpirktuosius, pati švenčiausia ir galingiausia tarp visų kitų sąjungų...
      Tai mane labiausiai žavi, ir kuo daugiau aš apie tai galvoju, juo labiau įsitikinęs Kristaus dieviškumu. Aš įsitikinęs, kad Kristus ne tik buvo žmogus, JIS DIEVAS!"
      Štai taip vienas karvedys suprato tai, kas Biblijoje paaiškinama šiais žodžiais: "Jėzus Kristus yra tas pats vakar, šiandien ir per amžius" (Hebrajams 13, 8).
***
      ...Kiekvienas sąjūdis ar dvasinis judėjimas prasideda lyg ir atsispiriant nuo moralinių vertybių, esančių kalno, kurį ruošiamės šturmuoti, papėdėje.. Bet vis toliau kopiant link kalno viršūnės, vertybės tolsta ar net visai užmirštamos.
      Lietuva kol kas nenustebino pasaulio naujais "Microsoft" ar "Nokia" analogais, nei dar kažkokiais išsiskiriančiais savo pasiekimais... Nustebinti galėtume tik tvirta laikysena (Kristaus vertybių atžvilgiu) moralinių vertybių atžvilgiu – vidinei korozijai sunaikinti nėra ir negali būti kitų svertų nei priemonių. O po to gali kilti ir stambiausi projektai (ir kils), kokių gal niekas net ir nesitikėjo...
      Nieko naujo nepasakau taip tvirtindamas, tik kiek pamenu, visų judėjimų bei sąjūdžių geri norai buvo taranuojami žmogaus širdžių turinio buldozeriais – nesveika konkurencija, pavydu ir viską nustelbiančiu godumu. Apie tai kalbėjo ne tik ankstesnių laikų tautos šviesuoliai: M. Mažvydas, K. Donelaitis, bet galų gale ir ne taip seniai anapus išėjęs G. Beresnevičius.
        P. S. Pasaulyje dar demokratijos vystymosi aušroje buvo žinoma, kad "Justitia est fundamentum regnorum..." – teisingumas yra valstybės pagrindas. Privalome jo siekti ir Lietuvoje.
      ...Bet dar labiau – meilės, gerumo, gailestingumo, nes šiems dalykams įstatymas neegzistuoja!



Tėvynė ir kasdienybė (1)
2010.08.15
Aleksandras Kavoliūnas
Virto ąžuolai (1)

       Stebint paskutinių dienų Lietuvos politinio bei moralinio gyvenimo klimatą, arba pavadinkim taip, – įvykių žemėlapį, pamatysime, kad jis toks margas, kad ne visada gali pataikyti nuvažiuoti ten, kur reikia. Daug įvairių kelrodžių, kelių... Bet jei važiuoti reikia, kaip tada? Na reikia, tai reikia... Važiuojam. Tik kur?
      Pradžiai į Prezidentūrą. O gal nereikia... Kodėl? – Na taip iš karto ir į Prezidentūrą... Juk važiuojam ne į svečius, bet ieškoti negerovių, pakritikuoti... O ir apsauga ten kvalifikuota, gali ir į mišką nuvežti, jei ne taip pasižiūrėsi į kurį. Kartą, esant kitam Prezidentui, žadėjo... Tai važiuojam ar nevažiuojam? –Ne! Kodėl?
      – Gal todėl, kad geri vėjai padvelkė iš ten... Važiuojam į Seimą, gal ten apsauginiai ne tokie raumeningi? Nutarėm ir važiuojam. Kas ten naujo? Kaita. Kartų? Ne! Žmonių, postų, vertybių, norų, įnorių, tikslų – savanaudiškų ir ne... 
    ***
      „Virto ąžuolai“ – buvo toks filmas. Prieš 33 metus. Dėl ko virto tada ąžuolai? Filme – dėl intrigų. Šiais laikais irgi virsta – dėl intrigų, dėl klaidų – asmeninių ar svetimų. O ir ąžuolas ąžuolui nelygu. Vieni iš prigimties sveiki, tad gal ilgiau išsilaiko. Kitus, daugiau ar mažiau sveikus, nei iš šio, nei iš to apspinta šernai, o tada, žiūrėk, ir pabaiga...
O kai kurie suserga gyvenimo eigoj... Nuo saulės spindulių pertekliaus, nepritekliaus, nuo kitų išorinių sąlygų. Dar ir nuo gausybės „geranoriškų“ veiksmų – žodžių, palinkėjimų ar vidinių asmenybės faktorių. Nuo širdies: dvasinės ir fizinės, stovio.
      Kalbant apie augmenijos, šiuo atveju, medžių: ąžuolų, liepų, beržų ar drebulių šerdis – gal priežastys glūdi ten viduje? Nors apie žuvis sakoma, kad jos genda nuo galvos.
      O dabar – apie žmonių širdis. Paskui apie galvas. Tad žmonių širdys. Šv. Raštas sako, kad žmogaus širdis yra sugedusi. Kai kurie sako, kad net sugedusi kaip raugintų kopūstų statinė, palikta be priežiūros savaitei saulėje.
      Lietuva – Europos širdis. Bene visi suprantame perkeltinę žodžio „širdis“ prasmę. Žmogaus širdis... Širdis – tai branduolys, kieno nors centras. Greta fiziologinio organo, esančio mūsų krūtinėje, įvardijimo, žodis „širdis“ gana dažnai vartojamas žmogui apibūdinti apskritai.
Širdis, hebrajiškai „leb“, o graikiškai „kardia“, apima jausmus, liūdesį, džiaugsmą, ryžtą, ištikimybę, neapykantą, išmintį.
      Šventajame Rašte, Patarlių knygoje išmintis, žinojimas, kvailumas, džiaugsmas, išdidumas, pavydas siejasi su širdimi. Širdis – tai žmogaus vidus. Jis priešingas išorei. Širdies negalima paprastai pastebėti: „Žmogus žiūri į išorę, bet Viešpats žvelgia į širdį“ (ST, 1 Sam 16, 7).
      Šiandien širdžiai paprastai priešpastatome galvą su jos mąstymu ir sielos jausmingumą. Tai neteisinga, nes dvasine prasme yra kiek kitaip... Valia, jausmai ir suvokimas sudaro sielos visumą. O širdis reiškia atskirą svarbią žmogaus dalį, jo „tikrąją“ esybę, bet ne visą asmenį su siela ir kūnu.
      Širdis apibūdina ir visą žmogų Dievo akivaizdoje. Širdyje „tarpsta“ tikėjimas, netikėjimas, paklusnumas ir nepaklusnumas. Iš žmogaus vidaus, iš širdies kyla ir nuodėmė (Mt 5, 28), ir atleidimas (Mt 18, 35).
Jėzus, taip pat ir Paulius, šiuo atžvilgiu pasisako labai aiškiai. Žmogaus širdis yra sugadinta. Tai reiškia: visas žmogus yra sugadintas ir negali ištverti Dievo akivaizdoje. Nėra nė vienos žmogaus dalies, pvz., sielos su valia ar širdies (dvasios), kuri nebūtų sugedusi ir galėtų nukeliauti pas Dievą.
      Tokia padėtis yra pas netikinčius Kristumi. O tokių šalyje, deja, dauguma. Nors tvirtinama priešingai: „mes tikime Kristumi“. Gi Jokūbo 2, 19 parašyta: „Tikite, jog yra vienas Dievas? Gerai darote! Bet ir demonai tiki ir dreba“. Demonai irgi tiki, kad yra Dievas, Jėzus, kad bus teismas, kad yra amžinos kančios... Ar tai reiškia, kad demonai krikščionys? Ne. Tai reiškia, kad žmogus, kuris visa tuo tiki, dar negali savęs vadinti krikščionimi. Juk tiki ir būrėjos ir visuomenės elitas, besilankantis pas jas ir besivadinantis krikščionimis. Būti „krikščionimi“ tai kažkas daugiau.
      Krikščionis – tai ne tik tikintysis Kristumi. Jei žiūrėdamas į tikinčiojo gyvenimą, gali pasakyti, kad jis panašus į Kristų, tada gerai. Ir tai neišorinis ar dirbtinis pamaldumas... Toks turi būti visų tikinčiųjų Kristumi gyvenimo būdas.
      ...Vienas misionierius saloje pamokslavo čiabuvių genčiai apie Jėzų, bet jie nenorėjo klausyti. Dar blogiau, kai kurie žmonės iš tos genties misionieriaus plantacijose vogdavo ananasus. Jis buvo toks nepatenkintas situacija, kad apsitvėrė tvora ir įsigijo piktą šunį. Bet ir tai nepadėjo, – kitą rytą jis pamatė, kad ananasų plantacijoje dar sumažėjo. Misionierių apėmė depresija... Kartą, kai jis kreipėsi į Dievą maldoje dėl ananasų ir nenorinčios priimti Evangelijos, genties, Dievas jam atsakė: „problema – dėl ananasų“. Dievas taip pat paklausė: „O kaip pasielgtų Jėzus šitoje situacijoje?“ Tada misionierius nugriovė tvorą ir pašalino šunį. Po to nuėjo pas genties vyriausiąjį ir pasakė, kad jie gali ateiti ir prisiskinti ananasų kiek tik nori... Vakare visa gentis atėjo į misionieriaus namus, kad priimtų Kristų. „Kodėl jūs atėjote?“ – paklausė misionierius? – „Nes jūs tapote krikščionimi“ – atsakė vadas.
      Kaip mes gyvename, kalbame, kokie mūsų poelgiai, – turi atspindėti Jėzų mumyse. Stebėdami Kristaus sekėjus iš Antiochijos, aplinkiniai pradėjo juos vadinti krikščionimis...
      O ką atspindime mes, Lietuvos krikščionys? Mūsų darbai? Lietuvoje krikščionimis save vadina 80 procentų arba 2,75 mln. šalies gyventojų. O darbai? Darbai rodo ką kitą... Kas tai – masinis veidmainiavimas? „Ši tauta artinasi prie Manęs ir gerbia Mane savo liežuviu, bet jos širdis toli nuo Manęs. Veltui jie Mane garbina...“ (Mato 15–8,9). Širdys, širdys...

   ***
      Galvos, kurios per ilgai užsilaiko prie lovio, dažniausiai būna sugedusios. Galvos ir jose esanti pilkoji masė nekeičia pasaulio ir negali pakeisti. Gali tik širdys. Bet jos turi būti pilnos. Klausimas, tik ko pilnos? Ką laikysime tikru pripildymu?
       Širdis gali būti kupina arba tuščia – pilna tulžies, t.y. bjaurių savybių. Paradoksas, bet tuščia širdis kartu gali būti ir kupina: abejinga, žiauri, negailestinga, nemeilinga... O gali būti pripildyta gėrio: meilės, užuojautos, gailestingumo, sąžiningumo, garbingumo – prinokusių sveikų dvasios vaisių.
     Visa ko esmė – širdžių turinys! Širdies dirvoje (dvasioje) prasideda ir vystosi didžiausi žmonijos projektai, nes tikėjimas materializuoja tai, ko viliamės, ir parodo tai, ko nematome (užtvirtina ir atneša į matomą pasaulį iš nematomo).
      Širdies, kurioje nėra Jėzaus, vadas puikybė. Širdyje, kurios šeimininkas Kristus – nuolankumas ir gėris. O širdies, kuri neutrali..? Neutralumo nėra. Arba jos šeimininkas Nr. 1, arba Nr. 2. Ir jei Kristaus nėra, ten painiava.
      Žmogus visų pirma yra dvasinė būtybė. O be Kristaus dvasios žmogus (vyras, moteris) tėra vien tik kūnas. O kūnus turi ir gyvūnai – patinai ir patelės... Ne? Raštas sako kitaip...
      Kritusio žmogaus (nuo Adomo laikų – visų be išimties) dvasia yra mirusi, kitaip sakant abejinga sąžinė, nejautrumas Dievo balsui ir aplinkiniams. Galų gale, toks mirusios dvasios (kritęs) žmogus iš dalies ir pavojingas visuomenei. O jei kas mano, kad žmogus geras savaime, tada Jėzaus auka veltui...
       Štai tokie mirę žmonės nori sukurti naują partiją, naują šeimą, naują valstybės politiką. Bet mirusios dvasios žmogus – ką jis gali? Veikiau, ko negali...
       O negali jis nemeluoti, nevogti, nepaleistuvauti... Nebalsuoti Seime slapčia už kitus, nes jis negirdi pagrindinio – Dievo balso, kuris žmogui bando prakalbėti per artimą, sąžinę, ženklus ir t.t. Dievas kalba žmogui į jo dvasią, bet mirusi žmogaus dvasia kaip sugedusi radijo antena – priima daugybę bangų, tik ne tas, kurių reikia. Kurios ne tos? Biblijoje parašyta.
      Nors Bibliją aiškinti vien protu, tai lyg vaikščioti peilio ašmenimis: „Dievo Žodis yra gyvas ir veiksmingas, aštresnis už bet kokį dviašmenį kalaviją. Jis prasiskverbia iki pat sielos ir dvasios atšakos, iki sąnarių ir kaulų smegenų, ir teisia širdies mintis bei sumanymus“ (Heb 4, 12).
      Net iki sąnarių!!! Todėl ir išgyjama skaitant Dievo Žodį, Bibliją, nes Žodis gydo skausmingus sąnarius, todėl skelbiant Evangeliją ir vyksta stebuklai...
„Iki kaulų smegenų...“ Žinia, kad kaulų smegenys –čiulpai gamina kraujo kūnelius: eritrocitus, leukocitus ir trombocitus, todėl tikint pamokslaujamu Dievo Žodžiu, gyjama net nuo vėžio –leukemijos, kaulų sarkomos, limfomų, anemijos bei įvairių kitų ligų.
      Tai įrodo ir praeitais metais vykęs D. Hatavėjaus Evangelijos kruzeidas Vilniuje, kuris vyks ir šiais metais, ir nesakykit, kad nežinojot – ateikit visi ir atsiveskit savo sergančius draugus bei giminaičius. Bet mažytė sąlyga... tik tikėkit! Kada vyks? 2010 m. spalio 15–17 dienomis. Kur? „Siemens“ arenoje, Vilniuje. Smagu būtų ten pamatyti Prezidentę, Seimo narius ir visus norinčius, mažus ir didelius. Renginiai – nemokami...
      Dar apie kritusio žmogaus širdies „produkciją“ – nuodėmes, blogus veiksmus ir darbus: prisigėrimus, muštynes, prievartavimus, žudymus ir t.t. Šie veiksmai, tai ne nuodėmės – tai mūsų nuodėmingos prigimties, kuri tūno mumyse pasireiškimai arba išoriniai ženklai – didesni ar mažesni, drąstiški ir ne labai...
      „Bet dabar Jis (Kristus) vieną kartą pasirodė amžių pabaigoje, kad savo auka sunaikintų nuodėmę“ (Heb 9, 26).
      Atkreipkite dėmesį, kad Raštas nesako „nuodėmes“. Nuodėmės – tai neteisingi poelgiai arba darbai. Čia sakoma „nuodėmę“, turint galvoje visų žmogaus neteisingų poelgių priežąstį – nuodėmingą prigimtį.
      Kaip tai suprasti? Rodydami vienas į kitą bei kritikuodami tokias ydas, kaip girtuoklystė, ištvirkimas ir paleistuvystė, homoseksualizmas ir visi seksualiniai iškrypimai, melas ir vagystės, mes vaikome gaisro dūmus! Kai reikia gesinti ugnį…
      Ugnis – tai nuodėminga žmogaus prigimtis. Gi dūmai, tai tos prigimties rezultatatas, prieš tai išvardytos ydos– nuodėmės. Tad jas kritikuodami, kovodami su jomis žodžiais, mes kovojame su pasekmėmis, bet ne su priežąstimi. Įvairios TV laidos, išjuokiančios visuomenės elito „nuodėmes“, tai patyčių „šou“ arba nusidėjėlio, esančio vienoje ekrano pusėje baksnojimas pirštu į kitą tokį patį anapus ekrano... Laidose pašiepiami elito nusižengimai yra ne kas kita, o vidinės prigimtinės nuodėmės inspiruoti darbai ir darbeliai...
      Taip ir Kristus, vieną kartą paaukotas, kad pasiimtų daugelio nuodėmes, antrą kartą grįš Jo laukiančiųjų išgelbėjimui (žr. Heb 9, 28).
      Kristus pasiėmė ne tiktai mūsų nuodėmes (netinkamus poelgius ir darbus). Jis apskritai prisiėmė mūsų nuodėmę (nuodėmingą žmogaus prigimtį).
      Jeigu Kristus būtų paėmęs tik mūsų nuodėmes, mums tai nebūtų naudinga, nes mumyse pasiliktų sena nuodėminga prigimtis ir mes negalėtume pakeisti savo nuodėmingo elgesio. Mes pasiliktume tokie patys, kaip ir anksčiau. Bet kai Jėzus savo auka sunaikino nuodėmę, kartu Jis padarė tai ir mūsų nuodėmingai prigimčiai, vertusiai mus nusidėti. Ir atliko Jis tai vieną kartą visiems laikams. Atlikta!
    ***
       Bet grįškim prie Seimo... Jame, kaip televizoriuje, atsispindi visuomenės panorama... O ką mes stebime nuo nepakenčiamai karštos saulės išvirtusio „visuomeninio“ karšio išklotinėje?
      Laidos vaikams komisijos galva, ne tik muzikinių vaikų gabumų vertintojas, bet ir seks „šopo“ savininkas. Beje, greit pamatysime ir pirmąją sekso ekspertę, dalyvausiančią šokių projekte. Vienas ekspertas jau pateikinėjo astrologines šokių prognozes, o ką veiks šita...? Atliks erotinius pasažus? Tas lietuviškas skonis...
      Apie skonį. Prie ko čia dabar skonis – paklausi. Visuomenė prarado skonį teisingiems dalykams! Ne apie rūkytą dešrą kalbame, bet apie nematerialius dalykus. Neapčiuopiamus.
      Materialūs dalykai turi vienokį skonį, pvz., maistas: dešros, kumpiai, duona kasdienė. Neapčiuopiami dalykai taip pat turi skonį. Juos gali pajusti penkiais pojūčiais: skoniu, lytėjimu, uosle, regėjimu ir girdėjimu.
Kiekvieną dieną formuojamas tautos mentalitetas tais pojūčiais sielos lygmenyje, tik prieš ką? Kam peršamas tas įvaizdis ir koks jis? Nagi, vaikų ir jaunimo širdelės pildomos paleistuvystės vaizdeliais iš TV ekranų. Lyg būtų negana to, dar supažindinama ir su homoseksualių „herojų“ pasiekimais muzikos srityje, dailėje, mokslo sferose. Keistenybių paradas: transseksualai, homoseksualai, „kniaukiančios katės“ iš Lietuvos Londone, katinai... Friki šou.
      Jiems ir joms derėtų pasakyti, kad neturėtų net artintis prie mikrofono, o jas ir juos apdovanoja bilietais atgal į Europą, kad ir vėl žemintų Lietuvą. Vienas padorus krepšininkas, ačiū jam už tai, gynė Lietuvos garbę, protestuodamas prieš Lietuvos, kaip kanibalų šalies, įvaizdį. O ką daro kiti?
      Šaunioji trejukė Europos Parlamente jau pripildė tenykštę rinką šmeižtais. Taip kaip sovietiniais laikais pildėme sifonus. Bet žmogus juk ne sifonas...
      Viskas tapo verslu – šeima, tėvystė, motinystė, jaunystė. Tuoj viskas bus bendra? Dalinsimės žmonomis, nes žiniomis apie lovas ir lovomis jau masiškai dalijamasi...
      Apie homoseksualizmo informacijos apribojimą net nėra ko ir kalbėti. Aišku, kad tokia turi būti uždrausta – filme „Aleksandras Makedonietis“ orakulas aiškina vaikams, kaip vyriška meilė taurina ir pakylėja žmogų didiems darbams. Bet esmė kitur. Kur? Reikia rimtai susimąstyti, kur neša mūsų vaikus ši purvina heteroseksualių, mazochistinių, sadomazochistinių sekso scenų upė, pilna tiek srutų, kad ne tik geriau toje upėje negaudyti žuvies ar maudytis, bet net nebūti šalia jos.
       ***
      Vis dėl to... Mylėkime žmogų, jis Dievo kūrinys. Ne? Per daug tamsos jame... Nebesusigaudau – pasakysi. Ir pataikysi į dešimtuką. Bet... Dievas! Tad nurimk. Kas žmoguje šviesu – iš Dievo, o kas tamsu – ne...
Jei kalbame apie Dievą, tai iškart įsivaizduojame Bažnyčią. Bet Dievas nėra Bažnyčia, o Bažnyčia nėra forma, kurioje kepamas eilinis tikintysis. Taip, kaip įėjęs į garažą netapsi mersedesu, ar į kokį makdonaldą – hamburgeriu, taip ir sėdėdamas Bažnyčioje netapsi krikščioniu, Kristaus sekėju...
      Bažnyčia neturi būti religinis kiautas, kuriame gyvena neliečiamos pasibranginusios kriauklytės. Ir ne celė, kurioje gali gyventi pasislėpęs nuo pasaulio, vaidindamas kokį neutralą. Tiesa, tu gali turėti religinį kiautą, bet neturėti jokio gyvenimo.
      Kokia vis dėl to ta Kristaus Bažnyčia... Tikroji Bažnyčia arba Kristaus kūnas yra išties mistinė – nematoma. Jei tu tiki Jėzumi, tu jau esi jos narys. Ir jei nesi šiuo metu kokiame pastate, vadinamu Bažnyčia, tai vis tiek tu, tikėdamas Kristumi, esi Bažnyčios – Kristaus kūno narys. Būti Kristaus kūno nariu yra svarbiau už viską. Nes Kristaus kūno (visų tikinčiųjų Kristumi) Galva – pats Jėzus.
      ...Tiesa, tu gali būti oficialus Bažnyčios narys, gal net dainuoti chore, bet eiti į pražūtį. Nes jei tavo širdis veidmainiška, tai negi būdamas veidmainis, gobšas, nekenčiantis kitų, pavydus kaip Kainas, tikiesi būti išgelbėtas? O šios nuodėmės yra baisesnės net už homoseksualizmą. Nes jos lyg nematoma, paslėpta uždelsto veikimo bomba.
       Maža to, tu gali kasdieną džiaugtis saulės šviesa ir savo žiniomis, bet nepriklausyti tikrąjai Kristaus Bažnyčiai (kuri nebūtinai matoma), Kristaus kūnui. Ir tavo žinios ar privilegijos neišgelbės tavo sielos.
      O gal tu įsivaizduoji, kad būdamas prisijungęs prie tikinčiųjų Kristumi denominacijos, laikaisi tam tikrų tradicijų, dalyvauji eucharistijoje – Viešpaties vakarienėje, tai su tavo siela viskas gerai? Tai yra apsigavimas: tu gali būti katalikas, protestantas, ar priklausyti kokiai kitai (ne)denominacinei tikinčiųjų Kristumi bendruomenei, bet nepriklausyti tikrąjai Bažnyčiai, Kristaus kūnui.
      Dar daugiau: „Niekas teneatima jūsų atlygio, pamėgęs tariamą nusižeminimą ir angelų garbinimą, pasinėręs į tai, ko nėra matęs, be pagrindo pasipūtęs savo kūniškais samprotavimais, nesijungdamas su Galva...“ (Kolosiečiams 2–18, 19).
      Taip, kaip ne visi Lietuvos gyventojai yra lietuviai, taip ir ne visi Bažnyčios nariai yra krikščionys.
      Galima būti Bažnyčios nariu ir neturėti Kristaus širdyje. Galima ir nebūti oficialiu Bažnyčios nariu, bet turėti Kristų širdyje. Tad geriau jau būti Kristaus kūno nariu su Kristumi širdyje, nei būti oficialiu Bažnyčios nariu be Kristaus širdyje. Galų gale taip saugiau, nes tada tik Dievas yra tavo apsauga.
      Taip pat verta suprasti, kad tikroji Bažnyčia, tai darinys žmonių, nesėdinčių tarp keturių sienų, bet gyvenančių su tais ir gyvenime tų, kurie kenčia už jos sienų...
      Bažnyčia nėra tikslas, ji – tik priemonė tikslui pasiekti. Visų dalykų pabaiga privalo būti Kristus. Visas Dievo tikslas Jo žmonėms – jog jie pasikeistų į Jo Sūnaus atvaizdą.
      O tada jau drąsiai galima vaikščioti ir į Bažnyčią, ir į kitas bendruomenes svečiuosna, nes užsisklendimas inicijuotųjų būreliuose – elitarizmas – dažnai nuveda į žydrąjį pasaulį. O buvimas tarp panašiai mąstančių (tikinčiųjų) kai kada būtinas išlikimui...

      ***
      Neseniai kilę skandalai Bažnyčioje, kur laikomasi pačių aukščiausių TARPUSAVIO atsakomybės ir paklusnumo standartų, atskleidė tokius dalykus kaip ištvirkavimas, pedofilija ir homoseksualizmas. Ir tai tęsėsi ne vienerius metus. Moralinės, etinės ir erezinės problemos, kylančios Bažnyčioje, atsiranda ne todėl, kad nėra deramo paklusnumo Kūnui, bet todėl, kad nėra deramo paklusnumo Galvai (Kristui), nes visų pirma nėra asmeninio ryšio su Juo. Iš čia ir paskutiniai (ne)adekvatūs Bažnyčios sprendimai laidojant kai kuriuos tautos vadovus.
      Mes galime apgauti savo artimiausius draugus, šeimas, netgi spaudą, bet ne Dievą. Bažnyčioje iškylančios problemos atsiranda dėl nebuvimo tikros ir šventos Viešpaties baimės. O Viešpaties baimė ir yra tikro paklusnumo ir atsidavimo esmė. Taigi išeitis – ne nusimesti paklusnumą ir atsidavimą vienas kitam, bet dar labiau akcentuoti tai, kas svarbiausia, t.y. mūsų atsidavimą Viešpačiui. Tik tuomet mūsų paklusnumas vienas kitam bus tikras. Ir tik tada mūsų sprendimus lydės meilė, gailestingumas ir jautrumas gedintiems bei laidojantiems artimuosius, žmonėms.
      Toks Kristaus kūnas, paklūstantis Galvai, tai vienintelė Bažnyčia, kurios nė vienas narys nepražus. Kartą priimtas nusidėjėlis yra saugus per amžius, jis niekada nebus išmestas, nes jo širdy – Kristus.
      Ir eina žmonės į pražūtį ne dėl to, kad nesimeldžia tam tikrais būdais Dievui, bet dėl to, kad savo noru atmeta išsigelbėjimo galimybę. Kitaip sakant, patys išmeta raktus, kurių pagalba galėtų atrakinti Nuopolio – nuodėmingos prigimties ir nuodėmių narvo durų spyną. Ir taip išeiti į laisvę, į Kristaus atliktą Atpirkimą! Bet...
      Jie sąmoningai atmeta Dievo prašymą, – ne įsakymą, – tikėti tuo, ką Jis padarė dėl žmogaus. O įvykdė Jis dvasinio pasaulio, priešiško žmonijai ir net pačiam Dievui, sąlygas. Atliko viską pagal Visatos teisingumo normatyvus ir dėsnius, kuriuos pats sukūrė. Šie dėsniai neatmainomi, ant jų laikosi Visata, mūsų Žemė.
      ...Matote, yra sąlygos, kurios turi būti įvykdytos, nori tu to ar nenori, kadangi yra tų sąlygų vykdymo stebėtojas arba prižiūrėtojas bei jo padėjėjai, stebintys taisykles: ar jos bus – buvo pažeistos, ar ne! Apie tai jau ne kartą rašyta, o be to yra ir geresnis tų dalykų žinovas, apaštalas Paulius. Laiško Efeziečiams šešto skyriaus 11 ir 12 eilutėse aiškiai nurodyta, kas vadovauja neišgelbėto (mirusios dvasios) žmogaus ir tokios pat visuomenės gyvenimui. Kas laiko vadeles ir važnyčioja. Verta susimąstyti, kol dar yra laiko...
      Sąlygos yra visur. Net atiduodant vaiką į darželį. Net stojant į kokią nors nepalankią sąjungą. Ir jos turi būti įvykdytos. Specifinės sąlygos būtinos ir sudarant naują sandėrį, pradedant naują gyvybę, organizaciją ar bažnytinę bendruomenę.
      Tos sąlygos gali būti dviejų arba kelių žmonių ir šalių susitarimas, arba žiaurus tam tikros pusės reikalavimas, kurio tu neįvykdęs, t.y. neatlikęs savo dalies, negali nieko nei pradėti, nei juo labiau sušukti pergalės šūkį, kad atlikta.
      Bet, ačiū Dievui, tau nereikia įsitempti – daryti kažką, kas viršija tavo jėgas, nes viskas ant kryžiaus seniai atlikta! „Atlikta!“, eik ir daugiau nebenusidėk!!!

     ***
       – Tai ką galų gale daryti, broli? Jei nieko nebereikia daryti...
      – Ką daryti? Pasaulyje itin populiarūs visuomeniniai judėjimai, jie turi ir daro nemažą įtaką visuomenės gyvenime, jie ir galėtų būti atsvara tam, kas vyksta už uždarų durų uždarose širdyse... Tik tuose judėjimuose norėtųsi matyti žmonių, turinčių bent minimalų dvasinių žinių kraitį. Apie kokį kraitį čia kalbame?
      Marc Nuttle savo knygoje „Tiesos momentas“ (Moment of Truth) parašė apie komunistinės Kinijos vado Jiang Zemin atidžius stebėjimus. Ką jis stebėjo? Buvęs „Time“ žurnalistas David Aikman 2002 metais paklausė buvusio komunistinės Kinijos vado Jiang Zemin, ko jis norėtų palinkėti savo šaliai. Jo atsakymas šokiravo ne tik žurnalistą, bet ir visą pasaulį: „Aš noriu, kad mano šalis taptų krikščioniška“. Kai jo paklausė, kodėl, jo atsakymas buvo tikras apreiškimas. Jiang Zemin aiškino, kad grupė kinų mokslininkų apie 20 metų tyrė pastovaus Kinijos atsilikimo nuo Vakarų technologijos, mokslo, industrijos ir meno srityse, priežastis. Išanalizavę kinų mokslininkai nustatė, kad tik religinė padėtis leido Vakarams pasiekti tokių aukštumų“.
      Kitas pavyzdys. Buvęs Etiopijos ministras pirmininkas, kuris daugelį metų buvo kovotojas už laisvę, sako, kad šiuo metu jis turi naują misiją: padėti savo tautai rasti laisvę Kristuje – rašo žurnalistas.
      „Aš tikiu, kad Evangelija – vienintelis būdas išspręsti šalies problemas, – sakė 54– metų Tamrat Leinas, kuris buvo ministras pirmininkas pereinamojoje Etiopijos vyriausybėje 1991–1995 metais. – Vienintelė išeitis ir vienintelis raktas į plėtrą, demokratiją, politiką ir ekonomikos augimą – Evangelija“.
       Buvęs komunistas gyvena dėl Evangelijos. Daugelis žmonių buvo skeptiškai nusiteikę, kad Tamrat Leinas tapo tikintis, jie pagalvojo, kad tai politinė akcija.
      Tamrat Leinas sako, kad Dievas suteikė jam tikslą paskatinti krikščionis mylėti vienas kitą ir gyventi vienybėje. Jis gavo žodį tautai, kad vienintelė viltis Etiopijai – Kristus. „Aš nusprendžiau tapti Dievo tarnas, aš nusprendžiau tarnauti Jėzui visą likusį savo gyvenimą, – sakė Tamrat Leinas. – Daugelį metų aš laikiau šautuvą rankose, bet dabar iki mano gyvenimo galo rankose laikysiu Evangeliją. Tai yra tai, dėl ko gyvenu!“
      Štai du pavyzdžiai, kurie, sakyčiau, pribloškia. Kinų diktatorius ir Afrikos valstybės veikėjas – politikas... O mes vis ieškom kažko ir be galo klausinėjam „kas“, „kaip“, „kodėl..“ ir kariaujam karus smėlio dėžėse... Tautos lyderiai vis dar tebekovoja su išorės priešais: kryžiuočiais, komunizmo šmėkla ir t.t. Tebeieškome vado...
      Kai reikia tik vieno – pasikviesti ne kokį generalisimą, bet karalių Karalių... O Jis parodys ne į išorės veiksnius, bet lieps susitvarkyti savo vidų (širdį): nurodys sąlygas, kurias išpildžius, tiek išorės priešai, tiek vidaus – pasitrauks.
       Neseniai viename straipsnyje radau parašyta, kad „jei vyriausybė, atsiklaupusi ant kelių, nulenktų galvas prieš Kūrėją, tai Jis kaip mat palaimintų mūsų šalį!“ Kaip? Taip, kaip laimina kai kurias kitas šalis, apie kurias jau esu pasakojęs.
       Ir nemanykim, kad Lietuva nieko bendro neturi su šiomis šalimis (Lietuva aukščiau stovinti, ypatingesnė?!). Turi, ir dar kaip turi! Kokios odos spalvos žmogus bebūtų, jo širdis vienodai rusva, kraujas raudonas, o ne žydras ar mėlynas.
      Evangelija – totalus moralinis Visatos kodeksas! O gal kas kitas geriau nei Visatos Kūrėjas žino, ko žmogui reikia?