* Biblija *
(apie 40 autorių 1600 metų rašė Bibliją)
Visų pirma Biblija – knyga apie žmonių planetą, vardu Žemė, o ne ateivių ar kitų galaktikų astronominius darinius.
Biblija – tai šventa, Dievo apreiškimų, duotų žmogui per kelis tūkstantmečius, knyga. Tai dieviškų nurodymų ir pamokymų knyga, tai knyga, leidžianti suprasti ir suvokti Dievą, Visatos ir žmogaus Kūrėją.
Ji padeda mums nusiraminti varge, padiktuoja sprendimus, kaip išspręsti gyvenimo problemas, moko neapkęsti blogio, atsako į slapčiausius mūsų poreikius ir veda dvasinės brandos link. Amen! Mūsų gyvenimas susideda ne tik iš džiaugsmų, todėl į gyvenimą turime žiūrėti atsakingai!
Gyvenimas tampa gražesniu, kai mes sutinkame Tą, kuris yra gyvenimo šaltinis, ir tik Jis gali paaiškinti savo tikslus ir slėpinius; gyvenimo pilnatvė ir ramybė ateina tada, kai mes pažįstame jo Autorių ir principus, kuriuos Jis mums paliko.
Biblija – tai trumpesnių, ar ilgesnių knygų rinkinys, parašytų skirtingais amžiais gyvenusių žmonių, kuriems vadovavo Šventoji Dvasia, trečiasis Trejybės Asmuo, ir Ji žinojo, kaip sudėlioti 66 knygas, – tiek įvairaus storio knygų sudaro Bibliją, – ir kiek dalių įtraukti, o kiek palikti neįtrauktų į Biblijos kontekstą.
Pats Dievas mus įkvepia beskaitant Bibliją arba Šventąjį Raštą, todėl logiška manyti, kad mūsų mylintis Kūrėjas turėjo aprūpinti žmoniją instrukcijom ir nurodymais. Ir tegul nieko nestebina tai, kad Biblija išversta daugiau kaip į 1200 kalbų. Tokia yra Biblija, tikinčiojo vadovas ir kelrodė žvaigždė kiekvienam, kuris ryžtasi eiti nelengvu tikėjimo keliu.
Turbūt daugelis pripažins, kad žmonijai reikia vadovavimo… Prieš 2000 metų pranašas Jeremijas parašė, kad ne einančiojo valioje pakeisti savo žingsnių kryptį (Jeremijo 10, 23). Tad skaitydami Raštą ir pritaikydami jame esančius principus gyvenime, mes parodome išmintį, kurios žmonės negali įgyti savo pačių pastangomis, nes Biblija yra knyga, atverianti Gyvojo Dievo pažinimą ir vedanti į amžinąjį gyvenimą.
Jau anksčiau sutarėme, kad Vienintelis Gyvasis ir tikrasis Dievas yra Jėzus Kristus. O tie, kurie neigia mūsų vienintelį Valdovą Dievą ir Viešpatį Jėzų Kristų, yra netikintys ir bedieviai (Judo 4). Todėl tikėdami tokiu Dievo apreiškimu, kokiu mums yra Šventas Raštas, jį vadiname Dievo mums palikta knyga užrašyta taip, kad žmonija galėtų suprasti, – ir ačiū Dievui, kad žmogiškos rankos ir protai ją užrašė, „nes Dievo mintys, tai ne mūsų mintys“, – dėl to ji ir parašyta žmonių rankomis mums suprantama kalba.
***
Gal būt kai kam kyla klausimas, ar Biblija tikrai yra Dievo mums palikta knyga? Jei ją parašė žmonės, tai iš kur jie gavo manuskriptus, ir gal jie viso labo tik fantazijos vaisius? Brangieji, jie parašyti Dievo žmonių, kuriems kalbėjo Dvasia, ir Dievas juos panaudojo Švento Rašto užrašymui.
Bibliją rašė maždaug 40 autorių (karaliai, piemenys, žvejai, kunigai, valstybės tarnautojai ir kiti). Ji buvo rašoma apie 1600 metų. Archeologija taip pat patvirtina Biblijos autentiškumą. Nepaprastai svarbūs Negyvosios jūros ritiniai buvo aptikti 1948 metais. Jų data – 150, 170 m. prieš Kristų. Juose yra visos Senojo Testamento knygos ir jų ištraukos, – nėra tik Esterės knygos, – ir visos jos patvirtina Biblijos tikslumą.
,,Didieji“ dieviškumo „mokytojai“ mano, kad beveik visos senovinės knygos, įskaitant ir Bibliją, buvo parašytos simbolių kalba, suprantama tik išrinktiesiems. O Biblija sako, kad „(Mes) nekraipome Dievo Žodžio, bet atskleisdami tiesą, pristatome kiekvieno žmogaus sąžinei Dievo akivaizdoje“, 2 Korintiečiams (4, 2).
Dar vienas įdomus archeologinis radinys, patvirtinantis Biblijos autentiškumą – tai Rozetų akmuo. Jį 1779 m. Egipte aptiko Napoleono mokslininkai. Jame yra užrašai trimis kalbomis: heroglifine, demotine ir graikų, jie padėjo atskleisti heroglifų supratimo paslaptį, o jų supratimas padėjo patvirtinti Biblijos tikrumą. Todėl manau, kad tiek šimtmečių išsilaikiusią knygą tikrai galima laikyti Dievo įkvėpta, ir ji pati sau neprieštarauja.
***
Šventąjį Raštą aiškinti gali tik žmogus, turintis savo širdy Mokytojo dvasią. Tai Jėzaus dvasia, o kaip gauti šią dvasią, parašyta Jono Evangelijoje 3:3-7.
Širdimi ir jausmais suprasdami žmogų, mes mylime. Dievas yra Meilė, tad skaityti ir suprasti Šventąjį Raštą reikia širdimi, tai kol kas geriausias teleskopas – prietaisas pamatyti gyvenime sunkiai įžiūrimus dalykus, bei suprasti Mokytojo meilės kalbą!
Apie 3000 vietų Biblijoje byloja apie Dievo Dvasios buvimą joje: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui“, 2 Timotiejui (3:16–17). Ir kitoje vietoje: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus…“ Hebrajams (1, 1).
***
Lietuva niekada nebuvo krikščioniška… Lietuvos kultūros dalis – vaikščiojimas į Bažnyčią, o Amerikos – atgimimas iš aukšto. Vaikščiojimas į Bažnyčią tavęs nepadaro Dievo vaiku. Kaip įėjęs į garažą netapsi vairuotoju, taip ir nusipirkęs Bibliją, netapsi krikščioniu. Ne tradicijos gelbsti žmogų, bet Jėzaus pažinimas. Tik bendrystė su Juo, draugystė ir artimi santykiai su Gelbėtoju, dėkingumas Jam daro tave Dievo vaiku. O Biblija padės tau pažinti ženklus ir daryti sprendimus einant tikėjimo keliu. Bet žymiai svarbiau pažinti Biblijos Autorių, Alfą ir Omegą, Pradžią ir Pabaigą, Visatos Kūrėją ir Viešpatį Jėzų Kristų. Šie artimi santykiai su Juo ir apspręs tolimesnį tavo likimą: „Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį“ (Hebrajams 2, 1).
Ir kitoje vietoje: „Ne angelams Jis pajungė ateities pasaulį…“. Arba: „Kas yra žmogus, kad jį atsimeni, ar žmogaus sūnus, kad juo rūpiniesi?“ Hebrajams (2:5, 6).
Štai, kaip Tėvas pagerbė žmogų, net iškentė, kai niekino Jo Sūnų, kad tik išpirktų žmogaus sielą: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, kad atidavė savo viengimį Sūnų (fizinei mirčiai), kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ Jono (3, 16). ***
Skaitydami nuolatos Raštą, mes skaistiname savo sielą, mintis, išvalome protą nuo teršalų, plūstančių iš įvairių informacinių šaltinių. Tas, kas Bibliją skaito ne pirmą dieną, supras, ką aš noriu pasakyti apie proto atnaujinimą ir dvasios pamaitinimą Dievo Žodžiu. Pradžioje dvasiniai pamatai, ir tik po to – ekonomika. Todėl, kalbėdamas apie dvasinę ir fizinę širdis, ir minėjau, kad ne TV reklamom žmogus gyvas, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų, (Mato 4, 3). Pamaitinę savo dvasią, suvokę kas yra žmogus, iš ko jis susideda, galime judėti link ekonominio gerbūvio tiek mūsų tautoje, tiek kiekvieno žmogaus asmeniniame gyvenime.
Šiais laikais taip pat gyvena Dievo pranašai, ir aš tikiu, kad M. Mažvydas ir buvo Dievo siųstas pranašas mūsų tautai, bet, deja, kaip ir daugelis kitų pranašų, liko nesuprastas ir žiauriai atstumtas. Nors pasakykit man, koks tikras pranašas gerbiamas savo Tėvynėje?
Bet ir dabar, kaip ir Senojo Testamento laikais, taip ir dabar Dievas turi pasilaikęs kiekvienoj tautoj „savo 7000 žmonių“, ištikimų, kaip Elijas. Ir Jis vis dar ieško tyros sąžinės žmogaus, kuris atsilieps į kvietimą sekti Juo ir atsižadėti savęs…
Šitoje vietoje tiktų ir toks apreiškimas, – ar žinot, kad yra trečias eucharistijos punktas, po duonos laužymo ir vyno gėrimo? Koks? Tai dalijimasis kryžiumi arba kryžiaus „laužymas“ – Evangelijos skelbimas, gyvenimas atsižadėjus savęs dėl savo tautos ir jos išlaisvinimo iš baimės ir vergystės pančių!
Jei ano meto dvasininkija būtų stengęsi po krikščionybės įvedimo Lietuvoje skelbti Evangeliją taip, kaip ragino Martynas Mažvydas, per kurį Dievas atėjo į mūsų tautą ir paliko jai raštijos paminklą – stebuklą, vardu ,,Katekizmas“. ,,Katekizmas" – tai Evangelijos mokymas. Jame yra dešimt Dievo įsakymų, pora psalmių, ištraukų iš Evangelijų ir Apaštalų laiškų.
Jei ano meto dvasininkija nebūtų draudusi skaityti Šventąjį Raštą, kurį tais laikais išleido ir paskleidė protestantas Radvila Juodasis, tai mūsų tauta dabar būtų kitame moraliniame ir ekonominiame lygyje, – gal net nevartotume tokių terminų, kaip „babatukas“, ir juo labiau, tokio arsenalo keiksmažodžių iš Rytų, nekalbant jau apie purvinos moralės srautus iš neo Romos imperijos – Europos Sąjungos. Bet yra taip, kaip yra – krikščionybė susipynusi su pagonybe; sveikas kūdikis su kaklą apsivijusia, pamėlynavusia virkštele – pagoniškų tradicijų bambagysle… Ir to išdavoje turime pseudo krikščionybę.
***
Viešpačiui ne konfesijos ar jų skirtumai svarbu, – Jis ieško žmogaus, tautos širdies ir tikiu, Jis rado paprastą, ištvermingą, šimtmečių šimtmečiais išstovėjusią mažą, niekuo neišsiskiriančią tautelę, kuri amžių kryžkelėje liko nesutraiškyta ir nenugalėta, – gyvybingą, laisvę mylinčią ir trokštančią matyti permainas, reiškia, nepraradusią tikėjimo, o tai mielas kvapsnis Viešpačiui, nes be tikėjimo negalima patikti Dievui.
Esu skaitęs ne vieną pranašystę apie Lietuvą, pavyzdžiui, O. Milašiaus regėjimą apie Lietuvą, kaip Šiaurės Atėnus. O ir pats esu jų užrašęs, nekreipdamas dėmesio į tam tikrų visuomenės veikėjų išsakytas nuomones apie Dievo kalbėjimą Jo žmonėms... Ir turiu viziją apie Lietuvą, apie jos tautą, besidalinančią didžiausiais savo krašto turtais – dora, meile, viltimi, tikėjimu, ir svarbiausia – Dievo Žodžiu ir Evangelija su aplinkinėmis tautomis iš Rytų ir Vakarų, ir tai mane be galo džiugina. Ačiū Dievui už tai!
Mes, kaip valstybė, tik nesenai atgavome nepriklausomybę, ir ji yra Dievo dovana: turime savo kalbą ir tris milijonus žmonių, galinčių pakeisti tautos likimą. Pradžiai gavome „Katekizmą“, o dabar galime paimti į rankas naujai atspausdintas Biblijas ir pakeitę savo likimus, papasakoti kitiems, kas ir kaip įvyko mūsų gyvenimuose.
Biblijoje pakanka žinių bei patarimų dėl tokių dalykų, kaip sėkminga santuoka, kelių visuomenės degradavimui užkirtimas, ar pamokymų, kaip įsigyti bei išsaugoti draugus… Šie patarimai žymiai pranoksta Deilo Karnegio ar Džozefo Merfio patarimus, bei daugelio kitų psichologų, koledžų profesorių dėstomas disciplinas.
O jei daugiau įsigilinsime į Biblijos dalį – Naująjį Testamentą, pamatysime, kad tai neišsemiamas vandenynas kiekvienam, kuris trokšta gyvybės vandens, tiesos ir sveikos nuovokos einant link amžinybės!
