Apie artimą



Mylėk savo artimą kaip save patį 
    (Postvelykinis esė)              

Atsivertę laikraščių puslapius dažniausiai skaitome nelinksmas žinias – vienur cunamis nusinešė kelių dešimčių žmonių gyvybes, kitur žemės drebėjimas sugriovė kelis miesto kvartalus, ir vėl žmonių aukos, sustojusi pramonė… Kitur nuskendo keltas, nusinešęs daugybės keleivių gyvybes. Ir visa tai vainikuoja nuotraukos, iliustruojančios klaikų skurdą tam tikrose mūsų planetos vietose. Tokių vaizdų paveiktas tūlas paklaus: ,,Kodėl pasaulyje tiek skurdo, kodėl jis tarpsta?“ Kažkas jam atsakys, kad Žemės ištekliai (nafta, dujos) senka, o dėl to kyla kuro, maisto kainos ir t. t.
Ištekliai gal ir senka, bet tikrai ne tokiu mastu, kaip bandoma pavaizduoti… Ko jau ko, o resursų, patikėkit, tikrai pakanka pamaitinti skurstančią ir vargstančią žmonijos dalį. Tačiau kainos ir toliau taip didėja, kad nejučia pradedi galvoti, o kas bus toliau? Kai kuriuos apėmė panika...
Tad kame reikalas, jei nafta dar neišseko? Jei dujų daugiau negu pakanka, jei ir elektrą savo turime ir dar kaimynams už grašius parduodame. O gal tą paniką kažkas dirbtinai bando sukelti ir eskaluoti?
O kodėl ne?! Juk ne visi planetos, vardu Žemė, gyventojai aukojasi taip kaip motina Teresė. Daugelis dėl godumo ramiai miegoti nebegali… Taigi ar visi mylim savo artimą kaip save patį? Ar šis Dievo įsakymas populiarus? O gal jis neįvykdomas, per daug sudėtingas? Ir taip, ir ne…
,,Žemė, žmonių planeta“, taip vadinasi A. de Sent–Egziuperi knyga. Šis esė – taip pat apie žmones. Savo laiku dar vienas mąstytojas, tik gerokai anksčiau už didįjį prancūzą, parašė laišką, kuriame yra štai tokia mintis: paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai… Įdomu, kodėl jie užeis? Ar kad tie patys cunamiai siaubs pakrantes, bet juk į miestų vidurį jie dar neprasiskverbė, ir drebėjimai nesugriauna iškart visko, nors sugriovimai ženklūs. O dar ženklesni vargai, kuriuos jie atneša, ir manau, kad nėra ko džiaugtis, jog pas mus kitaip…
Taigi, kodėl užeis sunkūs laikai? Ar todėl, kad tos audros siaučia, ar gamtiniai resursai mažėja? Tai kad ne! Iš dalies tas mąstytojas toliau savo laiške ir atsako: ,,nes žmonės bus…“ Še tau, boba, devintinės! Tik dėl to? Neskubėkim, – panagrinėkim toliau, gal tai tiesa? Noriu atkreipti dėmesį į žodelį ,,nes“. Šis jungtukas labai populiarus liaudyje, nes tinka įvairioms gyvenimo situacijoms, pvz., išsisukti nuo kokios nors užduoties, pareigos, darbo ar… ,,Negaliu ateiti, nes…“ Variacijos begalinės.
Pasirodo, kad po žodelio ,,nes“ seka visi atsakymai, kodėl ateis ir įsitvirtins sunkūs laikai. Ir visai ne dėl gamtos stichijų ar panašiai.
Jei skaitysim toliau, tai suprasim, kad sunkūs laikai užeis, nes žmonės bus savimylos, godūs pinigų, pasipūtę, piktžodžiautojai, šmeižikai… (2 Tim 3, 2–3). Na, lyg ir aiškėja, ką norėjo pasakyti autorius apie paskutinius laikus. Ir manau, kad laikotarpis, kuriame mes gyvename, dabar toks ir yra, nes žmonės tokie.
Šis laikas pasižymi ryškia visuomenės sluoksnių diferenciacija, kad ir turto atžvilgiu – vieni labai turtingi, kiti lyginant su jais – skurdžiai. Vieni praturtėjo, nes gabūs, o ir dirbo sunkiai, kiti – dėl susidariusios konjunktūros. Šiuo atveju ne tiek svarbu, kas ir kaip uždirbo pinigus. Svarbu, kaip elgiamasi su tais pinigais! Kadangi žmonės išties yra pinigų mylėtojai, vadinasi kitkam ir kitiems tos meilės lyg ir nebeužtenka… O jei kitiems meilės nėra, tai gal turtai naudojami tik asmeninėms reikmėms ir užgaidoms tenkinti? Tik ar taip jau daug žmogui reikia, net jei jis ir šeimą turi?
Ką aš noriu pasakyti? Manau, jog problemos kyla todėl, kad turtus kaupia tie, kurie net menkiausio supratimo neturi, kas yra artimo meilė. Jie gali ir žudiką pasamdyti, jei kas paprašys kokiam geram dalykui jų pinigų. Iš pavydo gali ir ką nors negera padaryti tam, katras daugiau turi... Aišku, ne visi tokie, bet dauguma. Ir taip yra visur, ne tik mūsų mažoj šalelėj.
Šiandien pasaulyje dėl išaugusių kuro kainų dideliu tempu auga maisto kainos. Žmonės mažiau užtikrinti rytojumi, dėl to praranda pusiausvyrą ir ramybę. Alkanas žmogus – pavojingas žmogus, ir matydamas šalia savęs godžius pasipūtėlius, kurie neteisėtai lobsta jų sąskaita, jis galvoja, – kur tas Dievas? Kodėl aš kenčiu, o jie pučiasi mano akyse, ir dar žvejoti uždraudžia ežere, kuriame mano tėvai žvejojo, ar mano kiemo tvorą perkelia neatsiklausę… Kodėl Dievas jų nenubaudžia, ir tuoj pat?! Kodėl? Jei kuris niekšas šioje žemėje ir miršta ramiai, tai gal todėl, kad Dievas jį asmeniškai pasilaikė Savo teismui: ,,baisu pakliūti į Gyvojo Dievo rankas!“ (Hbr 10, 31).
Kuro ir su juo susijusi maisto krizė prasidėjo ne dėl išteklių stygiaus, o dėl prasto planavimo – per mažai rezervuarų ir perdirbimo fabrikų buvo pastatyta. Atsiliepdami į tai, vakarai pradėjo naudoti, nors ir pavėluotai, biologinį kurą – grūdus. Duonos sumažėjo, badaujančių padaugėjo...
Tai regimi faktai, bet jie – pakeičiami. Kaip? Tikrai ne revoliucijos keliu – atimant iš turtingųjų ar panašiai. Tokios turto nusavinimo formos išbandytos… Turbūt supratot, ką turiu galvoje kaip priešpriešą godumui? Teisingai – artimo meilę, štai ką.
Kaip toliau rašo senovės mąstytojas: žmonės bus ,,pasipūtę, išdidūs…“ Išdidumas ir pasireiškia tuo, kad nenorima net žvilgtelti, kaip gyvena mano artimas, ar jis turi ko pavalgyti, o gal jis nuolat stokoja? Negi mes, visą istorijos laikotarpį kovoję su užjūrio ir užsienio priešais taip įpratome, kad jei nėra karo, tai pakovosim su kaimyno tvora ar su pačiu kaimynu, ir jei ne kumščiais, tai bent liežuviu. O juk liežuvio sukeltas skausmas dažnai stipresnis nei peilio.
Bet kas būtų, jei tie, kurie pertekę pinigais, atsigręžtų į savo artimą ir atidarytų plačiau savo pinigines? Juk turime mažų gėrio daigelių visuomenėje: rengiami koncertai – akcijos sergantiems vėžiu, beglobiams vaikams, daugiavaikėms šeimoms paremti. Nors tai tik maži daigeliai, bet ačiū ir už tai. Juk ir Šventasis Raštas sako, kad šio pasaulio turtuoliai teneuždaro savo piniginių, nes pinigų su savim nepasiims anapilin, bet viltųsi Dievu, ir tegul jie daro gera, lobsta gerais darbais, esti dosnūs, dalijasi su kitais. O kai kada ir dar griežčiau – kvaily, gal šią naktį Dievas pareikalaus tavo sielos? O tu, kaip žiurkėnas, vis kemši už žando, nors ten jau vietos nebeliko. Negi turtai saugumą užtikrina? Man regis, ėjom, ėjom ir priėjom…
Kažin ar turtai yra saugumo garantas. Ko tada milijonieriai važinėja į Indiją, tampa budistais ir kitokiais ,,istais“, ,,alais“, bet išliekančios ramybės neranda, nors už tai ir moka milijonus. Ir naktimis nemiega, kad tik kaimynas ar bendrapartietis neturėtų daugiau, o gal ir neapvogtų. Seifus įsitaiso didžiausius, seifines duris, nors yra kas juos bemat atidaro…
Šventasis Raštas pataria įsitaisyti sau piniginių, kurios nesusidėvi, ir krauti turtą Danguje, kur joks vagis neprieina ir kandys nesuėda (žr. Luko 12, 33). Koks jūsų požiūris į tai? Per skausminga? Bet nebijok, žmogau, ne viską juk atiduoti reikia, kai ką gali ir šioje Žemėje pasilikti, gal kam paaukosi, kad to žmogaus tikėjimas išaugtų ir jis pasakytų – tikrai Dievas yra!
Vis dėl to, kodėl yra tokia diferenciacija pasaulyje tarp turtingų ir vargšų? Kodėl vienos šalys klestinčios, o kitos – nuolat prispaustos problemų? Todėl, kad gyvenama pagal žiurkėnišką lozungą – viską, kas valgoma ir negali nuo tavęs pabėgti, – už žando!
Žemdirbiai turi gerą terminą – ,,sėja“ , kartu tai ir gyvenimo būdas. Sėti (aukoti) galima ir į žmonių gyvenimą – arba piktžoles, arba gerą grūdą. Ką tu sėji? Ar vien tik pjauni ir pjauni? Pailsėk… 
 
***
Šiandien dažnas ieško atsakymų į nuolat iškylančius klausimus dėl sveikatos, gyvenimo problemų, ateities perspektyvų. Milijonai žmonių visame pasaulyje gyvena ko nors ieškodami: garbės, pasisekimo, malonumų, turtų.
Daugelis suranda, ko ieško, ir būna patenkinti. Bet vėliau jiems paaiškėja, jog dar kažko trūksta. Garbė, moksliniai laipsniai, darbas, malonumai patenkina tam tikrą laiką ir tik iš dalies. Ir vėl viduje atsiranda tuštuma – nepasitenkinimas, neviltis, gyvenimas tampa beprasmis… Vėl nesibaigiantys klausimai – kas, kodėl?
Neradę atsakymų pas medikus, jų ieško pas “netradicinius” dvasios darbuotojus: šamanus, žolininkus–kerėtojus, raganas, būrėjas, jogus, ekstrasensus–radiastezininkus, įvairias užkalbėtojas, burtininkus, bioenergetikus–virgulininkus ir kitus dvasinius nusikaltėlius.
Žmogus ieško durų, už kurių tikisi rasti tiesą, ir pakliūna į melo pinkles, nes ten, ne už tų durų, jo laukia ezoterinio melo brukėjai. Eidamas melo keliu, žmogus praranda darbą, sveikatą, ramybę, džiaugsmą ir pabaigoje žūna dvasiškai, o po to ir fiziškai.
Todėl, ir ne tik todėl, neseniai pirmavome Europoje savižudžių skaičiumi – mus net vadino savižudžių tauta. Vadiname šalį krikščioniška, save – krikščionimis, bet susidomėjimas okultizmu šalyje milžiniškas. Paskutiniai atsisakę pagonybės, paskutiniai priėmėm krikščionybę ir vis dar sunkiai atsisakom su pagonybe susijusių reliktų.
Būtent pagonybė, o ne kas kita, yra skurdo, nelaimių priežastis šeimose ir tautoje. Pagonybė ima, krikščionybė duoda. Sėja ir pjūtis – krikščionybės esmė, o ne vien tik pjūtis ir pjūtis. Vien tik pjaunant žemė nualinama ir lieka bevaisė.
M. Mažvydas rašė: ,,Taigi, meldžiu jus – pasvarstykite, koks pasibaisėtinas dalykas yra Dievo nepažinimas, koks baisus sielų maras stabmeldystė (pagonybė), koks pašėlimas siautėjančio velnio, sėjančio vis naują stabmeldystę ir ydingus prietarus“.
Cituoju toliau: ,,Ne be didelio širdies skausmo tatai miniu – kokia nekultūringa ir tamsi palyginti su kitomis tautomis, nepažįstanti jokio pamaldumo ir krikščioniškos religijos yra mūsų tauta…“ Toliau M. Mažvydas pastebi katastrofišką Šventojo Rašto stoką šeimose.
Dievas prieš 450 metų suteikė Lietuvai galimybę pakeisti savo istorinį kelią. Ši galimybė atėjo su tautos raštijos paminklu – M. Mažvydo ,,Katekizmu.
,,Katekizmas“ – tai pirmoji lietuviška knyga, išleista 1547 metais. Tai ne pasakų rinkinys ar dar kas nors, tai – Dievo Žodis. ,,Katekizmas“ – tai Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukos iš Evangelijų ir Apaštalų laiškų.
O Evangelija yra antgamtinė žmonių ir tautų gyvenimus keičianti jėga. Imkit ir skaitykit, dabar Biblija ant puikaus popieriaus, vertimai iš graikų ir hebrajų kalbų. Bet ne… Vėl klimpstama į pseudotautinę savimonę su pagoniškais labirintais ir raganiška trobelių ant vienos kojos teologija ant pagonybės liūno kranto.
Pagonybė jau buvo, pailsėkim. O krikščionybė – tikroji? Ar išbandėm? Atminkim, kad tik Evangelija ir tautos požiūris į ją yra kelias Lietuvai į dorą, moralę ir tautos išlikimą. Na, o po to, jei norim, ir į klestėjimą! Tad išbandykim Evangelijos pricipus savo tautoje!

***
,,Bet kodėl gi Dievas leidžia tokioms krizėms įvykti Žemėje?“ – paklaus skeptikas. Na, kad Dievas leidžia, reiktų suabejoti… Jis jau parodė savo meilę atiduodamas savo Sūnų ant kryžiaus. Argi to ne gana? Tai, kas vyksta Žemėje, ne Dievo valia, – juk žmonės pasirenka veiklos ar tarpusavio bendravimo formas, negi Dievas jas įperša. O be to, dar yra ir tas, kuris blogiu užsiima ne vieną tūkstantį metų ir yra itin įgudęs savo amato meistras. Juk ir bjaurastis turi savo išskirtinių ,,guru“.
Todėl drąsiai galima tvirtinti, kad blogis ir socialinė neteisybė tarpsta dėl blogų, godžių ir korumpuotų žmonių, ,,nes žmonės bus…“ Štai ir atsakymas! Kaip V. Kernagio dainoje: ,,niekas nieko niekam nieką nė su kuo – niekada…
Tad argi tie, kurie visko turi, negali žvilgtelti į tuos, kurie neturi? Ir dar kaip gali – paremti, ir ne vien trupiniais nuo savo stalo.
Jeigu žmogus myli Dievą, mylės ir žmogų, ir tada jam nekils abejonių kaip elgtis matant stokojantį. Tokios meilės šaknys išaugins ne tik ištikimybę santuokoje, moralumą biznyje, bet ir meilę Tėvynei, sveiką patriotizmą, nes Dievui svarbi ir tauta, ir jos kalba, ir kasdieniai paprasto žmogaus pasirinkimai. Taip elgiasi krikščioniškos šalys, sėdamos į kitų tautų pustuštę, nualintą žemę. O Tėvas gausiai atlygina jas laimindamas. Tad aukokim, ir dar kartą – aukokim, nes žmogiškieji ryšiai yra Dievo rankos mūsų Žemėje!
Gal kas ir dabar paklaus, – negi Dievas gali šios krizės metu mums padėti? Tikrai gali, todėl siūlau išbandyti Jo meilę ir Jo gailestingumą, nes Dievas yra Meilė! Ir Jis be galo myli mus visus!
Tad kokia išeitis? Nagi dalytis tuo, ką Jis dėl mūsų padarė, ir tuo, ką Jis mums savo moksle prisako: ,,Mylėk savo artimą kaip save patį…“

***
Visais laikais žmonės ieškojo laimės rakto. Rakto, kuriuo atrakinus spyną už durų rastų lobius… Deja, tokių durų pasaulyje labai maža. O ir už jų rasti lobiai, – dažniausiai materialūs – niekam laimės neatnešė. Gal kiek džiaugsmo kažkuriam laiko tarpui. Bet ramybės, išliekančio vidinio džiaugsmo pinigais nenusipirksi.
Mano raktas pataikė į tokių durų spyną, kurias atrakinus aš radau Amžinybės Perlą. Ir šio Perlo vertės negalima išreikšti jokiais pinigais. Tas Amžinybės Perlas – Jėzus Kristus! Tai, ko aš ieškojau visą gyvenimą, radau akimirksniu. Ir kuo ilgiau šį Perlą laikau prie širdies, juo labiau Jis tviska visomis vaivorykštės varsomis, skleisdamas neišmatuojamus išminties ir meilės spindulius, kurių šviesoje neįmanoma išlikti egoistu, piktavaliu, kvailu ar nesąžiningu žmogumi...
Yra du bankai – vienas Žemėje, kitas – Danguje. Į vieną tik dedame, o iš kito vien imame. Tai gal pradėkim dažniau naudoti tą banką, kuris Danguje – sėkim, sėkim ir dar kartą sėkim! Ką? Meilę, tikėjimą, gailestingumą, viltį, užuojautą, ir kartas nuo karto – savo finansus.

        2008 07 12